Naujienų portalas Lrytas kviečia susipažinti su visu G.Landsbergio laišku:
Mielieji,
nepaisant to, kad daugelį klausimų atsakiau viešai, į Jus noriu kreiptis kaip į savo artimiausius.
Prieš dešimt metų pirmą kartą Jūs patikėjote man vadovauti partijai. Anuomet, po nesėkmingų rinkimų, buvome kryžkelėje. Partija užsidarė, paskendo savianalizėje ir nebepastebėjo, kad gyvenimas – politinis ir tikras – tiesiog ėjo pro šalį. Kūrėsi naujos partijos, o rinkėjai, kurie tradiciškai balsavo už mus, nenorėjo laukti, kol išsispręsime savo vidines problemas ir tiesiog rinkosi kitus.
Jaučiau, kad galiu pasiūlyti kryptį, priminti, kad politinė organizacija turi ne tik vidinius iššūkius spręsti, bet pasiūlyti sprendimus problemoms, kurios rūpi rinkėjams. O tuo metu jau vis didėjo būrys naujų balsuotojų, kurie gimė jau laisvoje Lietuvoje. Nebeįsivaizduojantys nei savęs, nei savo šalies niekaip kitaip, o tik kaip laisvos šalies, laisvų Vakarų piliečiais.
Reikėjo žinios jiems ir apie tai, kokią valstybę įsivaizduoja ir dėl kokios nori dirbti Tėvynės Sąjunga. Atvira, demokratiška, skaidri, aiškiai ir profesionaliai komunikuojanti, su tvirtu stuburu partija. Ne daug reikėjo keisti: kai ką pavalyti, kai ką nušveisti, truputį išsivėdinti, ir mes vėl pakvietėme Lietuvą mumis pasikliauti. Ir mumis pasikliovė. Grįžo nusisukę, atėjo nauji. Atėjo jauni.
Pergalė tuomet nuo mūsų nusisuko, tačiau rinkėjų būrys, atėjęs į pirmąjį turą teikė vilties, kad turime stiprią atramą.
Patikėjote man vesti partiją ir toliau. Ketveri metai opozicijoje, kovojant su chamiška, skaldančia populistine dauguma, kainavo daug, bet leido ir pasiūlyti alternatyvą: įsiklausančią, už svarbiausias šalies vertybes — demokratiją ir Vakarų kryptį — kovojančią politinę jėgą. Ketveri metai leido atsiskleisti ir Ingridos Šimonytės fenomenui. Profesionalumas ir žmogiškumas, su burbuliuota skarele, sukėlė daug didesnį vėją, negu galėjome tikėtis. Drauge atvedėme Tėvynės Sąjungą į 2020-ųjų pergalę.
Prasidedant kadencijai, su Ingrida kalbėjome, kad svarbiausia suvaldyti kovidą, visa kita jau bus daug paprasčiau. O kad būtume bent nujautę, kas mūsų laukia. Dar nebuvo nurinktos kartuvės tik ką išrinktai daugumai, kai per sieną plūstelėjo Lukašenkos atsiųsti migrantai. Netrukus — Kinijos pritaikytos neteisėtos sankcijos ir tuoj pat — Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Regis, kiekvienas naujas mėnuo atnešdavo naują ir regimai didesnį iššūkį.
Po metų kovidas atrodė kaip kažkas, ką skaitėme istorijos vadovėliuose. Didžiuojuosi tuo, ką pavyko padaryti per šiuos ketverius metus. Lietuva tikrai nebuvo nei saugesnė, nei turtingesnė negu yra šiandien. Lietuva tvarkosi ir taisosi, jau atsikračiusi „postsovietinio“ turinio ir formos. Esame Vakarai, esame ten, kur mūsų vieta kultūriškai, geografiškai ir istoriškai.
Esame pripažinti, matomi ir, svarbiausia, gerbiami. Ne kitų nuomonės ar valios vykdytojai, bet adekvačiai besiderantys, kad mūsų nuomonė ar interesai būtų pripažinti. Dar niekada neturėjome tiek išrinktų Lietuvos pareigūnų aukštose tarptautinėse pozicijose. Dabar – tik nesugadinti.
