Praėjusių metų pavasarį visos šalies dėmesį sukaustė dingęs 15-metis Mykolas, o šiemet vien per pastaruosius kelis mėnesius upėje rasti dar kelių paauglių kūnai, vienas – dar šią savaitę.
Tokios istorijos viešojoje erdvėje iššaukė pačius įvairiausius jausmus – nors kiekviena nelaimė yra individuali, socialiniuose tinkluose žmonės pradėjo dalintis nuogąstavimais, kas šiandien vyksta su jaunuoliais, kodėl kai kurie iš jų pasirenka savižudybę, ar tikrai tokių atvejų daugėja.
Kiti tuo metu kaltino visuomenės susvetimėjimą ar net šiandieninių tėvų požiūrį į savo atžalas.
Ne vienerius metus su vaikais ir paaugliais dirbantis D.Pūras šįkart į juos pažvelgė iš šalies – pasak psichiatro, apskritai paauglių savižudybių skaičiai sparčiai mažėja, tačiau esmines pamokas po tokių nelaimių turime išmokti visi.
Profesorius pabrėžė ir tai, kad kalbėti apie jaunuolių savižudybes reikia, tačiau tą daryti reikia atsakingai – ne sureikšminant ir apibendrinant vieną problemą ir keliant paniką.
Svarbiausia – nepakenkti dar labiau
D.Pūras tvirtino, kad paauglių savižudybių skaičiaus didėjimo specialistai pastaruoju metu nestebi – yra netgi priešingai.
„Pirmiausia norėčiau atsakingai pareikšti ekspertinę nuomonę, kad nieko blogiau su mūsų paaugliais nesidaro. Taip, yra skaudžių atvejų, kaip ir šis paskutinis, žmonės reaguoja jautriai. Tačiau bet koks mokslinis požiūris paneigtų nuomonę, kad savižudybių padaugėjo.
Statistika vienareikšmiškai rodo, kad ir smulkių nusikaltimų paaugliai žymiai mažiau padaro, ir nusižudo paaugliai žymiai mažiau negu kai kurių nuomone. Kitaip sakant, statistika rodo, kad savižudybių skaičius apskritai, taip pat ir paauglių tarpe, Lietuvoje stipriai sumažėjęs.
Pernai iš berods 562 savižudybių, kas yra daug, bet jau nebe virš 1000, kaip būdavo anksčiau, šešios buvo paauglių. Žinoma, kad tai labai skaudu, bet atsimenu laikus, kai sakydavome, kad dvi klasės nusižudo. Ir mes jau buvome prie to pripratę, kad čia jau nieko nepakeisi“, – portalui Lrytas kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras.
Tiesa, reaguodamas į pastaruoju metu su paaugliais susijusias ir viešojoje erdvėje nuskambėjusias nelaimes D.Pūras pripažino, kad tam tikrų Verterio efekto požymių, kai savižudybės būdą vėliau kartoja ir kiti, galima įžvelgti, tačiau skleisti paniką dėl tragiškos šiandieninių paauglių emocinės būklės nebūtų teisinga.
Apskritai kalbant apie jaunuolių savižudybes, anot psichiatro, reikėtų išskirti du kraštutinumus.
„Pavyzdžiui, kovido pandemijos metu niekas jau nekreipdavo dėmesio, kai paauglys nusižudydavo. Be to, aš labai gerai atsimenu, kad buvo negalima ir apie tai rašyti – mes rasdavome paslaptingą žinutę žiniasklaidoje, kad rastas kūnas, ir viskas. Ir tada galvok ką nori.
Manau, neturėtume grįžti į sovietinius laikus ir slėpti nepatogius, tragiškus įvykius – tai būtų neprotinga.
Kitas kraštutinumas – kelti paniką, eskaluoti, sakyti, kad tai jau pasaulio pabaiga, kaltinti tėvus ir visuomenę, kas čia darosi“, – dėstė D.Pūras.
O Lietuvoje, profesoriaus teigimu, „darosi geri dalykai“, nes statistiškai mūsų visuomenė sveiksta ir jau pradeda išsivaduoti iš epideminio lygio smurto prieš save ir kitus rodiklių.
„Čia yra pagrindinė žinia, ir svarbu, kad besikeičiančios valdžios to nepagadintų. Paskutinius kelerius metus mes, ekspertai, atkreipėme dėmesį, kad pagaliau savižudybių prevencija pasidarė rimta, moksliškai pagrįsta. Nors nulio pasiekti negalime, mes artėjame prie tų valstybių, kur savižudybių yra santykinai mažai.
Tad kai įvyksta tragiški įvykiai, būtų gerai negeneralizuoti, nepulti į paniką, nes panika tai ir padidintų. Kai paaugliai perskaito, kad kažkas baisaus su jais darosi, tas neprideda jiems gyvenimo džiaugsmo“, – svarstė D.Pūras.
Pasak vaikų ir paauglių psichiatro, kalbėti apie emocinius sunkumus ir savižudybes reikia, tačiau tą svarbu daryti atsakingai.
„Ir susirūpinimą feisbuke rodyti reikia, bet labai pavojinga sureikšminti vieną reiškinį ir ieškoti vienos konkrečios priežasties. Savižudybės niekada neturi vienos priežasties – jos susijusios su veiksnių deriniu. Mes turime analizuoti, bet nekelti panikos, kad čia kažkas eina blogyn“, – įsitikinęs specialistas.
Paklaustas, su kokiomis problemomis apskritai susiduria paaugliai, D.Pūras priminė, kad tai visada buvo ypatinga žmonių grupė, nes perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo statusą visomis prasmėmis yra sudėtingas.
