Duodamas atvirą interviu apie policijos kasdienybės iššūkius, darbo specifiką ir situacijas, kurios ne visada matomos visuomenei, pareigūnas paprašė neviešinti tapatybės. Jis atskleidė, su kokiais sunkumais tenka susidurti pareigūnams tiek tarnyboje, tiek asmeniniame gyvenime, ir kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pareigos jausmo ir emocinio atsparumo.
– Kodėl jus sudomino darbas policijoje?
– Kažkada kalbėdamas su tėvais pasakiau, kad gal norėčiau dirbti policijoje ir tėtis užsiminė apie apylinkės inspektorių. Kadangi gyvenome kaime, mes irgi turėjome apylinkės inspektorių, kurį jaunimas labai gerbė. Jis visada būdavo labai mandagus, pasitempęs, stengdavosi rasti laiko pabendrauti su jaunimu ir kitais gyventojais. Atsakydavo į klausimus, dalyvaudavo visose kaimo šventėse ir buvo tikras bendruomenės narys.
Tėtis pasakojo, kad tai labai ramus darbas – tiesiog vykdai pavestas užduotis, yra galimybė visada kilti karjeros laiptais. Man tai atrodė tikrai geras darbas, o ypač kai turėjau tikrai gerą inspektoriaus pavyzdį.
– Kodėl nelikai vadinamoje prestižinėje kelių policijos tarnyboje?
– Man labai patiko kelių policijoje, tačiau ten darbas labai monotoniškas: rašai protokolus, dirbi priemonėse (reidai, prioritetinių pažeidėjų baudimas), kas iš pradžių buvo labai smagu. Įgijau tikrai labai didelį žinių bagažą ir esu dėkingas kolegoms, kurie tai man suteikė.
Turėjome tikrai gerą vadovybę, kuri stengdavosi dėl eilinio darbuotojo. Tai sudarė labai gražų pirminį įspūdį apie policiją. Tačiau padirbęs pusė metų supratau, kad ši vieta man tiesiog per daug rami. Aš pats esu nekantrus, man reikia judėti, daryti, todėl nusprendžiau pereiti dirbti į „gatvę“.
Konkurso būdu laimėjau vietą patrulių rinktinėje ir pradėjau savo kelią ten. Darbo krūviai buvo dideli, pasikeitė ir žmonės, su kuriais reikia bendrauti. Jei kelių policijoje teko bendrauti daugmaž su kultūringais piliečiais, čia jau prasidėjo šeimyniniai konfliktai, neblaivūs žmonės ir taip toliau. Tačiau tą akimirką mane traukė nežinomybė, nauja informacija, kurią reikia įsisavinti.
– Kas pasikeitė nuo tų laikų, kai buvai patrulis Vilniaus gatvėse, lyginant su dabartine patrulio tarnyba?
– Atėjus dirbti į patrulių rinktinę, mūsų pamaina buvo gana didelė – tikrai susitvarkydavome su iškvietimais savo teritorijoje. Mano grupėje dirbdavo 3–4 policijos ekipažai trijose skirtinguose teritorijose. Kaip šiandien atsimenu, kad su kolega dirbdavau Vilniaus 1-ojo policijos komisariato teritorijoje, ir ji mums labai patikdavo: ten daug žalumos miškų parkų. Išvažiuodavome į maršrutą, atsidarydavome kompiuterį ir pradėdavome savo teritorijos „valymą“.
Imdavome iškvietimus 1-ojo PK teritorijoje ir dirbdavome labai greitai, kad mūsų teritorijoje nebūtų įvykių ir ramiai galėtumėme užsiimti kita veikla, pavyzdžiui, pakalbinti parkuose sėdinčius žmones, patikrinti įtartinus asmenis, užtikrinti saugaus eismo kontrolę.
Dabar nebedirbu patrulių rinktinėje, nors po įvykusios reformos viskas buvo sujungta į vieną krūvą ir pavadinta „reagavimo valdyba“. Šis pavadinimas puikiai atitinka ir jų darbą „reaguoti“ nes saviveiklai laiko praktiškai nėra. Jie tiesiog reaguoja, o prevencinė veikla beveik nevykdoma, dėl policijos pareigūnų trūkumo.
