Pokalbis apie karą, okupaciją, išgyvenimo taisykles ir priemones – su pasienyje su agresore Rusija esančio Derhačų rajono vietos karo administracijos viršininku Yevhenu Kotenka, „Blue/Yellow Medical“ organizacijos savanore karo medike Vaiva Jankiene ir treti metai su ginklu rankoje Ukrainoje besikaunančiu Arūnu Kumpiu.
Reikia ruoštis iš anksto
Ruoškitės blogiausiam, o tikėtis galite geriausio. Tokiu patarimu su Lietuvos gyventojais pasidalijo pirmąją karo dieną iš dalies okupuoto Derhačų rajono karo administracijos viršininkas Y.Kotenka.
Vietos aktyvistas pažymėjo, kaip svarbu visiems būti pasiruošusiems įvairiems karo scenarijams, – kelios paprastos taisyklės padeda išsaugoti gyvybę.
Derhačų rajonas pirmomis karo dienomis tapo ašaka okupantų gerklėje, nes aktyvi ir gerai organizuota gynyba sustabdė besiveržiančius užpuolikus ir apsaugojo netoliese esantį Charkovo miestą.
„Centrinė ir apskrities valdžia nenorėjo būti blogų žinių pranešėjomis, bet mes, pasienio gyventojai, ruošėmės ir žmones ruošėme blogiausiam įmanomam scenarijui, – pasakojo Y.Kotenka. – Aišku, ne viską spėjome padaryti, darbo netrūksta ir trečiais karo metais.“
Ruoštis blogiausiam scenarijui ukrainietis ragina ir Lietuvos gyventojus. Pasak Y.Kotenkos, ypač svarbus vaidmuo tenka savivaldai, nes ji privalo pasirūpinti gyventojų evakuacija, apgyvendinimu, aprūpinimu būtiniausiais produktais, medikamentais.
Priminė dviejų sienų taisyklę
Y.Kotenka pažymėjo, kad atėjus dienai X svarbiausia evakuoti civilius: „Tačiau mes iki šiol neturime tokio įstatymo. Teko girdėti, kad įteisintos tvarkos dėl privalomos evakuacijos nėra ir Lietuvoje, todėl patariu: keiskite įstatymų bazę.“
Y.Kotenka sakė, kad didžiausias tiek vietos valdžios, tiek kariškių galvosopis – nutarę namų nepalikti gyventojai. Mat jiems pagalba teikiama net ir visiškai priartėjus fronto linijai, o tai daryti tenka rizikuojant savanorių ir karių gyvybe. Pasak ukrainiečio, savivalda turi iš anksto pasirūpinti ir su kariškiais suderinti civilių evakuacijos koridorius. Aišku, jie neturi sutapti su kariškių judėjimu ir dėl galimų transporto kamščių, ir dėl apšaudymo tikimybės.
„Kita mirtina klaida – bėgti ieškotis slėptuvės per bombardavimą. Dauguma žuvo būtent tada, nors gyvybę galėjo išsaugoti dviejų sienų taisyklė, – sakė ukrainietis. – Taip, tiesioginių pataikymų būna, bet jie reti – daugumą žmonių sužaloja ar pražudo skeveldros, nuo kurių apsisaugoti galima tiesiog atsigulus tarp dviejų uždarų sienų.“
Y.Kotenka pažymėjo, kad būtina pasiruošti ir rūsius, priedangas, kur nuo bombardavimo galėtų pasislėpti gyventojai, o frontui priartėjus – kariai: „Vienas bičiulis karo medikas liko gyvas ir Bachmuto pragare, nes poilsiui visada rinkosi rūsius. Todėl jam pavyko išgyventi, o tamsoje ar prietemoje būti nenorėjusiems kovos draugams – ne.“
Nuo bado gelbėjo išradingumas
Y.Kotenka perspėjo, kad dienai X pasirengusių laukikų yra visur. Būtent jie ruošia sąrašus, pagal kuriuos okupantai užgrobtose teritorijose gaudo aktyvistus, pasipriešinti galinčius gyventojus, buvusius kariškius, medžiotojus.
