Diskusijos metu architektai įvertino dabartinę Lietuvos situaciją dėl priedangų ir slėptuvių bei atsakė, ką žinoti ir padaryti turėtų kiekvienas, besirūpinantis savo ir savo šeimos saugumu.
Klaidingai suprantama
VILNIUS TECH Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros vedėjas, emeritas prof. dr. J.Valivonis diskusijos metu pirmiausiai pabrėžė, kad visuomenė neteisingai supranta slėptuvių ir priedangų paskirtį.
„Slėptuvė yra statinys, skirtas valstybės arba savivaldybės įstaigų darbuotojams, kurie toje vietoje ekstremalios situacijos metu užtikrina egzistavimą arba tvarką. Jiems yra skirta slėptuvė.
Visiems likusiems gyventojams gali būti kolektyvinės saugos statinys arba priedanga.
Priedanga suprantama kaip statinys, kuris apsaugo nuo kinetinių pavojų, kitaip tariant – sprogimų, kulkų, skeveldrų, artilerijos sviedinių. Ji turi atlaikyti tam tikrą kinetinį poveikį“, – diskusijos metu aiškino J.Valivonis.
Slėptuvėms yra keliami patys aukščiausi reikalavimai, pavyzdžiui, apsauga nuo jonizuojančios spinduliuotės, užtikrinami gyvybiniai poreikiai, kaip tualetai, vanduo, maistas ir visa kita.
„O mes visi galvojame, kad slėptuvė – mums visiems. Tai nėra suprantama teisingai“, – pabrėžė jis.
Tuo metu kolektyvinės saugos statiniai klasifikuojami į atskiras grupes.
„Tai statinys, kur susirenka žmonės prieš evakuaciją arba atvežami evakuacijos metu. Jie ten apgyvendinami ir galėtų praleisti tam tikrą laiką.
Yra antra kategorija, kur numatyta, kad kolektyvinės saugos statinyje būtų priedanga. Ir pirma kategorija principe atitinka slėptuvės reikalavimus“, – aiškino jis.
Kaip atrodo dabartinė situacija?
Nors kolektyvinės saugos statinių poreikis, Ukrainai jau trejus metus ginantis nuo Rusijos, Lietuvoje, atrodytų, turėtų būti suprantamas kaip niekur kitur, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva per visą šį laiką šiuo klausimu ne itin pasistūmėjo.
Ar nekilnojamojo turto vystytojai nėra suinteresuoti priedangų projektavimu?
VILNIUS TECH Architektūros katedros docentas Saulius Pamerneckis diskusijos metu tikino, kad vystytojai dabar yra suinteresuoti, nes yra išėję įstatymai, reikalaujantys, kad kiekvienas tiek visuomeninis, tiek gyvenamasis statinys turėtų suprojektuotą priedangą.
„Bet kadangi mes dirbame ir prie projektų, tai kiekvienas vystytojas žiūri ir per tam tikrą finansinę prizmę. Pavyzdžiui, teko domėtis, kad užsienyje, skatinant tas patalpas, kai jos įrenginėjamos po pastatais, tai tos patalpos neįtraukiamos į rodiklių lenteles, neįtraukiama į intensyvumą, ir tai skatina (vystytojus – aut.past.).
Visgi, turėtų būti stengiamasi, kad atsiradusios priedangos nesukeltų didelių finansinių dalykų, nes įrengimas nusėda ant tų žmonių, kurie gyvens tame name“, – kalbėjo S.Pamerneckis.
Vis dėlto, jis pabrėžė, kad dabartiniai NT projektai bus įgyvendinti tik gerokai vėliau.
„Daug aktualiau, ką žmonėms reikėtų daryti dabar, nes šiuo metu situacija, švelniai tariant, yra apgailėtina.
Kai 2022 metais prasidėjo karas, mes, kaip architektai, su kolega Tumu ėmėmės savo iniciatyvos – pabandėme padaryti gyvą Vilniaus miesto žemėlapį, surinkome informaciją iš savo kolegų, kur yra požeminiai parkingai su monolitinėmis perdangomis, kurios gali atlaikyti vienokius ar kitokius smūgius. Tas žemėlapis buvo patalpintas.
Bandėme judėti toliau, kad ta veikla būtų pratęsta, bet bent jau tuo metu nesuradome, kas palaikytų tą idėją. Dabar ta situacija ženkliai keičiasi, tikiuosi, kad turėtų atsirasti žmonėms laisvai prieinama informacija, kad dabar, įėjęs į internetą, jis galėtų pamatyti, kur galėtų nueiti saugiai pasislėpti“, – dėstė S.Pamerneckis.
Pritaikoma – dauguma patalpų?
Tuo metu VILNIUS TECH alumnas, architektas Tumas Mazūras akcentavo jau egzistuojančių pastatų pritaikymą pasislėpimui.
„Bet kokios patalpos, kurios yra kažkiek apsaugotos nuo kinetinio poveikio – nuo sprogimo bangos, nuo kulkų, nuo skeveldrų, jos yra tinkamos pasislėpti nuo tokių sužalojimų.