– Ar policininkas negali skirti prevencinei veiklai tiek laiko, kiek anksčiau?
– Negali, nes dabar, pavyzdžiui, naktį lieka dirbti mažesnis ekipažų skaičius – dalis iš jų sudaryti iš tyrėjų arba patrulio ir tyrėjo, dar vadinami „mišrūs“. Iš patrulio ir tyrėjo sudarytas ekipažas dažniausiai dirba su ikiteisminiais tyrimais. Mažas skaičius patrulių neleidžia užsiimti prevenciniais veiksmais, nes tie keli patruliai dengia visą miestą ir net Vilniaus rajoną.
Anksčiau, pamenu, vien iš patrulių rinktinės išvažiuodavo apie 10 ekipažų į Vilniaus miestą ir rajoną, dar prisidėdavo kelių policijos ekipažai, rinktinės „Vytis“ ekipažai ir mobili kuopa. Šiai dienai mes turime gerokai mažiau ekipažų, o darbo krūviai didėja. Todėl sunku rasti laiko prevencijai. Žinoma, ir diena dienai nelygi, iškvietimų srautai skiriasi.
– Kaip dabar atrodo tavo tarnybos rutina?
– Net nežinau, nuo ko pradėti. Darbo laikas labai įvairus – dažniausiai dirbame po 12 valandų, tačiau turime ir sustiprintus ekipažus, kurie yra gerai apginkluoti, turi papildomos įrangos. Jie dirba po 13 valandų. Grafiką koreguoja įvairūs renginiai, vykstantys mieste ir Vilniaus apskrityje – mūsų darbo valandos pritaikomos pagal juos: nuvykimas į renginio vietą, pabendravimas su organizatoriais ir kita.
Kai kada turime prabangos pasportuoti darbo pradžioje arba pasitreniruoti lavinant specialiosios taktikos įgūdžius.
– Į kokius įvykius reaguojate? Vykstate į pagalbą?
– Vadovaujantis Policijos generalinio komisaro įsakymu, mes turime reaguoti į padidintos rizikos iškvietimus, kur pagal gaunamą informaciją yra galimybė, kad asmenys turi peilių, šaunamųjų ginklų ar daiktų panašių į ginklą.
Tai yra mūsų skyriaus varomasis arkliukas, tokie įvykiai reikalauja didelės atsakomybės, susikaupimo. Važiuojant į tokius įvykius renkame kuo daugiau informacijos apie įvykio vietą, pastatą, langų, durų išdėstymą ir kita. Važiuojame labai susikaupę ir pasiruošę visiems scenarijams. Kai mieste būna daug iškvietimų, aišku, važiuojame ir į paprastus iškvietimus, kur vyksta ir kiti pareigūnai.
Pagalbos kolegoms dažniausiai prireikia, kai įtariamieji nevykdo teisėtų policijos pareigūno reikalavimų, kurie dažnai perauga į jėgos naudojimą, vengiant sulaikymo arba net priešinamasi policijos pareigūnui. Būna atvejų, kai nuo vienokių ar kitokių medžiagų apsvaigę asmenys yra agresyvūs, nereaguoja į pastabas, reikalavimus – juos reikia sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą administracinio nusižengimo protokolui surašyti. Staiga atsiranda sulaikomo asmens draugai, kurie bando įvairiais veiksmais sutrukdyti pareigūnams atlikti savo funkcijas ir kolegos kviečiasi papildomą ekipažą į pagalbą.
– Ar gali papasakoti keletą įsimintiniausių atvejų?
– Atsimenu vieną jaunuolį, kuris serga psichine liga ir ne kartą gulėjo ligoninėje. Pranešimas skambėjo paprastai: mama kviečia greitąją medicinos pagalbą (GMP) ir policiją, nes jos sūnui šizofrenijos paūmėjimas.
