Lapkričio 8 d. naujienų portalo Lrytas organizuotoje didžiausioje praktinėje konferencijoje Lietuvoje saugumo tema „Saugumo kodas“ dalyvavę politikai ir saugumo ekspertai diskutavo būtent apie tai – kas yra atgrasymas, kodėl jis nesuveikė Ukrainoje ir iš kokių klaidų turime pasimokyti mes ir mūsų partneriai, siekdami užtikrinti savo saugumą.
Kas yra atgrasymas?
Diskusijoje dalyvavęs prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, kandidatas į užsienio reikalų ministrus Kęstutis Budrys apibūdino atgrasymą kaip daugialypį, apimanti tiek karinius veiksmus, tiek švelnesnes priemones, pavyzdžiui, kovą su dezinformacija. Jis išskyrė dvi pagrindines atgrasymo formas: griežtąjį atgrasymą, kuris vykdomas per „nubaudimą“ arba „neprileidimą“ ir atsparumu grindžiamą atgrasymą, kada dėmesys skiriamas visuomenės atsparumui, propagandos kanalų uždarymui ir t.t.
K. Budrys pabrėžė, kad atgrasymas visada adresuojamas sprendimo priėmėjams – ką daryti, kad būtų užkirstas kelias priešininkui priimti agresyvų sprendimą.
Tačiau jis įspėjo, kad atgrasymas ne visada suveikia, kaip pavyzdį nurodydamas 2021 m. Ukrainą, kai JAV pastangos atgrasyti Rusiją nuo agresijos sankcijomis žlugo. „Turbūt reikėjo kito atgrasymo, tokio kokį mes dabar turime – su NATO skėčiu“, – svarstė K Budrys.
Tuo metu Krašto apsaugos ministerijos (KAM) gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis išskyrė karinius atgrasymo aspektus ir prilygino juos baudžiamajai teisei. „Jeigu jūs norite atgrasyti vagį, kad jis nevogtų jūsų parduotuvėje, turite turėti du dalykus: pirma, apsaugą, o antra, mechanizmą jį sugauti ir paskui nubausti“, – sakė jis.
Tačiau problema, pasak V. Urbelio, ta, kad kai kurie vagys, o taip pat ir šalių lyderiai yra neatgrasomi arba atgrasomi labai sunkiai: „Jeigu jis turi labai didelį motyvą arba yra psichinis ligonis, labai sunku jam pritaikyti kažkokias sankcijas, jis tiesiog jų nebijos. Mes dabar turime priešininką (Rusijos lyderį V. Putiną – red. past.), kurio racionalumas yra sunkiai paaiškinamas ir dėl to mes turime planuoti įvairius scenarijus.“
V. Urbelis pažymėjo, kad kai kuriose srityse, pavyzdžiui jūrose, NATO prieš Rusiją absoliučiai dominuoja, tačiau sausumoje bei oro gynybos srityje „turime labai didelių problemų“, kurias „reikia spręsti visam Rytų flangui – pradedant nuo Juodosios jūros ir baigiant Suomijos šiaure“.
„Dėl to mūsų pagrindinės pastangos yra labai paprastos, – kalbėjo ekspertas. – Kad tas visas flangas būtų padengtas oro gynybos sistemomis, manevrinėmis brigadomis, artilerija, kad būtų užtikrintas pastiprinimo priėmimas, tai yra, kad jūrų keliai būtų atviri, kad oro koridoriai būtų atviri NATO aviacijai atskristi iki mūsų, o jeigu reikia, nuskristi ir už mūsų sienų.“
Visgi KAM gynybos politikos direktorius atkreipė dėmesį, kad opia problema išlieka šių priemonių finansavimas – nors NATO valstybių gynybos biudžetai didėja, atsižvelgiant į grėsmės dydį, jie didėja per lėtai.
„Todėl svarbiausias iššūkis mums visiems, visam Rytų flangui – įtikinti (partnerius – red. past.), įcementuoti tą gynybą. Ar tai būtų Vokietijos brigada, ar amerikiečių pajėgos, ar oro gynybos sistemos, kad jos būtų čia ir dabar, o ne laukiant, kada ta grėsmė ateis“, – apibendrino jis.
Išmoktos pamokos
Buvusi Krašto apsaugos ministrė (2008–2012 m.), nuo 2019 m. – europarlamentarė, atstovaujanti Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai (ELP) R. Juknevičienė kalbėdama apie atgrasymą akcentavo mokymąsi iš praeities klaidų. Tai Vakarų politikai, pasak jos, daro nepakankamai.
