Pastarieji keli mėnesiai socialdemokratų vedlei buvo įtempti – V.Blinkevičiūtei reikėdavo vis iš naujo pasiaiškinti, ar sėkmės Seimo rinkimuose atveju ji vadovaus Vyriausybei. Šis klausimas politikei tapo tikru galvos skausmu, tad ir jos atsakymai vis svyruodavo į skirtingas puses.
Rugpjūtį politikė aiškiai įvardijo – ne tik formuos, bet ir vadovaus Vyriausybei. Tačiau dvejonių dėl jos pažado atsirado jau tą pačią naktį, kai socialdemokratai triuškinančiai laimėjo rinkimus.
Trečiadienį po vykusio LSDP prezidiumo posėdžio partijos pirmininkė galiausiai intrigą išsklaidė – pranešė, kad ministro pirmininko kėdę deleguos jaunesniam ir energingesniam Gintautui Paluckui, kas visuomenėje sukėlė tikrą audrą.
Kad šis klausimas V.Blinkevičiūtei buvo tapęs tikra našta, išdavė ir jos kūno kalba, ir retorika, portalui Lrytas pasakojo viešojo kalbėjimo ir kūno kalbos ekspertas, lektorius Igoris Vasiliauskas.
Melavo ar „kūrė atsakymą“?
Nors po LSDP lyderės žodžių, kad nebetaps premjere, V.Blinkevičiūtei iš karto viešai prilipdyta melagės etiketė, I.Vasiliauskas atkreipė dėmesį į du skirtingus dalykus – melą ir atsakymo kūrimą.
„Melą mes dažniausiai suprantame taip, kad aš nenoriu sakyti tiesos ir atvirai tą tiesą iškreipsiu kitaip – meluosiu. Ne visai žinau, koks galėtų būti tas vadinamasis tikras atsakymas, todėl bandau jį sukurti taip, kaip man atrodytų, kad tai būtų tikras atsakymas. Čia yra labai plonas ledas.
Bet elgesys ir visa aplinka tokių dviejų labai artimų sąvokų yra labai panaši. Kai aš žinau atsakymą, aš iš karto jį pasakau. Man uždavė klausimą, per tinklą permetė kamuoliuką ir aš iš karto jį atmušu. Tada man nereikia kurti, nereikia ilgai galvoti – aš tik akimirką pagalvoju, kaip sudėlioti žodžių, minčių struktūrą, ir atsakymas jau yra.
Bet kai tik atsiranda diskusija, kaip atsakyti kitaip, kaip išsisukti, galiausiai – kaip sumeluoti, tada atsiranda tam tikros neargumentuotos, prailgintos pauzės. Aš turiu greitai susiorientuoti, kaip dabar pradėti atsakinėti taip, kad tik neatsakyčiau taip, kaip man nereikia atsakyti.
Tai pas V.Blinkevičiūtę kartais tai matosi – kai ji nenori atsakinėti ir išsisukinėja, pas ją atsiranda ilga pagalvojimo pauzė“, – dėstė specialistas.
Tiesa, pasak I.Vasiliausko, per ilga pauzė dažnai atrodo įtartinai, todėl kai kurie žmonės išmoksta įvairių triukų – pavyzdžiui, tas pauzes kažkuo užpildo. Tą išnaudoja ir V.Blinkevičiūtė.
„Kai tik tu pradedi kurti atsakymą arba meluoti, pirmiausia iššoksta ne loginis žodis, o garsas – parazitas. Eee, aaa, mmm, – tokie mykimai, ir tas laikas leidžia pagalvoti, kaip toliau atsakinėti. Pas V.Blinkevičiūtę tas pradinis žodis – parazitas būna tam tikrais momentais, kai ji tikrai neatsakinės į klausimą taip, kaip tikisi tas, kas klausimą suformulavo“, – pastebėjo viešojo kalbėjimo ir kūno kalbos ekspertas.
I.Vasiliauskas atkreipė dėmesį ir į jauną LSDP komunikacijos komandą, kurią per įvairias spaudos konferencijas beveik visuomet galima matyti stovinčią V.Blinkevičiūtei už nugaros. Pastabų specialistas turi ir jai.
„Kad partijos skiria įvairių resursų stiprinti komunikacijos daliai, yra labai gerai, bet ją išmokė vieno arba kelių įrankių, o neparodė, kuriose variacijose tuos įrankius reikia naudoti.
Ir galbūt iš manęs bus nelabai gražus žodis, bet ji bukai, tiesmukai ir daro tai, ką jai pasakė. Jai pasakė: žiūrėk, Vilija, tau užduoda sudėtingą klausimą, tu nenori į jį atsakinėti, todėl daryk atsitraukimą. Ir tai, ką ji daro, yra vadinamasis atsitraukimas.