„Mes, specialistai, esame pripratę prie to, kad paauglystės krizė yra neišvengiama. Bet svarbu, kad suaugusieji tam nepakenktų. Blogai, kai paauglys negauna globos ir priežiūros, jaučiasi atstumtas, nesuprastas, neišklausytas, bet paaugliams labai kenkia ir perteklinė globa, kai politikai, tėvai ir visi kiti su paaugliais nori elgtis kaip su mažyliais.
Tada paaugliai protestuoja ir sako, kad jie nebėra maži vaikai, jiems nebereikia aiškinti, kaip gyventi, o su jais reikia tartis ir juos gerbti – tada jie gerbs ir mus. Tai šitos pagarbos labai trūksta“, – pastebėjo psichiatras.
Profesoriaus manymu, suaugusieji vis dar linkę paauglius demonizuoti, o šiems taip pat sunku atlaikyti „suaugusiųjų pasaulio veidmainystę“. D.Pūras kaip esminę sąlygą jaunuolių emocinei būklei išskiria aplinką, kurioje jie yra.
„Paaugliai labai jaučia, kas yra tikra, o kur – blefas. Man tenka susidurti su probleminiais paaugliais, kurie jau ne pirmą kartą bandė žudytis, mes padedame jiems ir tada jie vėl grįžta į tą pačią aplinką, kur nieko gero nebus, ir, ko gero, jie vėl bandys žudytis.
Ir tas problemas Lietuva sprendžia nevykusiai, su pertekliniu biomedicininiu modeliu – gal dar vieną vaistą pabandykim, dar kur nors paguldykim. Tai nei guldyti nereikia, nei daug vaistų duoti – jiems reikia sukurti orias sąlygas, o jei ten, kur jie gyvena, yra smurtas, nepalanki aplinka, problema yra ne jų smegenyse, o tame, kad juos užknisa, kaip paaugliai sako, tai, kas vyksta suaugusiųjų pasaulyje.
O mes tada sakome: kas čia su jais darosi? Į veidrodį mums reikia dažniau žiūrėti, ir suprasime“, – paragino D.Pūras.
Įtakos dalies paauglių emocinei savijautai, pasak jo, gali turėti net ir tai, kad Lietuvoje vis dar nėra kokybiško lytiškumo ugdymo.
„Kaip mes galime tikėtis sveikos jaunystės, jeigu mes užblokavę vieną iš svarbiausių sveikatos sričių – lytinę sveikatą? Jie to negauna, iki šiol tęsiasi ir homofobija, transfobija, tai tokių paauglių tarpe žinoma, kad padidėja savižudybių rizika. Tai tokios nepopuliarios temos, kurias Lietuvoje vis atideda“, – svarstė psichiatras.
Įvardijo esminį prevencijos būdą
Su vaikais bei paaugliais dirbantis D.Pūras išskyrė, kad savižudybės rizika gali būti minimali, didesnė ir labai aukšta. Būtent pastarąją atpažinti lengviausia – tai gali būti, pavyzdžiui, sunki depresija. Bet problema esą slypi visai kitur.
„Sunkią depresiją turi atpažinti kiekvienas medikas, bet įtarti turi bet kuris darbuotojas, dirbantis su jaunimu – pavyzdžiui, pedagogai. Bet problema su savižudybėmis yra ta, kad žymiai daugiau žmonių yra ne aukštoje, o žemoje rizikoje, ir ten jie ištirpsta.
Kai įvyksta tragiškas įvykis, visa bendruomenė aplink sako: „Bet kad šitas žmogus nusižudytų, visai nepanašu buvo“. Ten nėra aukštos rizikos, bet jis ilgai kentė viduje, galvojo apie gyvenimo prasmę. Visi paauglystėje svarsto apie gyvenimo prasmę – tam ir yra paauglystė. Tada mums yra labai sunku lengvesnės rizikos atvejus taip lengvai atpažinti.
Iš statistikos mes suprantame, kiek kitą mėnesį nusižudys žmonių, bet mes nežinome, kas tai bus – čia ne ta sritis, kur galima paimti kraują ir sužinoti“, – aiškino psichiatras.
Pagrindinė ir svarbiausia savižudybių prevencija, pasak D.Pūro, yra visų bendras darbas su pačia visuomene, kad gerėtų bendra tarpusavio santykių kokybė.
„Kad būtų daugiau pagarbos, mažiau patyčių, neapykantos kalbos. Tada visuomenė sveiksta ir mažėja ne tik aukštos rizikos, bet ir žemos rizikos savižudybių atvejai.
Paaugliai labai vertina, kai su jais kalbiesi – taip, jie tarsi pasako „atstokite jūs visi“, kai prie jų per daug lendi, bet jeigu suaugusieji iš tiesų atstotų, tėvai sakytų paaugliui, kad gali eiti kur nori, mums neįdomu ir nesvarbu, kada tu grįši, jam išgirsti tokį dalyką būtų tragedija“, – pavyzdį davė pašnekovas.
Pasak D.Pūro, jei tėvai, specialistai ar pedagogai nuoširdžiai parodo, kad paauglys jiems rūpi, jis tą tikrai įvertins, o taip mes galiausiai sumažinsime ir savižudybių rizikas.
„Čia nėra kažkoks stebuklas, o tiesiog žmogiško bendravimo kokybė. (...) Manau, visų negerų dalykų ištakos yra ne paaugliuose, o suaugusiųjų pasaulyje, todėl mums reikėtų žiūrėti savikritiškiau“, – ragino psichiatras.