Atokiau nuo rajono centro gyvenantys Y.Kotenkos tėvai irgi pateko į okupaciją. Juos stebino, kad į namus ne kartą įsiveržę atėjūnai buvo surinkę labai daug informacijos apie sūnų.
Nors nebuvo elektros, išradingi Y.Kotenkos tėvai rado išeičių. Pensininkų pora mobiliojo telefono bateriją įkraudavo pas generatorių turintį kaimyną. Jie išvengė ir bado, nes šaldytos mėsos atsargas laiku užkasė į namo pavėsyje esančią žemę, o ant slėptuvės dar sukrovė ir sniego likučius.
Žudė ir kankino aktyvistus
Įsibrovėliai apylinkėse nugriovė bokštus su mobiliojo ryšio antenomis, kad gyventojai neturėtų ryšio, negalėtų sužinoti jokių naujienų, tikėtų okupantų skleidžiama propaganda.
Gyventojai netruko aptikti, kad kai kuriuose gyvenvietės pakraščiuose ar ant namo stogo įmanoma susikalbėti, todėl puikiai žinojo, kas vyksta fronte, patys perduodavo žinias artimiesiems. Tiesa, tai daryti reikėjo paslapčia, nes okupantai atiminėjo telefonus ir juos demonstratyviai kalė prie vieno medžio kamieno.
Y.Kotenkos gimtasis kaimas nevirto griuvėsiais, nes gilyn į Ukrainą veržęsi okupantai čia net nestabtelėjo. Todėl į nesugriautą gyvenvietę ėmė plūsti propagandos kūrėjai, kurie čia filmavo reportažus, kaip dalijama humanitarinė parama ne tik „išlaisvintiems“ Derhačų, bet ir Mariupolio, kitų miestų gyventojams.
Po pirmų savaičių iš okupuotų teritorijų imta suiminėti pabėgti nespėjusius aktyvistus, 2014 m. už Ukrainos laisvę kovojusius karius. Vienus paleido iš filtravimo stovyklų, kiti buvo nužudyti ar įkalinti.
Y.Kotenka pats matė kankinimų palaužtą buvusį karį, kurį budeliai pavertė propagandos įrankiu ir galiausiai paleido. Žinodamas, kad tai gali nutikti ir namiškiams, jis tėvui liepė, esant būtinybei, į propagandininkų kamerą apie sūnų pasakyti viską, ko tik jie užsigeis.
Būtina sukaupti atsargų
Lietuvos kariuomenėje 17,5 metų tarnavusi, į misijas Afganistane važinėjusi V.Jankienė prasidėjus karui atsisakė ramaus slaugytojos darbo Norvegijoje, nes žinojo, kokia svarbi yra karo medikų pagalba karo niokojamos Ukrainos žmonėms.
Su kolegomis jau 16 kartų Ukrainos pafrontės regionuose be jokio atlygio savanoriavusi medikė pažymėjo, kad Lietuvos žmonėms privaloma išmokti iš ukrainiečių patirties: „Didžiausia įmanoma klaida – manyti, kad karo nebus ar jis praslinks pro šalį.“
Ji neabejojo, kad karas bus. Todėl savo namuose Kelmės rajone pradėjo ruoštis – sukaupė maisto, medikamentų atsargas.
Į žudynių išgarsintą Bučos miestą pačioje karo pradžioje atvykusi V.Jankienė įsitikino, kad buvo teisi, – per okupaciją nemenka dalis gyventojų badavo: „Žmonės buvo įpratę, kad bet kada gali nueiti į parduotuvę, tad atsargų nekaupė.“
Todėl karo medikė pataria namuose turėti ilgai negendančių maisto produktų neliečiamą atsargą – aliejaus, makaronų, miltų, kruopų, mėsos konservų, cukraus. Jai pačiai jau susiformavo įprotis patikrinti tokią dėžę, kiek pastovėjusius produktus suvartoti ir pakeisti juos šviežiais.