Atvykome, GMP laukia ir be mūsų neina. Pradedame bendrauti su mama, ji iškart pasako, kad sūnus niekur nevažiuos. Mama papasakojo, kad ir praėjusį kartą policija jį išnešė su antrankiais, o jis pats visiškai neprognozuojamas ir linkęs priešintis.
Mama taip pat pridūrė, kad kai pastebi paūmėjimą, jį užrakina, išeina iš namų, kviečia tarnybas ir laukia lauke, nes namie su sūnumi jai visiškai nesaugu.
Mes su kolega užeiname į butą, pradedame bendrauti su jaunuoliu, kuris akivaizdžiai elgiasi nenatūraliai: sėdi ant sofos, bendrauja į mus nežiūrėdamas, gniaužo kumščius. Užleidžiame vietą medikams ir jie sugeba įkalbinti jaunuolį važiuoti į ligonine pas specialistus, nes jo mama sūnaus bijo.
Jaunuolis nueina į koridorių, pradeda rengtis, bet vienu momentu sustoja, pradeda vis garsiau kalbėti, meta striukę ir eina atgal į kambarį. Jam kelią pastojo medikė, kuri bando paaiškinti, kad jam vis vien reiks važiuoti, niekur nepasislėps. Jaunuolis po tokių žodžių pratrūko ir medikę stipriai pastūmė į sieną.
Po tokių veiksmų mes užeiname į kambarį ir dar kartą jaunuoliui aiškiname, kad reikia važiuoti į ligonine. Tačiau jis pradeda rėkti, gniaužti kumščius ir artintis link manęs. Matau, kaip mano kolega išsitraukia tazerį ir ruošiasi jį panaudoti.
Aš jaunuoliui dar pasakau, kad nusiramintų, nes kitaip uždėsime antrankius, o jis staigiai pradeda artintis prie manęs. Čia mes jau einame į kontaktą, nes aš nebeturiu kur trauktis: jaunuolį verčiu ant žemės, kur prasideda grumtynės. Kadangi psichinėmis ligomis sergantys žmonės dažnai turi gerokai daugiau jėgos, man nepavyksta uždėti antrankių. Mano kolega pripuola, tačiau jaunuolis be problemų atsistoja, tarsi mūsų net nejausdamas.
Tą žmogų spaudžiame prie kambaryje buvusios sekcijos ir bandome jo rankas suvesti už nugaros, kad atsirastų saugi galimybė uždėti antrankius. Tik po kurio laiko vėl paguldę jį ant žemės, sugebėjome uždėti antrankius.
Po 2–3 mėnesių mūsų kolegos nuvažiavo vėl tuo pačiu adresu ir ten buvo sužaloti. Jau minėtas asmuo elgėsi keistai, kaip ir būdinga sergantiems asmenims, tačiau keistas elgesys be jokių požymių peraugo į agresiją, tiesioginius smūgius, bandant sužaloti pareigūnus. Tąkart kolegos panaudojo du elektros šoko užtaisus, kurie buvo iššauti į asmenį, tačiau šis tik sustingdavo sekundei, o tada išsitraukdavo laidus ir tapdavo dar agresyvesnis.
– Kas veikia ir kas neveikia, siekiant nukenksminti asmenį?
– Mes su kolegomis dažnai padiskutuojame ir pasidaliname savo patirtimis, kurias išgyvenome. Mūsų pastebėjimai tokie, kad asmenys, kurie serga stipria psichine liga ir būna „kitame pasaulyje“, praktiškai nereaguoja į dirgiklius, į kuriuos reaguotų sveikas žmogus.
Pavyzdžiui, psichine liga sergantys asmenys nereaguoja į elektros šoko įtaisus, pipirines dujas – juos tai tik dar labiau provokuoja agresijai. Dažniausiai tenka naudoti didelę fizinę jėgą, bandant tokiems asmenims uždėti antrankius. Kartais tenka ir surišti kojas. Žinoma, tokių ligonių pasitaiko retai, tačiau jie būna sunkiausi.
