Visgi, naujienų portalo Lrytas surengtoje saugumo konferencijoje „Saugumo kodas“ dalyvavę ekspertai įsitikinę, kad tikrasis skaičius gyventojų, kurie karo atveju eitų ginti valstybę, būtų visai kitoks.
Įvertino pasiryžimą gintis
Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, paklausti, ką darytų karo atveju, nurodo, kad jie būtų pasiruošę ginti valstybę. Kaip reikėtų vertinti tokį rezultatą – tai daug ar mažai?
Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento Pilietinio pasipriešinimo skyriaus patarėja Karolina Savickytė diskusijos metu kalbėjo, kad Departamentas, pats vykdantis įvairius mokymus, iš tiesų mato gyventojų norą prisidėti prie krašto gynybos.
„Ar 57 proc. yra pakankamai? Tikriausiai tai yra skaičius, kurį mes turime didinti“, – pripažino K.Savickytė.
Tuo metu tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas į klausimą, ar 57 proc. gyventojų, norinčių prisidėti prie krašto gynybos, yra pakankama, pažvelgė kitaip.
„Jeigu prasidėtų kokie nors kariniai veiksmai – galime dabar pasižiūrėti į Ukrainą – kiek liktų žmonių, kurie realiai ginklu priešintųsi priešui, ir kiek yra žmonių, kurie galėtų pasirinkti lengvesnę formą?
Dabar sako – „aš prisidėčiau“. Aš sakau, o pabandykite prisidėti, pavyzdžiui, didesniais mokesčiais, ir pasižiūrėkite, ar liks ir 30 proc. gyventojų, kurie sakytų, kad jie yra pasiruošę sumokėti ir realiai sumokėtų didesnius mokesčius, pavyzdžiui, krašto gynybai“, – pastebėjo tinklaraštininkas.
S.Malinausko manymu, didžiausias klausimas yra ne tai, kaip padėti visuomenei, kuri nori priešintis, bet kiek iš tiesų yra to noro bei grėsmės suvokimo.
„Kai ateis kontaktinis karas, tik tada ir pamatysime. Tai tas pats, kaip klausimas, o ką darytum, jeigu eini pro šalį tamsią naktį, ir pamatai, kaip du vyrai muša moterį, bet žinai, kad policija nespės atvažiuoti. Įsikištum? Tai aišku, sakysi „tai žinoma“, bet kol tai neatsitiks, kol nesuveiks visi savisaugos instinktai ir taip toliau, mes to nežinome“, – pabrėžė S.Malinauskas.
Nacionalinės NVO koalicijos direktorė Gaja Šavelė antrino, kad būtent pasirengimo svarbą nevyriausybinės organizacijos visad ir akcentuoja.
„Pratimai, stalo pratybos, lauko pratybos, nes tik tada realiai galima pamatyti, kuo ir kaip mes gyvename. Kartais, kai vyksta apklausos, mes linkę pagražinti. Kokia ta reali situacija – sunku pasakyti“, – pripažino ji.
G.Šavelė atkreipė dėmesį ir į Pilietinės galios indekso duomenis, kurie parodė, kad gyventojų pasirengimas ir žinojimas, ką reikėtų daryti, yra labai mažas.
„Noras yra didžiulis, tai darbas ir mokymai yra reikalingi, bet pats pasirengimas, realu, yra labai mažas. Nuvažiavus į regionus vaizdas dar kitoks“, – įsitikinusi ji.
Neturime vizijos?
Tuo metu Lietuvos šaulių sąjungos narys, „LDK palikuonys“ įkūrėjas Gediminas Armonavičius kalbėjo, kad visos kalbos apie tokius procentus tiesiog liūdina.
„Mane iš tiesų erzina visos šitos apklausos, procentai, diskusijos Vyriausybėje, kaip nuo devynių šauktinių mėnesių gal pereisime prie šešių mėnesių, prie algų didesnių savanoriams ir panašiai.
Mane tai labai liūdina. Pereinu į tokį vyresnio žmogaus amžių ir vis matau, kad valstybė neturi vizijos, kokia mes turime būti valstybė“, – kalbėjo G.Armonavičius.
G.Armonavičius pasakojo, kad visuose savo mokymuose pateikia Izraelio ir Suomijos pavyzdžius.
