Kaip mus įtikinėja politikai: R. Žemaitaičio srautas, V. Blinkevičiūtės klounada ir I. Šimonytės smėlio pilys

Viešojo kalbėjimo ir komunikacijos lektorius Igoris Vasiliauskas naujienų portalo Lrytas skaitytojus kviečia susipažinti, kokiais komunikacijos triukais politikai siekia pritraukti rinkėjų dėmesį ir simpatijas, kaip žaidžia emocijomis ir žiūrovų protu, o ir kokias klaidas vis dėlto daro.

Pirmoje trijų publikacijų ciklo dalyje – detali penkių šiuo metu didžiausią populiarumą turinčių partijų lyderių pasirodymų rinkiminiuose debatuose analizė.

Kokius du tikslus pasiekia Vilija Blinkevičiūtė, nuolat kartodama „mes, socialdemokratai“, ir vis kreipdamasi „į gerbiamus Lietuvos žmones“?

Kokius viešojo kalbėjimo triukus naudoja Remigijus Žemaitaitis, kad sugeba be atsako palikti ir labiausiai patyrusius politikus?

O ką pralošia Ingrida Šimonytė, debatų metu taip lengvai pakibdama ant konkurentų numetamų kabliukų ir daužydama oponentų „smėlio pilis“?

Kodėl Sauliui Skverneliui koją debatuojant pakiša jo patirtis ministro pirmininko kabinete, ir kodėl komunikacijos ekspertas Aurelijaus Verygos pasirodymą debatų metu lygina su padanga, kurią reikia padeginti?

Vertindamas Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vedlės V.Blinkevičiūtės pasirodymą debatuose, viešojo kalbėjimo ekspertas I.Vasiliauskas pastebėjo, kad V.Blinkevičiūtės kalbėjimo maniera gerokai skiriasi nuo to, kaip kalba JAV ir Europos politikai, kurie iš tiesų debatuoja su oponentais.

„Ką daro gerbiama V.Blinkevičiūtė? Ji vis nueina nuo oponentų ir moderatoriaus, atsisuka į kamerą, kuri ją filmuoja, ir per kameros optiką kreipiasi į „gerbiamus Lietuvos žmones“. Pakankamai akivaizdu, kad tai yra atkaltas judesys, kurį kas nors jai patarė daryti“, – kalbėjo I.Vasiliauskas.

 

Ekspertas pabrėžė, kad jeigu tai būtų tik vienas momentas, kuris tą akimirką išskirtų ją iš oponentų, būtų vienaip – tačiau V.Blinkevičiūtė šį įrankį eksploatuoja per dažnai, todėl debatų žiūrovui tai gali pasidaryti per saldu.

„Tokiu būdu pranešėjas praranda tikrumą, nes adekvatus rinkėjas pradeda suvokti, kad tai yra perspausta, dirbtina – tai nėra organiška, emociniame lygmenyje iš pranešėjo išeinanti informacija. O kai matai, kad tai yra išmokta, tai tampa klounada“, – įsitikinęs jis.

Dar viena frazė, kurią V.Blinkevičiūtė nuolat kartoja savo pasisakymų metu, yra „mes, socialdemokratai“, – per vieną debatų valandą šiuos žodžius socialdemokratų lyderė sugeba pasakyti ir aštuonis kartus.

I.Vasiliauskas paaiškino, kad kartodama šią frazę V.Blinkevičiūtė pasiekia du tikslus.

Ekspertas dėstė, kad kai bet kuris prelegentas kalba su auditorija, atsiranda skirtis „aš“ ir „jūs“, atsiranda priešprieša – aš sakau jums, o jūs reaguojate į mane.

„V.Blinkevičiūtė sako „mes“ – ji sujungia rinkėją ir politinį darinį, taigi, atsiranda „mes kartu“. Ir kai tą nuolat kartoji, po truputį į pasąmonę gulasi tokia mintis: „Taigi taip, tikrai, taigi čia „mes“ – mes irgi apie tai galvojame, mums tai rūpi. Mums, rinkėjams, ir partijos dariniui“, – paaiškino jis.