– Ką labai svarbu žinoti vykstant į tokį iškvietimą?
– Labai svarbu, ar asmuo jau gulėjo psichiatrijos ligoninėje, kaip elgėsi praėjusį kartą, kai pas jį buvo medikai. Kartais svarbu, net koks sutrikimas yra nustatytas.
– Į ką atkreipti dėmesį jau atvykus?
– Dar mokykloje dėstytojas sakė, kad žmogus turi labai stiprų ginklą – bendravimą. Mes visada stengiamės rasti būda bendrauti su tokiais ligoniais, konsultuojamės ir su medikais, kai tik pasitaiko proga. Su jais dažniausiai reikia elgtis kaip su vaikais: vaikščioti kartu, klausinėti ir net matyti, ką mato jis. Skamba tikrai keistai, bet tai kartais labai gerai veikia: su ligoniu išeini draugiškai, be jokių bėdų.
Iš taktinės pusės, taktika nesiskiria nuo paprastų iškvietimų: visada stengiamės susikurti saugią aplinką ir paslėpti ar padėti žalojančius daiktus į tokias vietas, kur juos pasiekti būtų sunku, pavyzdžiui, stalčių ar į kokią aukštesnę lentyną.
Dar atsimenu vieną įvykį, apie kurį pasakojo kolega. Kaimynai matė name šviesą ir jau kurį laiką praviras duris. Kolegos atvyksta, prieina prie durų, pasibeldžia ir nori užeiti, pabendrauti su savininku, kad rūpintųsi savo turtu.
Užėję pastebi labai daug kraujo ant grindų ir keistus garsus iš antro aukšto. Einant link laiptų ir pradėjus jais kilti, jie pastebi jauną vyrą – nuogą ir visą kruviną. Pradėjus kalbinti, jis staiga atsisuka pradeda rėkti, bėga artyn ir tiesiog šoka ant kolegų. Jie spėjo panaudoti elektros šoko prietaisą. Kolega pasakojo, kad jis pats nežinojo, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne pataikytas tazerio šūvis. Tąkart elektrošokas suveikė puikiai: asmuo buvo surakintas ir po GMP apžiūros išvežtas į gydymo įstaigą.
– Ar teko panaudoti šaunamąjį tarnybinį ginklą? Kiek esi tvirtas, jeigu reikėtų šauti į žmogų? Pasakojai, kad stengiesi nepasiekti taško, kad reikėtų panaudoti šaunamąjį ginklą. Kiek svarbu pareigūnui gebėti psichologiškai paveikti asmenį bendradarbiauti?
– Šaunamojo ginklo nesu panaudojęs nei prieš asmenis, nei prieš gyvūnus. Norėčiau, kad niekada ir netektų to daryti. Tačiau atvažiavęs į padidintos rizikos iškvietimus, kur yra informacijos apie peilį ar šaunamąjį ginklą, aš savo tarnybinį pistoletą užsitaisau ir įsidedu į dėklą tokiam atvejui, jei atsirastų realus pavojus mano ar kito asmens gyvybei ar sveikatai ir reiktų staigiai jį naudoti.
Kai tik pradėjau dirbti policijoje, konfliktinėse situacijose stengėmės pašalinti agresijos šaltinį, kuris kelia neramumus tam, kad konfliktas neįgautų pagreičio ir situacija netaptų nevaldoma.
Kai kuriais atvejais vos užėjus tenka garsiai ir aiškiai išreikšti reikalavimus, kurių asmenims nevykdant, jie jau būna sulaikomi dėl administracinio nusižengimo. Taip dažnai išvengiama nevaldomos situacijos ir neleidžiama įvykiams įsisiūbuoti. Užtenka griežtai ir aiškiai išsakytų reikalavimų ir antrankių, nesileidžiama į kraštutinumus, kad tektų naudoti gausų specialiųjų priemonių arsenalą ar kviestis pagalbą.