Prasideda visiškas bluras – aš pradedu vengti, kad tik iš karto neatsakinėčiau į klausimą, kuris man netinkamas, ir vyniodamas meškerę aplink ir apie nieką aš ieškau to atsakymo kažkur aplink“, – aiškino I.Vasiliauskas.
Pašnekovas pastebėjo, kad tuomet, kai V.Blinkevičiūtė žino atsakymą, jis būna labai trumpas, bet jei klausimas jai nepatogus, prasideda įdomybės.
„Pavyzdžiui, klausimas: ar jūs kalbėjotės su R.Karbauskiu ir S.Skverneliu? „Ne, dar nekalbėjau“. Bet kai tik kalba eina apie jos premjeravimą, ji pradeda iš karto vynioti meškeres: „Mieli Lietuvos žmonės, pirmiausia pradėsiu nuo to, kad ačiū jums, jog jūs balsavote už mus“.
Ir vėl čia yra toks pakankamai gilus žaidimas – kuo tu daugiau pradedi velti atsakymą ir vedi į savo pusę, tuo didesnė tikimybė, kad nežinantys tam tikrų psichologinių niuansų, komunikacijos niuansų užduos tau klausimą iš tos dalies, kurią tu tik ką suvyniojai taip, kaip tau buvo patogiau. Štai kodėl aš ir sakau – kartais politiką reikia žudyti su tuo pačiu pakartotiniu klausimu“, – įsitikinęs I.Vasiliauskas.
Ką atskleidė kūno kalba?
Specialistas taip pat atkreipė dėmesį ir į V.Blinkevičiūtės kūno kalbą, kuri, anot jo, vietomis parodė tikrai daug, tačiau laikui bėgant keitėsi. Ypač ryškų pokytį jis pastebėjo ir trečiadienio vakarą.
„Jeigu pažiūrėsime į ankstesnius jos interviu, netgi tada, kai ji kalbėjo po antrojo turo, jos kūno kalba ir konkretus kūno kalbos elementas – pečių linija – atrodydavo pakankamai stabili. Ji laikė nugarą ir ta nugara nevibravo, nesiblaškė, kūnas turėjo tam tikrą savo tvirtumo ašį ir žmogus tarsi tvirtai abiem kojom įsižemino.
Trečiadienį, kai tik ji atsistojo ir pradėjo pristatinėti būsimą premjerą, ji pradėjo minti nuo pėdutės ant nosyčių, pradėjo judėti – visa nugaros linija, pečių juosta buvo aiškiai išbalansuota.
Ir tai reiškia, kad šitas momentas, kuriame ji yra, šitie klausimai jai yra labai nepatogūs, labai sudėtingi, ir jau čia reikia gaudyti, kuriose vietose žmogus atsakys, o kur – išsisukinės ir sumeluos“, – komentavo I.Vasiliauskas.
Pasak jo, aiškus patvirtinimas, kad tikrai taps ministre pirmininke, V.Blinkevičiūtei išsprūdo bene vienintelį kartą – rugpjūčio 28 dieną.
„Bet vėliau visur kitur ji kalba tarsi apie tą patį, kaip mes suprantame, kad „aš formuosiu Vyriausybę“. Gerai, ką reiškia formuosiu Vyriausybę? Tai reiškia, kad mes siūlysime savo kandidatus per prezidiumą, prezidentas tai patvirtins, yra teisinės procedūros, bet ji tame formavime dalyvauja.
Ir šitoje vietoje jai kažkas aiškiai padėjo per tą semantiką, per žodžių reikšmes sudėlioti tam tikras frazes, kad tu būtum arti to, bet jeigu tave pagaus už galvos, tu iš karto galėsi pasakyti, kad aš turėjau visai ką kita omenyje ir apie premjerę aš nekalbėjau. Šitoje vietoje ji buvo pamokyta, kokius žodžių junginius vartoti“, – aiškino viešojo kalbėjimo ir kūno kalbos ekspertas.
Pasak I.Vasiliausko, daug reikšmės turi ir tai, ar ištransliuodamas vieną ar kitą žinią žmogus sėdi, ar stovi. Sėdėdamas žmogus jaučiasi daug tvirčiau, nes gali įsiremti į pagrindą, įremti kojas.
„Kai tu stovi, yra sudėtingiau, ir kai ji kalbėjo savo partijos būstinėje, kad ji formuos Vyriausybę, ant tų žodžių ji staigiai šoktelėjo nuo pėdučių ant nosyčių. Tai reiškia, kad ta vieta yra absoliučiai netvirta. Pats perėjimas nuo pėdų ant nosyčių buvo ir trečiadienį, kai ją spaudė prie sienos dėl to, ar ji nejaučia sąžinės, apgavusi rinkėjus“, – akcentavo lektorius.
