VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kaip buvo organizuojami rinkimai, kokie kriterijai buvo keliami renkamiems parlamentarams ir net rinkėjams, kokios didžiausios problemos iškilo organizuojant rinkimus pirmą kartą šalies istorijoje.
Demokratiškiausia demokratijos pradžia
Pirmiausia istorikė pažymi, kad dar prieš pasirašant Lietuvos nepriklausomybės aktą 1917 m. Vilniaus (Lietuvių) konferencijoje buvo įtvirtinta idėja, jog galutinę valstybės valdymo formą nustatys visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.
„Deklaruota, kad Lietuvoje turi vykti laisvi rinkimai. Jau po 1918 m. vasario 16-osios, 1919 m. iš esmės buvo laikotarpis, kai buvo suformuota Lietuvos vyriausybė ir rengiami įstatyminiai ir teisiniai pagrindai pirmiesiems laisviems rinkimams vykdyti“, – pradeda doc. D. Bukelevičiūtė.
Pasak mokslininkės, parengtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo vienas iš „demokratiškiausių“ įstatymų, lyginant net ir su Vakarų Europos šalimis. Iš viso per tarpukarį buvo parengti trys įstatymai, reglamentuojantys rinkimus: minėtas Steigiamojo Seimo 1919 m., 1922 m. ir 1936 m. Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo surengti penkeri rinkimai į seimus. Pirmą kartą rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą įvyko 1920 m. balandžio 14–16 d. Rinkimai į seimus vyko 1922, 1923, 1926 ir po ilgo laiko Lietuvos valdžia buvo priversta vėl paskelbti rinkimus į Seimą 1936 m.
Kas galėjo atiduoti savo balsą prieš šimtą metų ir kodėl prieš rinkimus išgerti galima buvo tik alaus?
Istorikė pažymi, kad, priešingai nei kai kuriose to meto Vakarų Europos valstybėse, Lietuvoje nuo pat pirmųjų rinkimų į Steigiamąjį Seimą 1920 m., balsavimo teisę turėjo tiek vyrai, tiek moterys. Seimo narius galėjo rinkti visų tautybių Lietuvos piliečiai, bet buvo nustatytas amžiaus cenzas.
„Iš pradžių buvo nuspręsta, kad gali balsuoti piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 21 metai. Tačiau Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo taikyta išimtis, kai pasipriešino Lietuvos kariai. Kadangi jie buvo jauni ir negalėjo pagal tokį cenzą balsuoti, kariams buvo leista balsuoti nuo 17 metų, bet tik į Steigiamąjį Seimą. Rinkimams į Ketvirtąjį Seimą 1936 m. amžiaus kartelė buvo pakelta iki 24 metų, kai Smetonos laikotarpiu norėta riboti rinkimų teises“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.
Labai įdomus tarpukario rinkimų įstatymo nutarimas įsigalėdavo likus mėnesiui iki rinkimų – Lietuvoje buvo uždrausta prekiauti alkoholiu, išskyrus alų. Pasak istorikės, šiuo draudimu greičiausiai norėta, kad rinkėjai balsuoti ateitų blaiviu protu, nes alkoholizmas buvo opi tarpukario Lietuvos problema.
Didžiausios problemos, kiek dienų ir kaip buvo balsuojama
Doc. D. Bukelevičiūtė atkreipia dėmesį, kad organizuojant pirmuosius rinkimus buvo susidurta su dviem rimtomis problemomis: „Pagal priimtą įstatymą, balsuoti galėjo tik Lietuvos piliečiai, tačiau 1920 m. nustatyti, kas yra Lietuvos pilietis, nebuvo taip lengva. Visi procesai, susiję su Lietuvos pilietybės įstatymais, dar tik formavosi, kai į Lietuvą grįždavo tie, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė. Įstatymo taikymu rūpinosi savivalda, tačiau vis dar išlieka klausimas, kaip jis buvo taikomas realybėje. Tautinės mažumos, kurių buvo nemažai, ne kartą buvo išreiškusios pasipriešinimą šiam rinkimų įstatymui.“
„Taip pat problema buvo rinkėjų sąrašų sudarymas. Kadangi Lietuvoje centralizacija dar nebuvo tokia stipri, ypač kalbant apie Steigiamojo Seimo rinkimų laikotarpį, žinoti, kas gali balsuoti, buvo sudėtinga. Sąrašus sudarinėjo savivalda, kuri turėjo didelę sprendžiamąją galią. Buvo nemažai nuoskaudų, kad vieni pateko, o kiti nepateko. Tad sąrašų sudarymas ir pilietybės traktavimas bei jos supratimas buvo didžiausi pirmųjų rinkimų iššūkiai“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.
Kabant apie organizacinius dalykus, istorikė pasakoja, kad tradiciškai buvo numatyta, jog rinkimai į seimus trunka dvi dienas, tačiau Steigiamasis ir Antrasis Seimas buvo renkami tris dienas. Balsuojama buvo nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Tik dveji rinkimai, į Antrąjį ir Trečiąjį Seimą, vyko savaitgaliais.
Vadovaujantis pirmuoju rinkimų įstatymu, balsuojama buvo pagal sąrašus, kuriuos išsikeldavo politinės partijos. Rinkėjai gaudavo tiek kortelių, kiek partijų būdavo patvirtinta apygardoje, kurioje balsuojama. Rinkėjams tiesiog reikėdavo įmesti norimą kortelę į balsadėžę. 1936 m. partijų sąrašai buvo panaikinti ir buvo renkami konkretūs asmenys.