Kaip ir minėjau, bendravimas yra labai stiprus ginklas, tačiau reikia mokėti kalbėti ne tik su išsilavinusiais ir mandagiais piliečiais. Reaguojančių padalinių klientai dažnai būna asmenys, gyvenantys pagal kalėjimo „paniatkes“, todėl privalai mokėti kalbėti ir jų žargonu. Su šia kategorija žmonių negali bendrauti mandagiai, nes jie šios kalbos dažniausiai nesupranta. Su jais reikia bendrauti griežtai jų kalba. Radus tinkamą bendravimo stilių, galima išvengti labai daug papildomo darbo ir dažniausiai net nereiks prieiti prie įvykio kulminacijos, kuri baigiasi jėgos naudojimu.
Tačiau tokių įgūdžių niekas nemoko – jų išmokstama gatvėje dirbant su tokių žmonių kontingentu.
– Ar tave veikia psichologiškai kokio nors pobūdžio situacijos?
– Manau, kiekvieną pareigūną veikia tam tikros situacijos. Jei iš šalies ir atrodo, kad viskas gerai, jie tą įvykį parsineša namo ir ilgai galvoja. Man sunku bendrauti buitiniuose konfliktuose su asmenimis, kurie yra visiškai girti, neadekvatūs, negali mąstyti racionaliai, su jais sunkus susikalbėti.
Atvykus pas tokius žmones dėl, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje, sunku net suprasti, ar čia gali būti smurtas artimoje aplinkoje, nes kai jiems nustatomas 3 promilių ar daugiau girtumas, apie ką ten su jais gali bendrauti?
Atsimenu vieną situaciją, kai atvykome reaguodami į smurtą artimoje aplinkoje – apie tai pranešė garbaus amžiaus senolė, kuriai buvo virš 90 metų. Nuostabi ir maloni močiutė, tačiau su ja gyvena sūnus, kuriam jau yra per 50 metų. Jis niekur nedirba, kasdien girtauja, o kai trūksta alkoholio, jis pradeda kabinėtis ir reikalauti iš mamoms pinigų, kad galėtų jo įsigyti.
Močiutė tada pasakojo, kad sūnus ją apstumdė, griebė už rankų, ant kurių matėsi mėlynės. Tokie įvykiai mane psichologiškai veikia labai stipriai – norisi tokį sūnų izoliuoti nuo tos močiutės, kad jis galėtu ramiai pabūti, tačiau atsiranda mamos instinktas rūpintis sūnumi.
Čia yra užburtas ratas, ir aš suprantu, kad nė viena mama nenori atstumti savo vaiko. Tačiau suaugę vyrai turėtų gyventi atskirai, bent jau turėti darbą ir nesmurtauti prieš savo mamą. Po tokių ir panašių įvykių visada pagalvoji apie tokias močiutes, ir susimąstai, ar po tavo apsilankymo jai nors kiek pagerėjo gyvenimas.
Ir, žinoma, skaudžiausi įvykiai su vaikais šeimose, kur tėvai nuolat vartoja alkoholį. Vaikai mato labai blogą pavyzdį, kurį augdami dažnai perima patys. Būna atvejų, kai gatvėje tenka pakalbinti apsvaigusius jaunus žmones ir jei jie atsiveria, pasakoja, kad šeimoje tėtis su mama gėrė, tad ir aš geriu, nes tai jau tampa norma.
Pabuvus tokiuose įvykiuose dažnai padiskutuojame su kolegomis apie vaikų likimą: juk kartais po mūsų apsilankymo tokioje šeimoje jie išvežami į krizių centrus, o tai irgi tikrai nedaro vaikui gero psichologinio poveikio. Gaila tokių vaikų, jie juk tikrai turi svajonių ir nori kažko pasiekti gyvenime, tačiau kai mato gerinančius tėvus, manau, daugumai svajonių durys tiesiog užsidaro.
– Kaip tvarkaisi su psichologinėmis įtampomis, patiriamu stresu? Ar „parsineši“ darbą į namus?