Pašnekovo teigimu, V.Blinkevičiūtės retorikoje kartais buvo galima pastebėti ir vidinių prieštaravimų, taip pat parodančių, kad atsakinėti į klausimą žmogui labai sudėtinga.
„Kai žmogus pradeda labai daug kalbėti, viena iš kūrybos arba melo apraiškų yra ta, kad tavo kalboje atsiranda vidiniai prieštaravimai tam, ką tu ką tik pasakei. Ir štai toks sakinys: „Iš tikrųjų manau, kad tikrai susitiksime. Jau esame apsitarę su S.Skverneliu – tikrai susitiksime“.
Tas „iš tikrųjų“ dažniausiai pas ją iššoksta tada, kai reikia pagalvoti, kaip atsakinėti. Iš kur atsiranda tas „manau, kad tikrai susitiksime“? Tai reiškia, kad vyksta frazės konstravimas, tu jos konstravimo metu nespėji pagalvoti, kaip konstruktai tarpusavyje susiję, ir šitoje vietoje kuo tu daugiau kalbi, tuo tu labiau gali prisikalbėti“, – įspėjo I.Vasiliauskas.
Jis išskyrė ir balsių ilginimą atskiruose žodžiuose – tai elementas, parodantis, kad žmogus nebūtinai pasakys visą tiesą iki galo.
„Vadinasi, vietoje to, kad pasakytų žodį – parazitą ar padarytų per ilgą pauzę, kuri yra pavojinga, ji sako: „naaaa...“, ir tas tęsimas prasideda. O tai jau kelia abejonių – yra toks lengvas buksavimas vietoje, ir tas suveltukas parodo, kad tu nenori atsakinėti.
Po antro turo buvo labai paprastas klausimas apie Liberalų sąjūdį, ar jie bus potencialūs koalicijos partneriai. Ir prasidėjo sakymas: „Na, iš tikrųjų, sprendimus priiminėju ne aš viena. Mes formuosime Vyriausybę kartu su prezidentu“. Iš pradžių aš formuosiu, kadangi mūsų partija, o paskui kažkuriuo metu ateina „mes su prezidentu“ – jau yra atsakomybės pasidalinimas, permetimas.
Šitoje vietoje labai aišku, kad ją išmokė išsisukinėti, bet nepasiūlė variacijų, o parodė vieną šabloną. Jeigu tu kalbi natūraliai, tu netgi tą pačią mintį visuomet kitaip performuluosi, kitais žodžiais, spalvos bus tos pačios, bet piešiama kitaip. O čia yra atkaltos frazės – aš pasakiau, tai mano skydas ir daugiau nereikia apie tai kalbėti“, – dėstė I.Vasiliauskas, taip pat pastebėjęs, kad priklausomai nuo atsakymų skiriasi net V.Blinkevičiūtės balso tembras – kai ji žino, ką pasakyti, jis yra žemesnis.
Daugeliui jau spėjo įsiminti ir frazė „mes, socialdemokratai“, kurią LSDP lyderė kartojo ypač dažnai, paprastai – įvairių debatų ar interviu metu. Pasak lektoriaus, tai irgi neša tam tikrą žinią.
„Yra du dalykai. Tai ne aš ir tu, ne partija ir rinkėjas, o įvardis „mes“ tarsi apjungia elektoratą, siūbuojantį rinkėją ir socdemus. Mes, socialdemokratai – mes, jo karališkoji didenybė.
Šitoje vietoje norima pirmiausia sujungti elektoratą su savimi, o antra – įkalti į galvą, kad tarsi mes socdemai ir tarsi nieko kito daigiau šiandien, šitose procedūrose, šitų rinkimų metu daugiau niekas neegzistuoja. Toks pasikartojantis štampas vėliau atsigula giliau į ilgalaikį prisiminimą rinkėjui“, – aiškino specialistas.
Ašaros įtikina ne visada
Nors plika akimi žiniasklaidoje to nepamatysi, jau trečiadienio vakarą netruko pasklisti žinia, kad partijos prezidiumo posėdyje V.Blinkevičiūtė ašarojo. Tiesa, jautrumas, I.Vasiliausko teigimu, visų pirma gali reikšti ir stiprų pervargimą, ypač, kai žmogus jaučia didelę įtampą.