„Dirbant krašto apsaugoje mane išmokė, kas yra išmoktos pamokos. Kariuomenė po kiekvienų pratybų atlieka vadinamąją išmoktų pamokų analizę. Mes, politikai, tą darome per mažai“, – sakė R. Juknevičienė.
EP narė priminė, kad Rusijos kariniai veiksmai prieš Ukrainą 2014 m., o vėliau ir 2022 m. yra ir nepakankamų Vakarų atgrasymo pastangų pasekmė.
„Rusijos karas prieš Ukrainą dar 2014 m. – tai buvo taip pat ir mūsų, Vakarų politikos pasekmė, todėl, kad buvo paliktos pilkosios zonos, todėl, kad 2008 m. buvo padaryta didžiulė klaida Bukarešte, kai dvi valstybės – Sakartvelas ir Ukraina – nebuvo pakviestos pradėti stojimo į NATO procesą. Tos pilkosios zonos buvo ženklas V. Putinui veikti. Tose pilkosiose zonose dabar ir vyksta visi procesai ir turime karą. Taigi mes, Vakarai, neatlikome atgrasymo darbų ir tai prisidėjo prie to, kad mes šiandien turime karą“, – paaiškino politikė.
Pasak R. Juknevičienės, šiuo metu Lietuvai pagrindinė Rusijos atgrasymo priemonė būtų Ukrainos pergalė kare su V. Putino okupacinėmis pajėgomis. „Dabartinėje situacijoje pagrindinis atgrasymas nuo karo prieš mus, prieš visą ES yra Ukrainos pergalė“, – pabrėžė ji.
Baimės, kuriomis naudojasi priešas
Visgi europarlamentarė apie Ukrainos galimybę greitai pasiekti užtikrintą pergalę kalba atsargiai. Viena opiausių problemų, anot R. Juknevičienės, yra per mažas visų Europos gyventojų įsitraukimas teikiant pagalbą Ukrainai, kovojančiai ne tik už savo, bet ir už visos Europos ateitį.
„Šiandien aš negaliu jums pasakyti, kad ji (pergalė – red. past.) bus tokia, kokią aš įsivaizdavau dar prieš gerus metus. <...> Labai dažnai juodomis akimirkomis galvoju, kad mes einame blogu keliu. Neseniai buvo paskaičiuota, kad vienam ES piliečiui karinė pagalba Ukrainai kainuoja pusantro puodelio kavos – tai yra mūsų indelis. Jis yra per mažas, darome per mažai“, – teigė R. Juknevičienė.
Tačiau iniciatyvos bei apdairumo, pasak EP narės, trūksta ne tik ES valstybių visuomenėms, bet ir jų lyderiams.
„Pagrindinės sostinės bijo V. Putino, neduoda (Ukrainai – red. past.) pakankamai ginklų, bijo Rusijos sutriuškinimo ir dėl to nėra to atgrasymo, kuris galėtų mus apsaugoti. Aš taip matau tą politinį atgrasymą. Apskritai, šis karas yra egzistencinis karas visoms demokratijoms. Aš jį matau kaip diktatūrų, autokratijų karą prieš demokratijas.
V. Putinas ir tokie, kaip V. Putinas tiki, kad demokratijos yra per silpnos savo esme, kad jos galėtų atlaikyti tokį karą, nes žmonės greitai pavargsta, atsiranda alternatyvos – ne tik „Alternatyva Vokietijai“ (kraštutinių dešiniųjų politinė partija Vokietijoje – red. past.), bet ir alternatyva kokio nors (Remigijaus – red. past.) Žemaitaičio Lietuvoje – sugriaunamas valstybės autoritetas, čia ir mūsų taip pat“, – nerimavo R. Juknevičienė.
Politikė klausė, „apie kokį atgrasymą galime kalbėti mes patys“, kai Seimo rinkimus laimėję socialdemokratai nusprendžia formuoti valdančiąją daugumą su tokia politine jėga, kaip „Nemuno Aušra“, kurios lyderis R. Žemaitaitis yra teisiamas dėl antisemitinių pareiškimų. Dėl to sunerimo tarptautiniai Lietuvos partneriai, o prieštaringa naujiena nuskambėjo didžiuosiuose pasaulio leidiniuose.