Tuo metu nuolat „kalamas“ pats partijos pavadinimas taip pat įklijuojamas į žiūrovo mąstymą, kad iššoktų iš atminties pats pirmas, atsiradus bet kokiai asociacijai su politine aplinka.

I.Vasiliauskas pabrėžė, kad tam tikros frazės kartojimas pasiteisina, jeigu tai daroma subtiliai, ir jeigu žiūrovas nepagauna, ką prelegentas bando padaryti. O kai frazė kartojama per dažnai, ji tampa atgrasi, labiau pranešėjui kenkia, nei padeda.

Analizuodamas R.Žemaitaičio viešojo kalbėjimo fenomeną, I.Vasiliauskas pastebėjo, kad „Nemuno aušros“ lyderis savyje turi tvirtą ašį, kitaip tariant – jis tvirtas ir dalyje, kur sako tiesą, ir dalyje, kur įjungia savo kūrybą.

„Jis varo tekstu ir kūno kalba absoliučiai be jokių abejonių – suveikia jeigu ne agresija, tai toks lengvas spaudimas. Kokios formos kelią jis pasirenka? Jis varo nenutrūkstamą žodžių srautą: jo sakiniai yra ilgiausi, jie nedalinami, nestruktūrizuojami jokiomis pauzėmis.

Jis įmeta dalį tiesos, kuri yra akivaizdi tiesa, ir tas, kas domisi politika, sako „Taip, taip ir yra, Remigijus teisingai pasakė“. Ir po to gali būti 80–90 proc. R.Žemaitaičio įsivaizdavimų – nebūtinai tai melas, tai gali būti jo kūryba, sumaišyta su tiesos elementais – tada atrodo, kad jis kalba apie reikalą, ir todėl yra pagrindo manyti, kad jis teisus“, – įvertino I.Vasiliauskas.

Anot eksperto, tada, kai prelegentas nenori, kad auditorija gilintųsi į pateikiamą turinį, tuomet klausytojų opertatyvinė atmintis yra užgožiama informaciniu srautu, kad auditorija tiesiog fiziškai nespėtų karpyti informacijos gabalais ir ją kritiškai įvertinti.

I.Vasiliauskas pastebėjo ir kitą R.Žemaitaičio kalbėjimo manierą – familiarumą ir jam nepatogaus klausimo nusureikšminimą.

Pavyzdžiui, žurnalistui pacitavus R.Žemaitaičio antisemitinius pareiškimus, šis atšauna: „Ai, baik, taigi pats viską žinai“, tarsi bandant parodyti, kad R.Žemaitaitis ir pašnekovas – vieno kraujo, jie abu supranta, apie ką kalba, o pats klausimas – tik konkurentų bandymas jį „suvalgyti“.

„Tai nėra standartinis įrankis, nes mūsų didžiųjų partijų politikai savo raiškoje vis dar yra pakankamai konservatyvūs – „kad tik įtikčiau“. Staiga ateina R.Žemaitaitis ir sako „o man vienodai šviečia, ar aš įtiksiu kam, ar neįtiksiu. Varau, chebra, tiesą“, ir tada jis varo savo srautą. Ir iš šalies žiūrint atrodo, kad drąsiai vyras kalba, gerai atrodo scenoje“, – kalbėjo ekspertas.

R.Žemaitaitis savo kalboje taip pat pasitelkia labai daug skaičių – kartais juos traukia tiesiog iš galvos, kartais į debatus atsineša ir pluoštą dokumentų, kuriuos skaito.

I.Vasiliauskas aiškino, kad dalis žmonių jiems teikiamą informacią pirmiausiai priima vizualiai (kai pamato – atsimena), daliai suveikia vokalas (geras balsas, artikuliacija, pauzės, tembras), dalį žmonių paveikia jausmas (kreipiniai „mielas“, „nuostabus“), dalis žmonių girdimą informaciją struktūrizuoja, o tam jiems pirmiausiai reikalingi konkretūs skaičiai.

„Skaičiai aiškiau atskleidžia problematiką. Kai girdi skaičių, vertini jį kaip faktą – nejaugi ginčysies su faktu. Atrodo, kad tiesos skaičiuose yra daugiau nei tiesos tiesiog žodžiuose apie problematiką.

