Akivaizdu, kad valdantieji konservatoriai patyrė triuškinantį pralaimėjimą, nes laimėjo vos 10 mandatų antrajame rinkimų ture, nors jų kandidatai varžėsi net daugiau kaip trijose dešimtyse apygardų.
Daugiausia dešinieji rungėsi su socialdemokratais ir visur pralaimėjo. Jų rinkimų kraitis – 28 vietos Seime, o dar gali vienu mandatu ir sumažėti.
Mat nesuskaičiuota dalis paštu siunčiamų Pasaulio lietuvių apygardos biuletenių, o joje konservatorė D.Asanavičiūtė tik nedidele persvara lenkia laisviečių vedlę A.Armonaitę.
Jos yra valdančiųjų kinkinio atstovės, bet sukėlė vieną ryškiausių šių rinkimų skandalų – vienos politikės rėmėjai, gyvenantys Lietuvoje, mėgino registruotis Lenkijoje, o kitos – Latvijoje, kad ten už savo kandidatę galėtų balsuoti Pasaulio lietuvių apygardoje.
Konservatorių lyderis G.Landsbergis po sutriuškinimo rinkimuose nedelsdamas atsistatydino iš partijos pirmininko pareigų, kartu atsisakė ir pagal partinį sąrašą gauto Seimo nario mandato.
Politologai tai pavadino neišvengiamu ir logišku žingsniu. G.Landsbergis jau seniai buvo pareiškęs, kad nesieks dar vienos partijos pirmininko kadencijos, bet pasitraukė nelaukdamas konservatorių suvažiavimo.
Jis nepanoro būti ir paprastas Seimo narys, nors po pirmojo rinkimų turo ir žadėjo parlamente dirbti.
Tiesa, itin nepopuliaraus, didžiausiu opozicijos kritikos taikiniu buvusio, dar į neskaidraus vilos Graikijoje pirkimo istoriją įklimpusio G.Landsbergio pasitraukimas konservatoriams gali išeiti tik į naudą.
Be to, realiai partijai jis nevadovavo, leisdamas dominuoti premjerei I.Šimonytei, nuo rinkimų kampanijos beveik nusišalino, nors joje aktyviai dalyvavusi Vyriausybės vadovė ne mažiau negu užsienio reikalų ministras buvo užsiėmusi valdymo reikalais.
Vis dėlto ne G.Landsbergio pasitraukimas tapo svarbiausia porinkimine sensacija.
Neabejotinai didžiausią įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui gali turėti socialdemokratų vedlės V.Blinkevičiūtės viražai – prieš rinkimus prižadėjusi pergalės atveju vadovauti Vyriausybei, staiga po antrojo turo ji ėmė išsisukinėti nuo aiškaus atsakymo.
Klausinėjama V.Blinkevičiūtė taip vinguriavo, kad visiems buvo aišku – būti premjere ji nenori ir sočios, ramios europarlamentarės vietos Briuselyje nė už ką neatsisakys.
Tiesiai sakant, tai rinkėjų apgavystė. Juk kai ilgai mėginusi gudrauti ir aiškiai neatsakiusi, ar vadovaus Vyriausybei, politikė pagaliau pareiškė sutinkanti būti premjere, socialdemokratų reitingai gerokai pakilo.
Žinoma, tai kairiesiems padėjo laimėti net ne vieną papildomą mandatą, kurio jie nebūtų gavę, jei būtų žinoję, kad V.Blinkevičiūtė tik ves partiją į rinkimus, o po pergalės pamojuos rinkėjams ranka ir išvažiuos į Briuselį.
Net socialdemokratų prezidiumui įkalbėjus V.Blinkevičiūtę imti į rankas Vyriausybės vairą susidarė įspūdis, kad ji premjere taptų per prievartą, tarsi vergė atvilkta į galeras.
Bene didžiausia socialdemokratų bėda, kad jie neišugdė kito abejonių nekeliančio politiko, kuris gali vadovauti Vyriausybei.
Jau anksčiau kalbėta, kad V.Blinkevičiūtę pakeisti įstengtų G.Paluckas, bet jis, nors ir energingas, sklandžiai kalbantis, anaiptol neturi nei visuomenėje, nei partijoje premjerui reikalingo autoriteto, be to, pralaimėjo ne vienus pastaruosius rinkimus.
Vis dėlto suburti valdančiąją koaliciją socialdemokratai sugebės bet ką sodindami į Vyriausybės vadovo kėdę.
Rinkimų rezultatai tokie, kad jiems galbūt neprireiks prieštaringai vertinamo R.Žemaitaičio paramos.
Šio politiko vadovaujama „Nemuno aušra“ iš viso gavo 20 parlamentarų mandatų, bet antrajame rinkimų ture laimėjo tik penkiose apygardose ir daugiausia tose, kur rungėsi su konservatoriais.
Socialdemokratų banga šlavė ir aušrininkus, matyt, rinkėjams renkantis nuosaikesnės retorikos, mažiau konfliktišką partiją, kuri sudarytų naują Vyriausybę.
Net 52 parlamentarų mandatus gavę socialdemokratai jau derasi su S.Skvernelio Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir R.Karbauskio vadovaujamais valstiečiais, o šių trijų partijų valdančioji koalicija turėtų 74 vietas Seime.
Negana to, valdantiesiems į draugiją jau siūlosi dar vienas kitas pats išsikėlęs ir vienmandatėje apygardoje rinkimus laimėjęs politikas ar į Seimą nepakliuvusios partijos keltas kandidatas. Taip gali susidaryti arti 80 narių turinti valdančioji dauguma.
Aišku, S.Skvernelio ir R.Karbauskio priešprieša akivaizdi. Maža to, demokratai valstiečiams pareiškė savotišką nepasitikėjimą, taigi dėl šių trijų partijų koalicijos – klaustukas.
Vienaip ar kitaip, tai tik ketverių metų kelio pradžia ir dar anksti spėlioti, kaip valdantiesiems seksis vadovauti Lietuvai vis stiprėjant geopolitiniams iššūkiams.
Kurį laiką nauja valdžia su ją rinkusiais piliečiais išgyvens medaus mėnesį, bet jam prabėgus Vyriausybę gali užgriūti įprasta nepopuliarių sprendimų ir žmonių nepasitenkinimo našta.
