Kartais tai vadinama globalių Pietų ekspansija, tačiau iš esmės tai yra autokratinių režimų revanšas, kurio akivaizdoje Vakarai pasirodo bejėgiai. Brėkšta naujas pasaulis, ir jau galime matyti jo baisų snukį ir kruvinas iltis.
Ar Vakarai, Vakarų politikai suvokia, kokie pokyčiai, fundamentalūs virsmai vyksta pasaulyje? Ar Vakarai supranta karo Ukrainoje reikšmę ir prasmę? Kalbama, kad reikia sustabdyti Putiną, kad Putinas kovoja prieš visą Vakarų pasaulį, kad nesustabdytas Ukrainoje jis gali pratęsti savo kruviną žygį, galbūt net įtraukti pasaulį į pražūtingą branduolinį karą.
Tačiau iš tikrųjų šie teiginiai dar toli gražu neišsemia virsmo esmės.
Vyksta kova, tikros nuolatinės grumtynės tarp demokratijos ir diktatūros, tarp Vakarų vertybių, nusistovėjusios susitarimais ir įstatymais grįstos pasaulio tvarkos ir diktatūrų siūlomo modelio, kuriuo nusigręžiama nuo žmogaus teisių ir brukama nauja stipriojo teise pagrįsta pasaulio tvarka. Kaip ir šaltojo karo laikais, toji kova apima pasaulėžiūros, politikos, ekonomikos, kultūros, karinę sferas.
Tai yra vadinamas zero-sum game, negailestingos grumtynės, kuriose vienos pusės sėkmė reiškia kitos pusės nesėkmę. Kompromisas čia nėra įmanomas. Kiekvienas žmogus, kad ir kokioje valstybėje jis gyventų, kad ir kiek būtų apolitiškas, turi pasirinkti vieną iš dviejų pusių – ir protu, ir širdimi. Ir tokio pasirinkimo kaina yra svarbi, lemiama, lemtinga.
Žodis „demokratija“ pasaulyje netenka savo magiško žvilgesio ir patrauklumo. Rodos, dar taip neseniai kam nors prisipažinti, kad nesi demokratiškas, buvo negarbinga. Netgi SSRS skelbė, kad yra nepaprastai demokratiška valstybė. Visos diktatūros taip pat stengėsi bent jau palaikyti – nors dažnai ir menkai įtikinančią – regimybę, kad jos esančios demokratijos.
Padėtis pradėjo keistis maždaug prieš aštuoniolika metų. Nuo to laiko pasaulio valstybių demokratiškumą matuojantys indeksai rodo demokratijos kasmetinį nuolatinį menkėjimą ir tirpimą. Mažėja ne tik šalių, kuriose gyvuoja visavertė demokratija, bet ir silpsta, eižėja demokratija valstybėse, kur ji turi gilias tradicijas ir yra įsitvirtinusi, rodos, negrįžtamai.
Daugybė procesų pasaulyje liudija, kad Vakarams ruošiamasi mesti rimtą iššūkį. Šiam sąjūdžiui vadovauja Kinija ir jos satelite tapusi Rusija. Vyksta valstybių vienijimasis, pabrėžiant alternatyvą Vakarams. Tokia yra BRICS organizacija, kuri nuolat plečiasi ir dabar vienija devynias valstybes. Tuo tarpu Vakarų suburtas ir dominuojamas forumas G20 išsikvepia ir praranda savo prasmę.
Bloomberg apžvalgininkai, apibendrindami pastarąjį G20 susitikimą Rio de Žaneire, konstatuoja: Vakarai nebevadovauja šou. „Nuo Rusijos karo su Ukraina pradžios kiekvienas G-20 komunikatas yra silpnesnis už ankstesnį. Vis mažiau šalių yra linkusios žaisti pagal senąsias taisykles, o ką jau kalbėti apie norą jas ginti,“ sako apžvalgininkai.
Pastaraisiais metais Prancūzijos karinis kontingentas pasitraukė iš Nigerio, Malio ir Burkina Faso. Šios kariškių valdomos Afrikos šalys atvirai deklaruoja, kad nuo šiol jų kariniai režimai remsis Rusija ir vagneriais, kuriems atiduotos aukso ir kitų vertingų gamtos išteklių kasyklos. Tačiau tai – viso labo aisbergo viršūnė. Afrika iš esmės atiteko Kinijai jau daug anksčiau.
Demokratizacijos viltys arabų kraštuose ir Azijoje sužlugo. Invazijos ir revoliucijos nedavė jokių rezultatų – rezultatas buvo veikiau priešingas. Tačiau šitai – palyginus smulkmena. Ilgą laiką demokratinių Vakarų flagmanas buvo JAV. Tačiau pastaraisiais metais gyventojų apklausos liudijo, kad maždaug 40 proc. JAV piliečių netiki, jog jų šalyje vyksta sąžiningi rinkimai.
Vien jau šis faktas verčia abejoti, ar tokia šalis yra iki galo demokratiška. JAV visuomenės poliarizacija milžiniška, dėl būsimų D. Trumpo reformų tvyro nežinia. Išvada – JAV nebėra demokratijos švyturys, į kurį būtų galima siūlyti lygiuotis. Europos valstybės susigūžusios, gyvena nuo rinkimų iki rinkimų – ar tik valdžią neperims radikalios jėgos.