„Į balsavimo urną rinkėjas galėjo įmesti tik vieną kortelę su kandidatų sąrašu ar 1936 m. su konkrečiu kandidatu. Jeigu rinkėjas ką nors išbraukdavo ar prirašydavo, buvo laikoma, kad biuletenis sugadintas. Likusios kortelės būdavo grąžinamos rinkimų komisijai“, – aptaria balso atidavimą Istorijos fakulteto dėstytoja.
Rinkimų aktyvumas
Kalbant apie rinkimų aktyvumą, istorikė pažymi, kad šis klausimas istoriografijoje plačiai išdiskutuotas: „Kai pasibaigė rinkimai į Steigiamąjį Seimą, A. Stulginskis pasakė, kad rinkimuose dalyvavo daugiau nei 90 proc. piliečių. Tuo metu tokie skaičiai daug kam kėlė nuostabą. Vėliau istorikai perskaičiavo šiuos skaičius. Nors ir su didele paklaida, tikėta, kad į Steigiamąjį Seimą buvo galimas 90 proc., į Pirmąjį – 75 proc., į Antrąjį – 80 proc., į Trečiąjį – 86 proc., o į Ketvirtąjį mažiausias – 68 proc. aktyvumas.“
Istorikė tokį piliečių aktyvumą aiškina galimybe turėti sprendžiamąją galią savo valstybėje: „Be jokios abejonės, agitavimas taip pat prisidėjo prie didelio aktyvumo. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos nebuvo geros, todėl žmonės norėjo pačių įvairiausių reformų. Tarpai tarp pirmųjų keturių seimų nebuvo dideli, todėl ne visi aktualūs klausimai, tokie kaip žemės reforma, iki galo būdavo išsprendžiami.“
Dėstytoja išskiria įdomų dalyką – kad su kiekvienais rinkimais vis daugiau žmonių atiduodavo savo balsą. Ne tik dėl gimstamumo, bet ir dėl reemigracijos bei geresnio administracinio aparato, kai viršaičiai, to meto apylinkių seniūnai, žinojo, kiek rinkimų teisę turinčių žmonių jų apylinkėje gyveno.
Kas galėjo ir negalėjo balotiruotis į tarpukario seimus ir balsuoti?
Istorikė pasakoja, kad pilietybės klausimas buvo bandytas spręsti 1936 m. įstatymu, kuriame atsiranda reikalavimas, kad ne tik tie, kurie balsuoja, bet ir tie, kurie eina į Seimą, turi mokėti lietuvių kalbą žodžiu ir raštu.
Per visus tarpukario rinkimus balotiruotis ir balsuoti Seimo rinkimuose negalėdavo įvairius įstatymus pažeidę žmonės. Nei rinkti, nei būti išrinkti negalėjo tie, kam buvo teismo paskirta globa, ir kalintys asmenys, kurie buvo nusikaltę už tėvynės išdavystę ar antivalstybinę veiklą. Teismo nubausti už žmogaus garbės plėšimą, tai yra vagystę, prigavimą, svetimo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą ar slėpimą, kyšių ėmimą, slaptą degtinės varymą galėjo rinkti ir būti renkami tik praėjus trejiems metams nuo bausmės atlikimo. 1936 m. rinkimų įstatyme šis draudimas buvo išplėstas iki penkerių metų.
Seimo narių kiekis tarpukario seimuose
Pats didžiausias seimas buvo pirmasis Steigiamasis Seimas, kurį sudarė 112 narių. Tai lėmė rinkimų įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys turi atstovauti 15 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Kai buvo renkami kiti seimai, tai yra Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis, jau 1922 m. rinkimų įstatyme buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys atstovauja ne 15 tūkst., o 25 tūkst. gyventojų. Tad Antrajame Seime buvo išrinkti 78 nariai. Rinkimuose į Trečiąjį Seimą 1926 m. pirmą kartą dalyvavo Klaipėdos apskrities gyventojai, todėl Seimo narių skaičius padidėjo iki 85.
Tačiau Ketvirtajame Seime 1936 m. prezidentas A. Smetona, siekdamas kuo labiau sumažinti Seimo narių skaičių, nustatė, kad vienas Seimo narys atstovauja nebe 25 tūkst., o 50 tūkst. gyventojų. Taip autoritarinis valstybės vadovas siekė mažinti asmenų, kurie turėjo įtaką valstybės valdymo sprendimams, skaičių. Paskutinis tarpukario Lietuvos Seimas turėjo tik 49 narius.
Tarpukario Lietuvos rinkimų komisijos
Kaip ir dabar, taip ir tarpukario Lietuvoje Seimo rinkimus organizavo ir prižiūrėjo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Tuomet jos narius teikdavo ministrų kabinetai, o sudėtį tvirtindavo valstybės prezidentas. Ši komisija prižiūrėjo tvarką, eigą, leido instrukcijas, pareiškimus, svarstydavo įvairius skundus. Ją sudarė pirmininkas ir 4 nariai.
„Daugeliui tarpukario VRK nuo 1920 iki 1926 m. vadovavo žinomas teisininkas Petras Leonas. 1936 m. VRK pirmininkas buvo pakeistas ir juo tapo teisininkas Boleslovas Jonas Masiulis“, – priduria doc. D. Bukelevičiūtė.
VRK, kaip ir šiais laikais, buvo sudaroma viena visai Lietuvos teritorijai, tačiau egzistavo ir mažesnės apygardų bei apylinkių rinkimų komisijos. Apylinkių rinkimų komisija dirbo tiesiogiai su rinkėjais ir sąrašais, tad matydavo visus pažeidimus, nusikaltimus. Renkant pirmuosius tris seimus (Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį) buvo suburtos 509 apylinkių rinkimų komisijos, o renkant Trečiąjį – 590. Tik organizuojant rinkimus Lietuvos teritorija buvo suskirstoma į apygardas.
Artėjant 2024 m. Seimo rinkimams, VU tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims.