„Aišku, nebūsime pagrindinė žinia, bet vis dėlto politiniai sluoksniai tą pastebės. Kokią koaliciją mes turėsime? Dar tokios nesame turėję, kad socialdemokratai, kurie Europos Parlamente yra kairieji ir kurie rudai spalvai iš principo yra tiesiog alergiški, sudaro su jais koaliciją. Kaip reikės man ir kitiems Europos Parlamente atrodyti? Su kokiu moraliniu autoritetu ten stovėsime, lietuviai, po visų šių sprendimų Lietuvoje? Tai čia yra atgrasymas arba neatgrasymas“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Pasikeitęs ES požiūris ir ypatingas vaidmuo Lietuvai
2008–2012 m. Krašto apsaugos ministre buvusi R. Juknevičienė akreipė dėmesį, kad nuo to laiko, kai ji ėjo šias pareigas Lietuvos požiūris į saugumą pasikeitė „kaip diena ir naktis“. Pirmasis lūžis įvyko tik 2014 m., kai Rusija pradėjo karą Donbase ir okupavo Krymą.
„Buvo sunku net ir savo vyriausybę įtikinti, kad grėsmės egzistuoja, kad nacionalinis saugumas tebėra problema ir visada bus mūsų prioritetas“, – pasakojo europarlamentarė.
Politikė priminė, kad tuo metu Lietuvoje vyravo požiūris, neva niekuo patiems rūpintis nereikia, nes esame NATO dalis, todėl esame neliečiami, o absoliuti dauguma žmonių nepritarė gynybos išlaidų didinimui.
R. Juknevičienė pabrėžė, kad dabar aukštyn kojom apsivertė ir visos ES požiūris į saugumą, o po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą didžiosios ES valstybės pagaliau išgirdo, ką dešimtmečius apie Kremliaus grėsmę bandė pasakyti arčiau Rusijos esančios bloko šalys, įskaitant Lietuvą.
„Kai 2019 m. pirmą kartą buvau išrinkta į Europos Parlamentą, prisipažinsiu, keletą savaičių man buvo tokia panikos ataka, nes aš supratau, kad ten mano patirties ir to, ką aš dirbau 20 ir daugiau metų su NATO, su gynyba, ten šių žinių, šios patirties nereikės, ten bus visai kiti dalykai, kurie man buvo nauji“, – prisiminė politikė.
„2022 m. ši baisi V. Putino ataka pakeitė viską, – tęsė ji. – Visi atsisuko į mus, mes tapome praktiškai ekspertais, ne konkrečiai būtinai aš, bet ir žmonės iš kitų politinių partijų. Baltijos šalių atstovai, lenkai, suomiai – mes tapome tie svarbiausi EP politikos Ukrainos atžvilgiu architektai, jeigu taip galima pasakyti.“
Pasak R. Juknevičienės, šiandien visose ES politinėse institucijose yra visiškas sutarimas dėl to, kad ES turi būti ir gynybinė sąjungą, o Lietuvos rolė šioje gynybos sąjungoje yra ypač svarbi. Pirmiausia tai atspindi faktas, kad Lietuvos europarlamentarui Andriui Kubiliui naujojoje Europos Komisijoje (EK) buvo skirtas gynybos ir kosmoso portfelis.
„Kiekvienam komisarui, kuriam buvo paskirtas portfelis po to, kai valstybės jį ar ją nominavo, Ursula von der Leyen (EK pirmininkė – red. past.) atsiuntė misijos laišką, – pasakojo R. Juknevičienė. – Tuose misijos laiškuose yra apibrėžta, ką vienas ar kitas komisaras turi padaryti. Pagrindinis sakinys, kuris yra įrašytas A. Kubiliui skirtame misijos laiške yra apie tai, kad jam yra pavedama padėti Europai pasirengti ekstremaliausiems, nenumatytiems kariniams atvejams. Tai reiškia – pasirengti karui.“
„Nuo Europos Sąjungos įkūrimo niekada nėra buvę, kad Europos Sąjunga apie tai apskritai kalbėtų, o šiandien tai yra dokumentuose ir šiandien jau bus ir institucija kuriama, ir kiti dalykai. Čia, aišku, Lietuvai ir konkrečiai Andriui yra didžiulis iššūkis, bet tai yra pagrindinė žinia europiniame kontekste – saugumas pirmą kartą tapo prioritetu“, – pabrėžė R. Juknevičienė.
Esminis lūžis Europos požiūryje į saugumą ir atgrasymo poreikį, anot R. Juknevičienės, atsispindi ir tokių valstybių kaip Vokietija, kuri po Antrojo pasaulinio karo tapo pacifistine šalimi, gynybos politikos pokyčiuose.
ES – gynybos sąjunga?