– Pastebėjau, kad kai būna įtemptos pamainos, tenka važiuoti iš įvykio į įvykį, ten pildyti dokumentaciją ir 12 valandų sėdėti akis įsmeigus į monitoriaus ekraną, tikrai atsiranda didelis nuovargis ir per tarp pamainų skirtas 12 valandų pailsėti kartais nepavyksta.
Natūralu, kad parsineši nuovargį, emocinį pyktį, dėl kurio kartais lygioje vietoje ir namuose kyla barnis. Tačiau su namiškiais jau išmokome pastebėti mano blogąsias emocijas ir žmona pasako, kad man jau reikia išsikrauti.
Mes dirbame ne su viena grupe žmonių, keičiasi jų kontingentas ir normalu, kad tai labai išvargina. Nekalbu apie rezonansinius įvykius, apie kuriuos, manau, visi pagalvoja namie ir tikrai ne vieną dieną. Tai yra žmogiška, nes tai, ką kartais matome, palieka gilius randus atmintyje.
Aš jau pats pastebiu, kai būnu nepailsėjęs po darbo ar turiu susikaupusių neigiamų emocijų – tada važiuoju pakilnoti svorių į sporto salę, išeinu pabėgioti ar tiesiog išvažiuoju į gamtą pasivaikščioti su augintiniu. Toks atsipalaidavimas ir blogų minčių atsikratymo būdas man labai efektyvus ir pasiteisinęs.
– Koks tavo požiūris į psichologus?
– Aš dirbu su gerais kolegomis, kurie man yra kaip psichologai. Juk mes su kolegomis kartais praleidžiame daugiau laiko nei su draugais ar šeimos nariais. Natūralu, kad pabendrauji ir apie problemas ar savo emocinę būklę.
Mes darbe pastebime, kai kolegai bloga ir visada paklausiame, ar viskas gerai. Jeigu kolektyvas darbe geras, visada jausiesi saugus ir psichologiškai tvirtas, nes šalia tavęs visada bus žmonės, kurie palaikys bet kokioje situacijoje. Pastebėjimas gal būtų toks, kad policijoje psichologiškai silpni žmonės nedirba – tokiems tai yra tiesiog per sunku.
– Ar tau teko bendrauti su Policijos departamento psichologais?
– Teko bendrauti telefonu po riaušių prie Seimo, kai teko pačiam stovėti apsirengus antiriaušinę aprangą. Tąkart pašnekėjome apie 15 minučių, pokalbis buvo malonus, tačiau man jokios pagalbos tada tikrai nereikėjo.
– O gal ketini konsultuotis su psichologais dėl streso ar įtampos patiriamos tarnyboje? Ar pajėgus privačiai lankytis konsultacijose?
– Pats kelis kartus dirbau dviejuose darbuose, tačiau dėl asmeninių priežasčių nutraukdavau papildomą veiklą. Ne paslaptis, kad didelė dalis policijos pareigūnų dirba įvairius papildomus darbus, nes Vilniuje išgyventi ar užgyventi kažkokį turtą iš 1000–1200 eurų atlyginimo sunku.
Paprastas pavyzdys: kol nebuvo skirti papildomi pinigai nuomotis būstui, man nuoma kainavo 500 eurų, dar reikėjo sumokėti už komunalines paslaugas – kai kada suma siekė 100 eurų. O dar – maistas, kuras, automobilio remontas. Jau net nereikia vardinti toliau – sutaupyti nelabai ir išeidavo, todėl nori nenori, bet reikia dirbti antrą darbą.
Jei kažkas norėtų kreiptis privačiai pas specialistus dėl savo būsenos, aš nemanau, kad įstengtų susimokėti iš policijos pareigūno atlyginimo, nes tokios paslaugos labai daug kainuoja.
– Kokia tavo nuomonė apie 6 savaičių policininko paruošimą dirbti gatvėje? Per kiek laiko pats perpratai sistemą, tarnybos specifiką, niuansus?
– Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Tenka susidurti jau su dirbančiais gatvėje pareigūnais po 6 savaičių paruošimo. Sunku kolegoms, kurie turi juos apmokyti – darbas gatvėje tikrai ne taip trumpai rengtiems pareigūnams, nes stresinėje situacijoje jie sutrinka.