Reikia turėti omeny, kad mes ilgą laiką visiškai nieko nedarėme šiuo klausimu – visos slėptuvės, kurias turėjome, buvo panaudotos kitais tikslais, privatizuotos, parduotos, nugriautos. Ir dabar per metus ar dvejus pasivyti prarastą laiką nėra įmanoma“, – pabrėžė T.Mazūras.
Be to, jis pabrėžė, kad valstybė nėra pajėgi visiems piliečiams įrengti slėptuves.
„Tai, kad išėjo normatyvas, reglamentuojantis slėptuves, priedangas ir kolektyvinės apsaugos statinius, yra labai gerai, jau procesas vyksta.
Bet jeigu galvosime, kad tas normatyvas mus apsaugos, tai mes kažkokį ženklų, suvokiamą slėptuvių, priedangų ir kolektyvinės apsaugos statinių kiekį turėsime gal po 200–300 metų“, – nurodė jis.
Todėl, pasak T.Mazūro, pradėti reikėtų po truputį – slėptis ten, kur būtų galima apsisaugoti nuo kinetinių pavojų.
„Rūsys, patalpos ne prie langų, antros pertvaros principas tam irgi tinka. Kai turime tokį dalyką, jį galima plėsti, vystyti, žiūrėti, kaip jis gali būti atsparus sprogimo bangai, ką galiu pasidaryti“, – patarė jis.
Tuo pačiu architektas ragino visuomenę pasidomėti jau paruošta informcija, patariančia, ką gali padaryti patys gyventojai.
„Mes Architektų rūmų internetiniame puslapyje esame išleidę rekomendacijas, kaip įsirengti priedangą bute, daugiabučiame name, kur ieškoti ir kur kreiptis.
Mūsų tikslas per Architektų rūmus buvo išjudinti visuomenę, kad ši suprastų, jog visi turi patys savimi rūpintis – kolektyviai ar atskirai šeimomis, laiptų aikštelėje gyvenančių žmonių grupė. Turi rodyti iniciatyvą, galvoti, vadovautis normomis, kreiptis į specialistus ir spręsti šį klausimą“, – ragino T.Mazūras.
Priedangomis vadina bet ką?
Savo ruožtu J.Valivonis pabrėžė, kad ir rūsiai negalėtų būti vadinami priedangomis, mat priedangos yra skirtos atlaikyti tam tikrus poveikius.
„Sutinku su kolegų pasakymu, kad kiekviename name ir pastate yra patalpos, kur galima nuo kažkokio poveikio iš dalies apsisaugoti.
Bet jeigu kalbame apie priedangą, tai yra aiškiai parašyta – ji turi būti atlaikanti 35 kilopaskalių apkrovą. Rūsyje yra daugiausiai 2,5 kilopaskalių. Įsivaizduokite, koks yra skirtumas.
Mes klijuojame tuos namukus su užrašytu pavadinimu „Priedanga“, net nepasižiūrėję, kokios ten konstrukcijos. Pasižiūrime, kokio dydžio patalpa, kiek tilps žmonių, ir priklijuojame“, – stebėjosi J.Valivonis.
Jis akcentavo, kad daugiabučių namų rūsius galima vadinti padidinto saugumo patalpomis, bet ne priedangomis.
„Neturėtume orientuotis, kad, sakykime, Vilniuje, V.Benkunsko vadovaujama savivaldybė mums visiems padarys priedangas, arba 60-iai procentų gyventojų – kiekviena bendrija turėtų rūpintis. Galima, sustiprinus tas konstrukcijas, kurios yra, įsirengti priedangas. Bet valdžia to nepadarys“, – pabrėžė J.Valivonis.
„Visuomenėje yra paskleista žinia, kad kažkas suorganizuos mums tų priedangų, kad 60 proc. gyventojų tas priedangas turime. Taip nėra ir nemanau, kad taip bus. Gal po 200 metų. Bet tai yra kiekvieno reikalas pasidaryti“, – pridūrė jis.
Be to, J.Valivonio manymu, 50–60 proc. patalpų, dabar pažymėtų priedangomis, karo metu tiesiog taptų masinės kapavietės vietomis.
„Susirenka ten žmonės, nereikia daug raketų, vieną ten paleidžia, nes agentas koks paskambina, ir pasako, kad čia yra žmonės, ir to užtenka“, – kalbėjo jis.
Tokiai minčiai paprieštaravo T.Mazūras.
„Truputį norėčiau nesutikti. Jeigu yra tiesioginis pataikymas, tai ar priedanga atitiks reikalavimus, ar neatitiks, tai joje esantys žmonės tikrai turės rimtų problemų.
Mes pagrindine kalbame apie tai, kad ne į kiekvieną priedangą pataikys, o kad ta priedanga būtų arti, ir kad ji apsaugotų nuo antrinio poveikio – sprogimo bangos, šukių, skeveldrų.
Kai turėsime šitą, tada būtų logiška eiti gilyn į klausimą ir daryti visa apsaugančias priedangas, artimas slėptuvėms“, – nurodė jis.