Tačiau, nors ir išsprendėme krizes, suvaldėme rizikas, pasiūlėme ir įgyvendinome daugelį sprendimų, rinkėjams to paaiškinti negebėjome. Ir todėl buvome paprašyti užleisti vietą kitiems.
Sekmadienį, kaip tikiu, ir daugelis jūsų, stebėjau ateinančius rinkimų rezultatus. Ir su lyg kiekvienu rinkimų rezultatų atnaujinimu stabteldavo širdis. Didis nusivylimas pamačius galutinį rezultatą. Rinkėjų apsisprendimas aiškus. Tad kokios išvados:
Pirma – negalime pamiršti, kad rinkimai ir demokratija, tai didi Kovo 11-osios ir Sausio 13 – osios gynėjų mums iškovota dovana. Matau valstybes, kurios svajoja apie tokius rinkimus, kokie vyksta Lietuvoje. Tokius, kuriais galima pasitikėti, kuriuose valdžios keičiasi taikiai, palinkėdamos vienos kitoms sėkmės ateinančius ketverius metus. Matau valstybes, kuriose rinkimų išvis nėra, o jų demokratiniai atstovai priversti bėgti ir gyventi svečiose šalyse, nes siekė savo šalyje demokratijos. Šia pergale mes jau esame pasiekę, nepamirškime ja pasidžiaugti.
Antra – radikalų būsimoje daugumoje turėtų būti tikrai mažiau. Jei nebus didelių klaidų, Lietuvos geopolitinė laikysena ir partnerių parama turėtų būti išlaikyta. Tai irgi pergalė, kurią verta paminėti.
Trečia – partija turi susikalibruoti iš naujo, grįžti pas rinkėjus su nauja jėga ir nauja žinia. Privalo rasti atsakymus taip, kaip pavyko juos drauge rasti prieš dešimt metų. Nepameskime Vakarietiškos krypties, nepasiduokime radikalizmų pagundoms ir, svarbiausia, neužsidarykime viduje.
Ketvirta – užsienio reikalų ministro, Seimo nario, keturių vaikų šeimos tėvo ir partijos pirmininko pareigos, turiu pripažinti sunkiai dera tarpusavyje. Ir bandant žongliruoti tiek daug kamuoliukų, kai kurie pradeda kristi. Pajutau, kad dažniausiai krito partijos pirmininko kamuolys. Ir už tai noriu atsiprašyti. Ramesniais laikais gal tai ir būtų suveikę, tačiau ne karo metu, ne valstybėje, kuri taip arti to karo. Tai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl nusprendžiau nelaukti, kol partija nuspręs, kas atsakingas už prastus rinkimų rezultatus. Nėra prasmės toli ieškoti, kai atsakymai čia pat.
Tačiau partijai, ieškančiai savo tolimesnio kelio, reikalinga diskusija, kuri nebūtų trikdoma iš šalies. O Landsbergio pavardė, kaip matėme ir per šiuos, ir per praeitus rinkimus, daugiau trukdo negu padeda susikaupti ir pateikti savo stiprybes. Tad priėmiau sprendimą savo politiniame gyvenime padaryti pertrauką. Tikiu, kad suprasite.
Ir visiškai pabaigai. Visada buvau Lietuvos pusėje, visada joje ir liksiu, kad ir kur ateities vėjai, upės ar jūros neštų. Kova už mūsų laisvę nėra baigta, visos mūsų pergalės ir pasiekimai turi būti apginti, kad jais džiaugtumėmės ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, ar anūkai.
Kviečiu jus ir toliau kovoti už mūsų laisvę, demokratiją ir vakarietišką kryptį, kaip tai darė partizanai, tremtiniai, Lietuvos kūrėjai, ir su tokia pačia jėga, kaip tai daro savo šalį ginantys ukrainiečiai. Aš pažadu, kad visada busiu drauge su jumis šitoje kovoje.
Jūsų,
Gabrielius
