Iš šių keturių Vidurio Europos valstybių ukrainiečius labiausiai traukia Austrija – net 55 proc. nusiteikę gyventi joje visą laiką. Vokietijoje 44 proc. karo pabėgėlių sako, kad liks čia kurti naują gyvenimą ir į Ukrainą negrįš.
Čekijoje taip pat stebimas augantis ukrainiečių noras pasilikti visam laikui: pirmaisiais karo metais 75 proc. iš Ukrainos atsikėlusių žmonių sakė, kad ketina grįžti į tėvynę, o pernai tokį norą išsakė jau tik maždaug pusė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, dauguma Lietuvoje įsikūrusių ukrainiečių neketina likti nuolat gyventi mūsų šalyje: 41 proc. karo pabėgėlių sako, kad išvyks karui pasibaigus, 39 proc. nusiteikę dar keletą metų pabūti ir tada grįžti į Ukrainą.
Tad iš viso apie 80 proc. ukrainiečių nesieja savo nuolatinio gyvenimo su Lietuva – daug daugiau nei kitose tirtose ES šalyse.
Žmonių noras sugrįžti namo turėtų būti vertinamas tik teigiamai, nors, senstant mūsų visuomenei, ypač kultūriniu požiūriu artimų ir pas mus jau dirbančių ukrainiečių išvykimas ir būtų žalingas šalies ekonomikai.
Vienaip ar kitaip, didesnė neketinančių Lietuvoje likti žmonių dalis verčia klausti, ar jie nesijaučia pas mus prasčiau nei kitose šalyse.
Austrijoje ir Vokietijoje aukštesnis gyvenimo lygis, karo pabėgėliai gali daugiau uždirbti, dosnesnė socialinė parama.
Bet Lietuvos ir Čekijos ekonominės bei socialinės sąlygos nedaug skiriasi, vien materialiniai išskaičiavimai negalėtų lemti, kad noras pasilikti pas mus menkesnis.
Absoliuti dauguma Austrijoje ir Vokietijoje gyvenančių ir ten visam laikui pasilikti ketinančių ukrainiečių tvirtina, kad jie išmoko kalbėti vokiškai.
Tai jiems turėjo būti nelengva užduotis, nes germanų kalbos smarkiai skiriasi nuo slavų, negana to, dar ir vokiška gramatika labai sudėtinga.
Kas kita ukrainiečiams išmokti jiems artimą čekų kalbą. Tam daug pastangų neprireikia, gerokai lengviau negu kalbėti lietuviškai.
Kita vertus, iki šiol dauguma Lietuvos gyventojų dar geba susikalbėti rusiškai, o rusų kalba nemažai daliai karo pabėgėlių net gimtoji.
Ekspertų nuomone, tai gali mažinti atvykėlių paskatas mokytis lietuvių kalbos.
Dar viena priežastis, galbūt paradoksaliai trukdanti ukrainiečiams Lietuvoje jaustis patogiai, susijusi su ypač stipriu lietuvių noru, kad karas Ukrainoje baigtųsi visišku Rusijos pralaimėjimu.
Mat dalis karo pabėgėlių yra šaukiamojo amžiaus, kuris kariaujančioje šalyje priartintas net prie pensinio ribos. Nors dauguma Lietuvoje prisiglaudusių ukrainiečių – moterys, vaikai arba vyresni vyrai, pasitaiko ir jaunuolių.
Nestebina, kad jie išgirsta ir klausimų, kodėl jie ne fronte.
Šitokie klausimai kyla ir kitose ukrainiečius priglaudusiose šalyse. Europos Komisija oficialiai pareiškė, kad šaukiamojo amžiaus vyrai jokiomis priemonėmis nebus verčiami sugrįžti į Ukrainą, nors iš Kijevo ir pasigirsta pageidavimų paskatinti šį procesą.
Dar vienas dirgiklis lietuviams – pagausėjęs rusų kalbos vartojimas, ypač Vilniuje.
Nepatenkinti dažniau būna vyresnio amžiaus asmenys, kurie gali susikalbėti rusiškai, bet atsiradęs poreikis vėl taip elgtis jiems nemaloniai primena sovietinės okupacijos laikus.
Per vieną televizijos debatų laidą Vokietijoje gyvenanti lietuvė skundėsi, kad vokiečius vis raginusi aplankyti Lietuvą, įtikinėjusi, jog tai jau šiuolaikiška, bet ne sovietizmu dvelkianti valstybė, dabar atvykusi į tėvynę lietuviškai nesusikalba su taksistais, o rusų kalbą Vilniuje girdi net dažniau nei sovietiniais laikais.
Toks nepakantumas rusakalbiams Lietuvoje išplitęs itin smarkiai, nors, kaip rodo tyrimo duomenys, net 76 proc. lietuvių teigia, kad niekada nėra bendravę su jokiu migrantu.
Lietuvoje stipresni nei kitose Europos Sąjungos šalyse ir stereotipai dėl žalingos konkurencijos darbo rinkoje, perdedamas pavojus nacionaliniam saugumui.
Pavyzdžiui, prieš pat Rusijos agresiją Ukrainoje vykęs tyrimas atskleidė, kad 60 proc. lietuvių imigraciją į mūsų šalį laiko labiau pavojinga problema nei naudinga galimybe, o ES vidurkis – 32 procentai.
Bet statistika rodo, kad bent jau ukrainiečiai karo pabėgėliai Lietuvoje nėra išlaikytiniai, jie dirba, moka mokesčius valstybei, jų integracija į mūsų darbo rinką didesnė nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.
Nors Lietuvoje prisiglaudė apie 90 tūkst. karo pabėgėlių, dabar jų likę per 70 tūkst., įskaitant nepilnamečius ir pensininkus.
Užimtumo tarnybos duomenimis, dirba beveik 35 tūkst. iš Ukrainos atvykusių asmenų, o darbo neradę tik apie 2600 ukrainiečių.
Dauguma jų užėmė darbuotojų stokojančių gamybos ir paslaugų sektorių vidutinės ir žemos kvalifikacijos etatus, vadinasi, neišstumia lietuvių iš darbo vietų.
Ukrainiečių integracija užsiimančios organizacijos kviečia Lietuvos žmones būti atlaidesnius atvykėliams, atsižvelgti į jų sunkią emocinę būseną ir dažniau rodyti, kad jie yra svetingai priimami mūsų visuomenės.
Regis, tokia laikysena geriausiai padėtų išvengti konfliktų ir nesusipratimų, leistų ukrainiečiams darniau įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.