R.Žemaitaitis įmeta skaičių, demonstratyviai parodo, kad yra pasiruošęs, varto popierių – atrodo, kad gali pagrįsti kiekvieną savo mintį. Žmogus ir taip nespėja susigaudyti visame R.Žemaitaičio žodžių sraute, ką jau kalbėti apie bandymą jį analizuoti“, – kalbėjo I.Vasiliauskas.

Tuo metu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašo vedlė I.Šimonytė, viešojo kalbėjimo eksperto manymu, debatuose per daug parodo, kad pavargsta.

I.Vasiliauskas pripažįsta, kad per ketverius metus premjerės poste I.Šimonytė valstybės problemas mato aiškiai ir detaliai – mato visą paveikslą. Tuo metu mažųjų partijų atstovai, dažnu atveju net neturintys atstovų Seime, debatų metu iš esmės kalba matydami tik nedidelę valstybės valdymo dalį.

„Kai matai visą paveikslą, o kažkoks oponentas – tik jo dalį, gali pasijusti beviltiškai – kad ir kiek aiškinsi, vis tiek jo nepritempsi prie didesnio paveikslo matymo. Ir tada atsiranda tokia maniera, kaip kalbantis su mažais vaikais: „Na ką jiems sakyti, jeigu jūs šitos temos tiesiog nesuprasite. Tai nėra neformalaus ugdymo ar ekonomikos pradmenų pamokėlė“, – kalbėjo I.Vasiliauskas.

Tad šis beviltiškumas, žvelgiant į politinius oponentus, eksperto teigimu, I.Šimonytės veide per daug matosi – nuovargis daro savo.

„Ir ji jau šiek tiek emocijų nebevaldo – emocijų ne garsinėje raiškos formoje, o kūno kalboje. Jos mimika, jos veido emocinio fono diapazonas pasidarė platesnis, ir ji pradėjo nebevaldyti veido.

Nereikia atkartoti to Šveiko, bet jos sugebėjimo subtiliai, kandžiai pastatyti oponentą į vietą jau nebėra. Ji tampa „pikta teta“, – įvertino jis.

Kaip premjerės komunikacijos debatuose trūkumą I.Vasiliauskas mato ir I.Šimonytės užsikabinimą ant oponentų žodžių.

„Kažkas meta jai kritikos strėlę, o ji dantimis užsikabina oponento miego arteriją ir nori tą oponentą „sumušti“. Iš esmės ją galima provokuoti, kaip nori – užsikabinusi, bandydama ginčytis su oponentu, ji atiduoda savo laiko resursą, kai jos tikslas – vesti rinkėją į priekį su mintimi „balsuokite už mus“.

Bet ji susitapatina su oponentu, įeina į jo provokatyvaus žaidimo smėlio dėžę, ir toje dėžėje ji daužo pilis, kurias iš kibiriuko jos oponentas pasistatė. Ji pradeda žaisti pagal provokuojančio oponento tekstą ir žaidimo taisykles. Tai nėra profesionalu – nereikia kabintis“, – įsitikinęs jis.

I.Vasiliausko teigimu, žiūrovui reikėtų kalbėti apie tai, kuo ji norėtų oponuoti, bet visiškai atsiribojant nuo oponento.

„Tai yra retorikos aukštasis pilotažas, o kai kuriose vietose I.Šimonytė šiek tiek „prasileidžia“. Jai nereikia užsižaisti su argumentais, tarsi ji norėtų pasakyti: „Na koks tu, oponente, nesąmoningas, kokias tu nesąmones varai.“ Nereaguokite. Turite savo vagą – savo vagą ir ariate, vardan savo rinkiminių tikslų ir savo elektorato“, – kalbėjo jis.

Tuo metu stebint Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko S.Skvernelio pasirodymą debatų metu, I.Vasiliauskui susidarė įspūdis, kad niekaip iš S.Skvernelio policininko „neišmuši“.

Tuo pačiu, anot eksperto, S.Skvernelio komunikacijai debatų metu savotiškai koją kiša ir kita jo karjeros stotelė – ministro pirmininko pozicija. Kaip ir premjerės I.Šimonytės atveju, jo turimos žinios veikia tai, kaip jis atsakinėja į debatų moderatoriaus klausimus.