„Kai tave gaudo prie tavo turinio, tu pradedi būti tiek įsitempęs, kad iš principo ne tu daraisi įdomus, kaip V.Blinkevičiūtė, kaip asmenybė, o tai, ką sako V.Blinkevičiūtės lūpos. Ką jos ištaria, kokias mintis.
Žmogus pervargsta nuo to, kad pradeda galvoti – ar sakyti, ar nesakyti, ką pasakyti, kaip bus interpretuota. Ir čia velniškai dirba galva, tu tiesiog pervargsti“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau jautrumą V.Blinkevičiūtė gali demonstruoti ir dėl kitų priežasčių, svarstė I.Vasiliauskas.
„Aktoriai to mokosi, bet moteriškoji pasaulio giminė turi tokį lengvą intuicinį sugebėjimą imti ir peršokti į tokį formatą: mane muša – nemuškite, manęs reikia pasigailėti, man labai sudėtinga.
Jeigu dabar pasakytume žmogui „pabandyk lygioje vietoje imti ir apsiverkti“, tai statistiniam vyrui reikėtų velniškai daug jėgų, kad pradėtų verkti, jeigu nėra aktorinių kursų, o moterys tą padaro“, – aiškino lektorius, pridūręs, kad LSDP vedlės akys blizgėjo ir lemtingąjį trečiadienį.
„Tu gali įvesti save į tokią aukos būseną, kad dabar mane daužys, kals prie sienos, kaltins, kad aš melagė, kad aš nesilaikiau žodžio, ir aš taip save užsukinėju tose mintyse, pradedu savęs gailėtis, kad iš principo ateinu į spaudos konferenciją apsiverkęs su sukurta mintimi, kad aš esu auka, jūs kalsite mane prie kryžiaus – ką jūs daugiau sugebate, kai aš visą gyvenimą atidaviau Lietuvos labui.
Tai aš būčiau linkęs šiek tiek priskirti tai pervargimui, bet didžiąją dalį palikti tam, kad kartais mes tas ašaras parodome ten, kur jos turi būti parodytos. Atsiranda žmogiškumas – jeigu mes matome stovintį partijos lyderį, kuris visa širdimi kalbėjo apie tai, kad prisiima visas įmanomas atsakomybes ir dar verkia – tai ji tikrai tokia teta, mama, lietuviškoji Motina Teresė. Kaip tu muši tokį žmogų?
Bet apie ką ji nesusimąstė – kad egzistuoja kartų suvokimo skirtumas. Ši žurnalistų karta yra jauna, ji kandžiojasi be gailesčio, ir šitą reikia įvertinti, kai tu bandai paverkti, nes tada kitiems norisi dar labiau tave kalti prie kryžiaus“, – dėstė I.Vasiliauskas.
Kūno kalbos ir viešojo kalbėjimo ekspertas dėmesį atkreipė į dar kelias detales – pavyzdžiui, staigų seilių rijimą.
„Yra formuluojamas klausimas apie premjeravimą, kamera staigiai parodo jos veidą ir tą akimirką ji nuryja seiles – viskas, potekstė tokia, kad garantuotai klausimas bus mėšlas, vėl reikės išsisukinėti, ir tai būdinga visiems žmonėms, kuriems nefaina kažką dabar girdėti.
Nes kai tik ji pristatinėjo ir pasakė, kad G.Paluckas surinko 60 tūkst. pirmumo balsų, kuris apskritai savo vienmandatėje liko trečias, G.Paluckas tą akimirką iš karto nurijo seiles – maždaug, nurijau skausmą, gėdos elementą“, – palygino I.Vasiliauskas.
Daug apie žmogaus būseną pasako ir žvilgsnis – arba tiksliau, jo nebuvimas. Pavyzdžiui, trečiadienio vakarą nepatogių žurnalistų klausimų bangos sulaukusi V.Blinkevičiūtė tiesiog užsimerkė.
„Mes turime savo gyvenimo, kalbėjimo, kvėpavimo ritmą – lygiai taip pat ir mirksėjimo ritmą. Mes vienodai mirksime, ir kai tik tas ritmas sutrinka, reiškia, kad organizmas į kažką sureaguoja. Tas ilgas užsimerkimas pirmiausia yra atsiribojimas nuo išorinių vizualinių trikdžių, ir iš karto bandymas sugalvoti, kurti atsakymą.
Trečiadienį tai buvo ryšku – kai tik ji pradėjo kalbėti apie atsakomybę, kaip ji jaučiasi, ji nulenkė galvą, palenkė kūną į priekį, tada staigiai pakelė galvą, ištiesė nugarą ir dabar tai jau yra pasiruošimas kovoti. Tai vėl parodo, kad klausimo formuluotė jai buvo labai negera“, – aiškino I.Vasiliauskas.