Kaip mes vadiname – metinukai, kurie baigia policijos mokykloje visą programą – turi tokius mokymus, kur streso gauna į valias. Mokymų esmė, kad iš visos Lietuvos suvažiuoja policijos pareigūnai iš įvairių padalinių, su įvairia patirtimi ir naktį tampa kursantų statistais. Mes kursantams atkuriame savo išgyventas situacija, sukeliame jiems labai daug streso, išvedame iš komforto zonos ir stebime, kaip jie tvarkosi su savo emocijomis, kaip reaguoja į neprognozuojamą situacijos baigtį.
Pačiam teko turėti šių mokymų naktį – ten įgaunama patirtis tikrai yra neįkainojama kursanto akimis. Žinoma, šie mokymai vis žengia į priekį ir kiekvienais metais vis tobulinami. Tuo tarpu 6 savaičių mokymuose yra daug tekstinės medžiagos ir labai mažai apčiuopiamo mokslo. Natūralu, kad tokiems žmonėms sunku įsilieti į policijos darbą, nes kartais atėjus dirbti į gatvę ir susidūrus su pirma nevaldoma situacija, naujokai tiesiog palieka tarnybą, nes jie to nesitikėjo.
6 savaitės yra ženkliai per trumpas laiko tarpas paruošti pareigūnui. Aš asmeniškai atėjęs dirbti į kelių policiją jau turėjau šiokį tokį žinių bagažą, kaip atrodo sistemos, su kuriomis dirba policija. Rankose laikiau didžiąją dalį dokumentų ir žinojau, kaip juos pildyti. Turėjau praktikos ir žinių, kaip bendrautis su žmonėmis, kaip stovėti, kaip saugiai užeiti į patalpas ar stovėti prie transporto priemonės. Pačią policijos sistemą – kas kaip veikia ir kas už ką atsakingas – visiškai supratau tik per dvejus metus praktikos.
– Tavo nuomone, ar pakankamai dėmesio skiriama pareigūnų psichologiniam, emociniam parengimui? Jeigu nepakankamai, gal turi įžvalgų ar pasiūlymų ką galima padaryti, kad pareigūnai būtų mokomi ar konsultuojami kompetentingų specialistų, kaip susitvarkyti su emocijomis?
– Aš manau, kad policininko profesiją apskritai renkasi psichologiškai stiprūs asmenys. Atsimenu atranką į policijos mokyklą – ji tikrai nebuvo lengva, o labiausiai nelaukiamas buvo motyvacinis pokalbis, kur išgirsti nepatogių klausimų ir komisija tave tikrai aštriai vertina.
Pasiūlymas dėl psichologinio tobulėjimo gal būtų tik vienas – krūvių mažinimas darbe, kas dabar daugiausiai ir nualina pareigūnus.
– O jeigu kalbant apie pareigūno kvalifikacijos kėlimą, kaip vertini nuotolinius mokymus? Pats juose dalyvauji?
– Nuotoliniai mokymai, mano akimis, yra visiškai niekiniai. Tai gali patvirtinti bet kuris pareigūnas, sprendęs tuos testus. Kaip pareigūnas gali išmokti naudoti kažkokį naują taktikos elementą pasižiūrėjęs vaizdo medžiagą? Kiekvienas pareigūnas, kuris į savo darbą žiūri rimtai, pasakys, kad įgūdžiai turi būti formuojami juos šlifuojant iki nebegaliu.
Turėjome kelių dienų gyvus mokymus, kai tik pasirodė smurto artimoje aplinkoje orderis. Mokymai – tikrai vykę, nors klausimų turėjome daugiau nei mums galėjo pateikti atsakymų. Žinoma, tada diskusija pakrypo apie kitus procesinių veiksmų atlikimus ir mes patys susikūrėme papildomus mokymus dėl pirminių veiksmų nusikalstamos veikos padarymo vietoje, atlikimo.