Lietuvė pastebėjo, kad Ukrainos kaimiškosiose vietovėse padėtis buvo geresnė: „Tačiau ir ten buvo išgrandytos močiučių miltų skrynios, žmonės dalijosi raugu ir namuose kepė duoną.
Ne mažiau svarbu turėti ir medikamentų atsargų, nes per karą sutrinka tiekimo grandinės. V.Jankienė pataria lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms namuose turėti medikamentų atsargą bent 3 mėnesiams: „Be to, reikia bent trupučio tvarsliavos ir nuskausminamųjų.“
Nuramina išankstinis planas
V.Jankienė pataria namuose turėti vietą, kurioje laikoma vadinamoji išgyvenimo kuprinė su būtiniausiais daiktais, maisto, medikamentų ir vandens atsargomis. Po ranka turi būti ir asmens dokumentai, truputis grynųjų pinigų, nes elektroninės atsiskaitymo priemonės neabejotinai neveiks.
„Vyresniems žmonėms būtina atsiminti, kad pensininko pažymėjimas evakuacijai netinka – būtinas pasas ar asmens tapatybės kortelė, – vardijo karo medikė. – Nereikia pamiršti ir paprasto rašiklio bei popieriaus, nes dėl saugumo gali tekti išsitrinti mobiliojo telefono adresyną, o dauguma juk jau nebelaikome atmintyje artimųjų telefono numerio.“
Ne mažiau svarbu kiekvienam iš anksto būti apsisprendusiam, ar ketina pasilikti namuose, ar evakuotis.
Pasak V.Jankienės, išankstinį planą būtina turėti visiems, nes žinojimas nuramina psichologiškai.
Žmonės ieškos lyderių
Medikė pateikė Norvegijos pavyzdį. Gerokai labiau nuo Rusijos nutolusioje Skandinavijos valstybėje net mažiausios bendruomenės žino, kad tikrai turės ryšį su pasauliu, – valstybė po kelių mėnesių nuo karo pradžios aprūpino gyventojus palydovinio ryšio telefonais.
Po tokią patikimą ryšio priemonę padalinta visoms, net ir mažiausių salų bendruomenėms, o kiekvienas jos narys žino, kur laikomas šis telefonas. Dažniausiai jis paliekamas ugniagesių komandoje, kurioje įprasta budėti ir norvegų savanoriams.
Pasak V.Jankienės, per karą žmonės dairysis į lyderius, kurie geba sutelkti bendruomenes: „Karą kenčiančioje Ukrainoje žmonės rūpinasi ne tik savimi, bet ir silpnesniais, dalijasi maistu. Ypač didelis vaidmuo tenka seniūnams, kurie geriausiai žino, kuriuos gyventojus reikia aplankyti pirmiausia.“
Karo medikė pažymėjo, kad seniūnijoje privalo turi būti savarankiškai gelbėtis negalėsiančių žmonių sąrašai. Būtina prisiminti, kad per karą dažnai būtina improvizuoti, nes planus pakeičia kariuomenės judėjimas, transporto kamščiai, sugadinta infrastruktūra.
„Kijevo priemiestyje Bučoje gyvenę žmonės nebuvo pasiruošę invazijai, o pasienyje esanti Derhačų savivaldybė yra pavyzdinė. Dar prieš karo pradžią buvo žvelgiama į priekį ir ruošiamos bendruomenės. Jei kurioje nors buvo stokojama lyderystės, valdžia nedvejojo – surado ir įdarbino tokių savybių nestokojančius žmones“, – pasakojo V.Jankienė.
Karo medikė paragino Lietuvos gyventojus užsirašyti į karo komendantūrą, lankyti pirmosios medicinos pagalbos kursus ar atnaujinti įgūdžius. Dieną X visa tai gali tapti keliu į išsigelbėjimą.