Diskusijoje taip pat dalyvavęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega antrino R. Juknevičienei, akcentuodamas ES perėjimą nuo sąjungos, orientuotos į žemės ūkio ir ekonominę politiką, prie sąjungos, aktyviai dalyvaujančios gynyboje. Jis gyrė tokias iniciatyvas kaip buvusio Suomijos prezidento Sauli Niinistö ataskaita ir ES baltoji knyga dėl Europos gynybos ateities, kuriomis siekiama stiprinti Europos vienybę ir pasirengimą agresijai.
M. Vaščega priminė Vladimirui Leninui priskiriamą posakį, populiarų Šaltojo karo metais: „Besk su durklu ir jeigu minkšta eik į priekį, jeigu atsirėmei į geležį, atsitrauk.“ Jo teigimu, ši metafora pabrėžia būtinybę Europai tapti „geležine“ – atsparia ir nepalaužiama grėsmių akivaizdoje.
EK atstovybės Lietuvoje vadovas pažymėjo, kad atgrasymas ES lygmeniu vykdomas ir steigiant įvairias demokratijos stiprinimo iniciatyvas. Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu tam bus skiriama ypač daug dėmesio.
„Mes turime naujas iniciatyvas ateinančias į Europos padangę, tokias kaip „Europos demokratijos skydas“ – kaip apsisaugoti nuo įtakos įvairiausių išorinių jėgų, kurios po truputį ateina ir ėda tą demokratiją, ėda mūsų pasitikėjimą visuomenės viduje.
Rengdami kiekvieną nors kiek svarbesnį teisės aktą, mes dažnai mėgstame paskaičiuoti kaštus, naudą, bet galbūt reikia kiekvienam iš jų įvesti saugumo, pasirengimo, ir atgrasymo patikrinimą, kad mes įvertintume, kiek jis stiprina, o gal silpnina tą atgrasymą. Manau, kad per ateinančius penketą metų, per naująją Europos Komisijos kadenciją matysime labai daug dėmesio šiems dalykams visos Europos mastu, kad nei viena šalis nebūtų palikta su tuo atgrasymu tvarkytis viena“, – kalbėjo M. Vaščega.
Niekas negins, jei nesiginsime patys
Su mintimi, kad požiūris, jog „NATO ateis ir mus išgelbės“ negrįžtamai pasikeitė sutinka visi ekspertai.
Kalbėdamas apie iki šiol nuveiktus darbus tam, kad būtų sustiprintas atgrasymas, K. Budrys teigė, jog NATO permąstė pačią atgrasymo formuluotę ir sakė, kad būtina įsirengti „šarvuotas duris“, užuot pasikliovus reakcijos priemonėmis po to, kai grėsmė tampa realybe.
Jis pabrėžė Lietuvos pastangas rodyti pavyzdį didinant išlaidas gynybai, stiprinant pajėgumus ir rengiant infrastruktūrą, kad iki 2027 m. joje galėtų įsikurti vokiečių brigada. K. Budrys taip pat akcentavo, kad atgrasymas turi įtikinti priešininkus, o ne tik nuraminti sąjungininkus, todėl būtinas kolektyvinis įsipareigojimas ir pasirengimas visoje NATO.
„Ar šiai dienai mes jau turime pakankamai visko susidėję, kad galėtume pasakyti, jog priešininkas yra atgrasytas? Ne, taip nėra. Priešininko ketinimas yra, bet jo pajėgumai yra kitur – dabar jie yra Ukrainoje. Mes tas šarvo duris dar lipdome“, – kalbėjo K. Budrys.
K. Budrys taip pat pažymėjo, kad norėdama įtikinti būsimą JAV administraciją prisidėti prie Lietuvos gynybos stiprinimo Lietuva privalo skirti procentaliai daugiau lėšų gynybai nei pačios JAV. „3,5 procentai bus absoliutus minimumas“, – sakė jis.
„Kaip mes bežiūrėtume į tą bendrą paveikslą, niekas mūsų negins, jeigu mes nebūsime pasiruošę gintis patys – tai svarbiausia“, – savo ruožtu pridūrė V. Urbelis.
KAM gynybos politikos direktorius pabrėžė, kad Lietuvai svarbu ruoštis gintis pačiai, bet tuo pačiu užsitikrinti, kad bet koks konfliktas su Rusija apimtų visą NATO, o ne tik Lietuvą. Jis išskyrė tris pagrindinius aspektus: būtinybę įsigyti tolimojo nuotolio tiksliųjų smūgių pajėgumų, NATO, kaip branduolinio aljanso, vaidmenį ir jo kaip atgrasymo priemonę ir būtinybę kelti strategines dilemas Rusijai, o ne tik reaguoti į jos veiksmus.