„S.Skvernelis yra buvęs ministras pirmininkas, todėl pasaulį valstybės valdymo kontekste taip pat mato pakankamai plačiai. Bet šioje vietoje jis tam tikrus dalykus praleidžia arba apie juos pakalba labai trumpai, tarsi jie jam, kaip buvusiam premjerui, yra savaime suprantami, ir dėl to prie jų nereikia grįžti.

Tačiau šiuo atveju kaip tik reikėtų kitais žodžiais, kitais pavyzdžiais paaiškinti tai, ką tu, pabuvęs premjeru, supranti, ir taip, kad suprastų tavo rinkėjai. Tam, kad suprastum, ką kalba S.Skvernelis, ir pats turi būti aktyvus politikoje, matyti analizes, būti tame informacinio turinio lauke“, – kalbėjo I.Vasiliauskas.

Anot specialisto, tai visai nereiškia, kad jeigu didesnė ar mažesnė Lietuvos visuomenės dalis iš tiesų nesigilina į tam tikrus politikos aspektus, tai ir politikai kalbėdami turi kažkaip nusileisti.

„Bet būtina pereiti į leksiką, kurią supranta vartotojai. Ir S.Skvernelis nelabai tą daro – tarsi turite suprasti, apie ką aš kalbu“, – įvertino jis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vedlys A.Veryga išsiskyrė tuo, kad debatų pradžioje sunkiai „įsivažiuodavo“ – dar tik prisistatant politikui jau pynėsi liežuvis, jis sunkiai perskaitė ir pasirašytą įžanginį žodį.

„Nepriklausomai nuo to, kokiame profesionaliame lygmenyje pagal savo kompetencijas tu esi, retorikos praktinė dalis – viešasis kalbėjimas – reikalauja vieno svarbiausių dalykų – pasiruošimo.

Ar išeini 30 sekundžių su replikomis, ar pusantros minutės debatuose, bet kokiai minties raiškai turi pasiruošti. Ir turi ruoštis iš anksto – turi numatyti, kokius klausimus gali užduoti, kaip sureaguos kiti, kaip sureaguotų tavo komanda“, – pabrėžė ekspertas.

Šiuo atveju I.Vasiliauskas priminė V.Blinkevičiūtės atvejį – pirmieji socialdemokratų vedlės sakiniai yra paruoštukas, kurį politikė yra „atkalusi“ ir kuris skirtinguose debatuose mažai keičiamas – pakeičiami kai kurie žodžiai, bet mintis lieka ta pati.

„V.Blinkevičiūtė iš karto, iš pirmo sakinio kreipia dėmesį į save, nes artikuliuotai, aiškiai kalba, yra minties struktūra.

Tuo metu gerbiamam A.Verygai sudėtingiau – arba jis nesiruošia, arba jam iš pradžių reikia lengvo apšilimo. Tarsi reikia deginti automobilio padangas, kad jos apšiltų, ir paskui būtų puikus sukibimas su kelio danga.

Nes pas jį taip ir yra – jis ilgai degina padangą, ją apšildo. Pirmieji jo sakiniai yra pakankamai sudėtingi, jie suvelti“, – pastebėjo jis.

A.Veryga, anot eksperto, bando kalbėti „ekspromtu“, reaguoti į tai, ką pasakė kiti. Tačiau, kaip pabrėžė I.Vasiliauskas, „ekspromtas“ turi būti statomas ant pasiruošimo bazės.

„A.Verygos pasiruošimas yra silpnas, ir jam reikia ilgesnio kelio, kad įsivažiuotų. Paskui jis jau kalba gerai – jis reaguoja, neskuba, atsiranda švelnios, minkštos veido išraiškos, tarsi „na, susitarsime mes visi“, kaip animaciniame filmuke – „Gyvenkime draugiškai“.

Jeigu jau nori gyventi draugiškai, tai turi padaryti, kad tavo rinkėjas su tavimi gyventų draugiškai ir būtum jo dėmesio centre nuo pirmo sakinio, pirmo žodžio ir skiemens. Šito nėra“, – įvertino I.Vasiliauskas.