Mokymai ne visada reiškia, kad reikia lavinti fizinius įgūdžius, tačiau mokymai kai kada būna labai vykę diskusijos forma, nes mes visada turime klausimų ir norime tobulėti, tačiau kai tai darome testo variantu, tai nėra tobulėjimas. Atsisėdai, išsprendei testą, išjungiami kompiuteriai ir viską pamiršai, o atėjus tai situacijai, prasideda skambučiai. Aš puikiai suprantu, kad tokio pobūdžio nuotoliniai mokymai yra pigi alternatyva, tačiau iš praktinės pusės testas neatsakys į man iškilusius klausimus.
– Kaip manai, kas motyvuoja rinktis policininko profesiją?
– Ši profesija tikrai ne kiekvienam. Aš asmeniškai jaučiau ir žinojau, kad čia mano vieta ir kad čia dirbsiu. Jau galvodamas apie šią profesiją, turėjau draugų, kurie dirbo policijoje ir sakydavo, kad darbas įdomus, tačiau sunkus psichologiškai, o atlyginimas tikrai juokingas.
Nežiūrint į tai, aš vis vien nusprendžiau ateiti čia dirbti ir nesigailiu nė vienos dienos. Kai kada būna sunkūs, rizikingi įvykiai, kur tavo sveikatai ar gyvybei iškyla realus pavojus ir jie man atperka visą 1000 iškvietimų, kurie pasikartoja. Mane tikriausiai „veža“ nežinomybė vykstant į rizikingus įvykius, tas susitvarkymas su savo psichologija, noras tobulėti. Žinoma tai tikrai ne kiekvienam, kuris ateina į policiją dirbti. Visada yra daugybė galimybių pereiti į kitas pareigas ar kitą vidaus struktūrą.
– Kodėl tau svarbu, kad policijos sistemoje dirbtų 20 metų ir ilgesnį stažą turintys pareigūnai?
– Dar dirbant patrulių rinktinėje, turėjau keletą kolegų, kurie, kaip aš juos vadinu, yra vaikštančios enciklopedijos. Tai tie pareigūnai, kurie gali papasakoti tai, ko tu net kine nepamatysi. Man teko dirbti su kolega, kuris tarnavęs 28–29 metus policijoje, kartu su jaunimu vaikščiodavo naktį miegamuosiuose rajonuose ir tikrindavo įtartinus asmenis. Jis tiesiog buvo tikras pavyzdingas patrulis, kuris galėdavo savo motyvacija darbui nušluostyti ne vienam jaunuoliui nosį.
Su tokiais kolegomis visada smagu pabendrauti tiek dirbant, tiek po darbo. Jie turi ką papasakoti ir patarti, juk policijoje matė ir šilto, ir šalto. Tokie motyvuoti, daug patirties sukaupę pareigūnai neturėtų būti išleidžiami lengva ranka į užtarnautą poilsį, o turėtų būti sukurtos atskiros darbo vietos, galėtų tapti mentoriais.
– Kas priverstų tave pasitraukti iš tarnybos?
– Sudėtingas klausimas, tačiau jei dėl praėjusių metų įvykių mūsų kolega bus pripažintas kaltu dėl šaunamojo ginklo panaudojimo siekiant apsiginti ir apginti kitus asmenis, manau, ne aš vienas stipriai susimastysiu palikti tarnybą. Tai būtų didelis smūgis tiek policijos sistemai, tiek visuomenei. Priimtas kaltinamasis nuosprendis tikrai nepridėtų motyvacijos dirbti policijoje, ir galiu tik įsivaizduoti, kaip stipriai galėtų nukraujuoti policijos sistema.
Mažėjantis policijos pareigūnų skaičius ir darbo krūvių didinimas, papildomų funkcijų krovimas – realiai mes jau dabar nesugebame atlikti visų savo funkcijų, nes tik reaguojame ir manau, kad ir man kažkada taurė persipildys dėl perdegimo darbe.
– Jeigu būtum Generalinis komisaras, kokius pirmus tris darbus padarytum?
– Atsakymo nebus.