„Aš labai gerai atsimenu, kai buvęs JAV gynybos sekretorius (Jamesas N.) Mattisas buvo visiems netikėtai nusprendęs lėktuvnešių grupę nukreipti arčiau Murmansko – kokia tada kilo panikos ataka Rusijoje. Tad sugebėjimas veikti kitaip ir kurti patiems dilemas Rusijai, o ne laukti, kol jos ateis iš jos yra vienas svarbiausių dalykų“, – teigė V. Urbelis.
Ką dėl atgrasymo gali padaryti kiekvienas iš mūsų?
Už valstybės saugumą, atsparumą bei pasirengimą išorės grėsmėms yra atsakingi ne tik politikai ir kariuomenė, bet ir kiekvienas pilietis. Tačiau ką galime padaryti kiekvienas, kad Lietuvoje gyventume saugiau ir atgrasytume agresiją iš išorės?
K. Budrys teigė, kad taikos metu būtina ruoštis blogiausiam scenarijui ir užtikrinti, kad valstybė galėtų funkcionuoti krizių metu. Tai apima civilinės saugos organizavimą, viešųjų paslaugų palaikymą, kovą su dezinformacija ir kiekvienos visuomenės dalies – tiek ginkluotos gynybos, tiek logistikos, tiek svarbių pramonės šakų, tokių kaip kepyklos ir sandėliai, – vaidmenų nustatymą ir sklandų veikimą net ir prasidėjus karui.
V. Urbelis akcentavo itin svarbų civilinio sektoriaus vaidmenį valdant didelio masto logistiką, pavyzdžiui, karių ir įrangos perkėlimą, kuris labai priklausys nuo privačių įmonių ir infrastruktūros.
„Vienas pavyzdys – krizės atveju gali būti, kad pusė milijono karių su karine technika pradės judėti Europoje. Kažkas turės suvaldyti tą pusės milijono žmonių judėjimą. Čia tik apie karius kalbu. „Stress testas“Europos Sąjungai bus didžiulis – tiltai, geležinkeliai, logistika. Ir čia ne tik kariai tai užtikrins. 99 proc. užtikrins civilinės kompanijos ir tą reikia suvaldyti“, – sakė V. Urbelis.
M. Vaščega pažymėjo, kad saugumas nebepriklauso vienai ministerijai ar tarptautinei organizacijai, o turi apimti visas valdžios šakas ir atskirus piliečius.
„Su grėsmių skaičiumi, pačių įvairiausių hibridinių grėsmių atsiradimu ir mūsų testavimu saugumas turi tapti praktiškai kiekvienos valdžios grandies, bet lygiai taip pat ir kiekvieno žmogaus momentas“, – sakė EK atstovybės Lietuvoje vadovas.
Savo ruožtu EP narė R. Juknevičienė pabrėžė, kad norint apsaugoti demokratiją pirmiausia būtina apsaugoti žmonių protus nuo išorinių manipuliacijų bei dezinformacijos, kuriai skleisti priešiškos valstybės pasitelkia socialinę žiniasklaidą ir dirbtinį intelektą. Ji įspėjo, kad rinkimai vis dažniau tampa užsienio kišimosi taikiniu, kuriuo siekiama pakirsti visuomenės pasitikėjimą ir demokratinius procesus.
„Kiekvieni rinkimai kiekvienoje demokratijoje yra „stress testas“– taip kaip tiltams, taip kaip kitiems dalykams yra „stress testas“. Ir dabar jis bus vis didesnis.
Ir ne vien dėl to, kad Rusijos ir Kinijos kišimasis yra akivaizdus, bet taip pat, nes viskas pereina į socialinę mediją, žmonės yra veikiami tiesiai į smegenis, ateina dirbtinis intelektas.
Ką gali daryti žmonės? Mums reikia apsaugoti žmonių smegenis, <...> Kremlius, beje, labai atvirai yra pasakęs prieš keletą metų, kad „mums reikia eiti per žmones, per visuomenes, veikti tiesiai visuomenes“, tad be šitos (protų, – red. past.) apsaugos nebus tų išrinktų žmonių atsakingose pozicijose, kurie rūpinsis ir tiltais, kurie rūpinsis gynybos biudžetu ir kitais dalykais.
Tad čia yra visuomenės, šių konferencijų ir mūsų susibūrimo pagrindinis vaidmuo. Mes privalome apsaugoti kovo 11-osios Lietuvą“, – apibendrino R. Juknevičienė.