Civilių aukos nerūpi
A.Kumpis buvo vienas pirmųjų lietuvių, kuris karo pradžioje su ginklu stojo ginti Ukrainos. Ne viename karščiausiame taške kovojęs karys pripažino, kad vienas didžiausių trikdžių – civiliai gyventojai.
„Ukrainoje nėra įstatymo, įpareigojančio evakuotis, todėl net fronto linijose tebėra tūkstančiai civilių. Neseniai grįžau atostogų iš pozicijų prie Pokrovsko – ten gyvenvietėse ir dabar tebėra po kelis tūkstančius neišvykusiųjų“, – pasakojo karys.
A.Kumpis pažymėjo, kad okupantai nevertina gyvybės ir civilių nesaugo. O evakuotis nepanorę gyventojai kliudo Ukrainos gynėjams, kurie nerizikuoja civiliais, todėl priversti rinktis ne saugesnę, bet atokesnę nuo gyventojų poziciją.
Su tuo lietuvis ne kartą susidūrė 10 mėnesių gindamas apgultą Bachmuto miestą, kituose fronto ruožuose. Kartą dėl greta gyvenančių civilių teko keisti planą, kai Derhačų rajone aptiko priešo dalinio štabą. Užuot jį sunaikinę minosvaidžių sviediniais, kariai buvo priversti veržtis į vidų ir rizikuoti gyvybe.
„Lietuvoje irgi neturime įteisintos tvarkos dėl privalomos evakuacijos. Todėl atsakingiems asmenims reikėtų nustoti imituoti darbą ir pradėti ruošti evakuacijos planus, – kalbėjo Ukrainos gynėjas. – Atsakomybę būtina prisiimti ir civiliams: jie turi apsispręsti, ar gins gimtinę, ar paliks karo veiksmų zoną.“
Privalome ruoštis gintis
Trečius metus kovojantis lietuvis pažymėjo, kad Ukrainoje neišspręsta ne tik karo zonoje esančių civilių problema. Trypčiojama dėl mobilizacijos, todėl dauguma karių – iš pafrontės zonos. Skylės kamšomos dešimtmetį kovojančiais kariais, o atokesnių nuo fronto regionų gyventojai gyvena įprastą gyvenimą.
„Lietuvoje politikai irgi vengia nepopuliarių sprendimų. Bandėme ne vienas sugrįžę perduoti patirtį iš karo, bent niekas net nenori klausytis, – stebėjosi karys. – Politikai aiškina, kad esame NATO valstybė ir mus gina 5-asis straipsnis.“
A.Kumpis pasigenda ir savivaldos iniciatyvų, nes būtent šiai valdymo grandžiai tektų rūpintis nuo karo bėgančių žmonių srautais: „Aišku, realus scenarijus būtų, kai prasidėtų ataka. O kas tada? 2–3 milijonų žmonių grūstys iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos prie Suvalkų koridoriaus? Galima tik įsivaizduoti tą chaosą. O jei bombarduos, jei bus minų laukai?“
Kario savanorio manymu, evakuacijos ar išgyvenimo karo zonoje planai privalo būti parengti: „Apskritai valstybė privalo būti pasirengusi gynybai. Sekime Suomijos pavyzdžiu – šioje valstybėje 80 proc. gyventojų pasiryžę ginklu ginti šalį. O pas mus kiek? 3 procentai!“
A.Kumpį stebina, kad atsikvošėti neprivertė net Bučoje įvykusios civilių skerdynės. Po jų vis dar gyvenama viltimi, kad bus paisoma Ženevos konvencijos ir civilių niekas nelies.
„Jei nebūsime pasirengę patys ir nesiginsime, kokia tikimybė, kad mus džiaugsmingai skubės ginti amerikiečiai ar vokiečiai? Pasikalbu su lenkais, jie sako, kad nedirsčiotume į juos, nes ir savų problemų pakaks. Todėl privalome daryti viską, kad būtume patys pasiruošę ginti valstybę bent kelias savaites“, – kalbėjo A.Kumpis.
Projektą „Stiprūs, nes pasiruošę“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta 9000 Eur suma.