„Labai tikiu, kad kada nors mes subręsime ir nebežiūrėsime, kiek procentų nori prisidėti prie gynybos, bet tiesiog pasakysime, kad Lietuva gali būti tų dviejų paminėtų valstybių hibridinis vaikas.
Ir mes turime viziją, kad dar po 15 metų mes būsime ledų porcija, ir nesvarbu, kokie bus pabarstukai ant ledų – ar NATO, ar Europos Sąjunga, bet pirmiausiai mes būsime ta ledų porcija ir žinosime, kad mes esame galingi, stiprūs, inovatyvūs, protingi“, – vylėsi G.Armonavičius.
„Man labai imponuoja Izraelis. Jeigu paliečia bet kokią sritį jų žmonių ar bet kokį pilietį, Izraelis visada duoda smūgį atgal, neklausdamas nieko – ir tik tada aiškinasi. Nes tai pirmiausiai yra savo piliečių gynyba, o ne procentų klausinėjimas. Mano didžiausia svajonė link to eiti“, – pridūrė jis.
Savo ruožtu laikinai pareigas einanti krašto apsaugos viceministrė Kamilė Gogelienė nesutiko, kad Lietuva neturi savo vizijos gynybos srityje.
„Valstybė turi viziją, ir mes nuolat kalbame apie visuotinę gynybą – tai yra mūsų tikslas. Daug kalbame apie tai, kad kiekvienas pilietis turi turėti vaidmenį valstybės gynyboje – tai yra neįmanoma.
Bet pasiekti kuo daugiau piliečių būtent mūsų kuriamais instrumentais arba apskritai kalbėti apie įsitraukimą į nevyriausybines organizacijas ir panašiai – mes tai turime ir privalome daryti“, – įsitikinusi K.Gogelienė.
K.Gogelienė priminė, kad karo metu vienam kariui reikia apie 20 žmonių aplink jį, kad jis galėtų sėkmingai atlikti savo tarnybą.
„Tai yra ir maisto gaminimas, ir šiltų kojinių mezgimas ir apskritai labai daug dalykų“, – pabrėžė ji.
„Matzor Security Consulting“ vadovas Daniel Lupshitz savo ruožtu pridūrė, kad išeinanti krašto apsaugos vadovybė pradėjo ir istorinį Lietuvai žingsnį – karo komendantūras.
„Lietuva iš pradžių buvo okupuota caro, po to sovietų, ir viskas, ką jie darė, tai naikino bendruomenes, taip silpnindami kraštą, valstybę, žmones. Visi buvo lygūs – 15 užgrobtų valstybių, visi lygūs, bet nebuvo galima būti kataliku, krikščioniu, žydu. Reikia būti, kaip visi. Ir griaudami šias bendruomenes jie absoliučiai susilpnino valstybę ir jiems beveik pasisekė“, – priminė D.Lupshitz.
Tad karo komendantūros, paremtos bendruomenių pagrindu, anot jo, sukurs valstybės, miesto ar rajono saugumo garantą.
„Žmonės, gyvendami savo rajone, jie kiekvieną dieną mato, kas vyksta, pažįsta kiekvieną gatvės įėjimą ir išėjimą, žino, kiek name gyvena vaikų, ar yra šuniukų, ar gyvena pagyvenęs žmogus.
Sukurdami komendantūras – savanoriškas, bendruomeniškas pajėgas, Vyriausybė ir KAM padarė labai, labai teisingą žingsnį“, – įvertino jis.
D.Lupshitz pasakojo pradėjęs pirmąjį karo komendantūrų treniravimo kursą, kurio metu treniravo dedikuotus komendantūrų šaulius, o šie išmoko greitojo reagavimo, medicinos pagrindų, įkaitų vadavimo ir kitų įgūdžių.
„Po to jie suprato, kam jie yra reikalingi. Nes mes ne tik apie karą kalbame – kalbame ir apie hibridinį karą, kur neaiškūs žmonės neaišku ką daro mums svarbiose vietose. Žinome, kaip reaguoti į paniką, žinome, ką reiškia būti valstybės, miesto ar rajono saugumo garantu“, – dėstė D.Lupshitz.
„Kai yra tikra bendruomenė, toks ryšys tarp mūsų visų, tai niekas niekada čia nelįs ir negalės nieko padaryti“, – pridūrė jis.