Vengrija ir jai prijaučiančios „neliberalios demokratijos“ šalys šokdina ir stato ant blakstienų ES. Užtat diktatūros demonstruoja neįtikėtiną atsparumą. Venesuelos ekonomika sužlugo, 6 mln. gyventojų emigravo (liko apie 30 mln.), tačiau demokratinių jėgų pastangos pakeisti režimą neduoda jokio rezultato. Paskutinė naujiena – planų pradėti derybas dėl narystės su ES atsisakė Sakartvelas.
Nedemokratiškos valstybės demonstruoja ir ekonomikos raumenis. Visų pirma kalbame apie Kiniją. Seniai praėjo laikai, kai Kinija tebuvo kopijuojanti ir pigienas produkuojanti šalis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu iš 13-os naujausių šių laikų technologijų Kinija lydere pripažįstama penkiose.
Šie duomenys nauji, tačiau kažin, ar išliko tikslūs duomenys, nes vien per pastarąjį mėnesį Kinija išleido tris dirbtinio intelekto modelius, nenusileidžiančius amerikiniams. Pagal eksportuotų automobilių Kinija skaičių aplenkė didžiausią eksportuotąją pasaulyje – Japoniją. Palyginus pigūs kiniški automobiliai užvaldė Afrikos ir Azijos rinkas, išstumdami ES konkurentus, kuriems automobilių pramonė ilgą laiką buvo kertinė. Kinijos investicijos šiuo metu valdo 45 proc. pasaulio žaliavų: vien 2023 m. kinai į kasyklas užsienyje investavo 16 mlrd. JAV dolerių.
Tuo tarpu Kinijos satelitės Rusijos valdantis elitas tiesiog išprotėjo. Rusija galutinai apsisprendė būti kariaujančia valstybe, net jei tai bus karas dėl karo. Rusijos pramonė perorientuojama karo reikmėms.
Gyvavusi pasaulio tvarka praktiškai jau neegzistuoja. Nežinau, ar yra tokių, kurie ryžtųsi kalbėti ir ką nors pasakyti apie Jungtines Tautas. Tarptautiniam baudžiamajam teismui išdavus arešto orderį suimti Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu, šis demokratinės valstybės lyderis dabar atsistojo šalia Putino, Hamas lyderių, buvusio Sudano prezidento Omaro al Bashiro.
Kad ir kaip vertintume šį sprendimą mes, didelei daliai pasaulio tai reiškia, kad demokratija prarado bet kokį moralinį pranašumą prieš kruvinas diktatūras. Joe Bideno administracija pareiškė, kad kategoriškai atmeta tokį sprendimą, o kai kurie JAV kongresmenai planuoja sankcijas ne tik Tarptautiniam baudžiamajam teismui, bet ir sprendimą priėmusiems teisėjams. Akivaizdu, kad šio teismo legitimumas pakirstas, ir net jei Putinas atsidurtų jame, tie, kam tai būtų patogu, lengvai galėtų teigti, kad tai nėra jokia teisingumo pergalė.
Koks vaizdas susidaro? Energingas, jėgų pritvinkęs gaivalas pradeda sparčiais tempais didinti savo įtaką, užvaldo naujas teritorijas ir sritis, ima gožti, ardyti Vakarų bastionus. Autokratiniai režimai turi pranašumą, nes šalių viduje ir išorėje jie neribotai naudoja melą, dezinformaciją, prievartą, nepaiso žmogaus teisių. Jų nesaisto ekologiniai reikalavimai, globalaus atšilimo keliamas pavojus ir galimos dirbtinio intelekto grėsmės.
Jie pačiu įžūliausiu ir sumaniausiu būdu išnaudoja demokratijos teikiamas laisvės galimybes ne tik kurti, bet ir griauti, ir yra pasiryžę pasiekti revanšą, sugniuždyti Vakarus pasinaudodami pačių Vakarų silpnybėmis. Vakarai praranda pasitikėjimą savo jėgomis, savo vertybėmis, jie stokoja energijos ir praranda iniciatyvą. Pernelyg daug kas užleidžiama be kovos. Nerandama būdų, neturima atspirties taško, net ir stokojama noro bei įkvėpimo su apgaule, korupcija ir klanų įsigalėjimu kovoti sąžiningomis teisinėmis priemonėmis.
Praėjus trejiems karo metams Vakarai vis dar negali pateikti Ukrainai net trečdalio sviedinių, kuriuos gamina Rusija. Čia kalbama ne apie karių siuntimą, ne apie kokius išmoningus ginklus, o viso labo apie konvencinę ginkluotę, kurios gamyba yra būtina pačių Vakarų šalių gamybai.
Viena aišku, kad Vakarai turi tvirtai laikytis demokratijos principų. Tačiau akivaizdu, kad kažkas turi keistis, būtina iš naujo įvertinti kai kurias nuostatas ir apsivalyti nuo prietarų ir dogmų, kuriomis, deja, per laiką apaugo ir Vakarų politinis kūnas. Vakarai susiduria su plika, nuožmia, agresyvia, nesutaikoma ir nesukalbama jėga, kuri niekada nepasikeis, su kuria nebus įmanoma susitarti. Laikas pradėti ruošti strategijas, imtis planų ir veiksmų, įvertinus šią naują realybę.
