Vienas iš klausimų, kuris keltas itin dažnai skambėjo taip: kada gyvenome saugiau? Nors paprastai jį lydėdavo atsakymas, kad dar niekuomet nebuvome tokie saugūs, bet aš turiu pagrįstų abejonių, kad toks atsakymas yra teisingas.
Pasaulio tvarka – esminis saugumo veiksnys
Nors dažnai vadiname save mažais, esame vidutinio dydžio Europos valstybė. Visgi to tikrai nėra gana, kad jaustumėmės ir patys sau būtume pakankamai saugūs. Raktas padedantis atverti duris į mūsų saugumo situacijos suvokimą yra pasaulio tvarkos pokyčiai. Žlugus Sovietų Sąjungai, JAV tapo galingiausia pasaulio valstybe.
Kartu ji tapo ir pasaulio policininku, atsakingu už tarptautinę tvarką. Ši JAV lyderystė išryškėjo tiek praktiniame gyvenime, tiek tokiuose veikaluose kaip Roberto Kagano knyga Apie rojų ir galią: „Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje“. Tam, kad susitvarkytum su tokia misija turi būti geopolitikos Chuck Norris, būti labai kietu. Kurį laiką taip ir buvo.
Deja, JAV jau ne vienerius metus rodo silpnėjimo ženklus. Kurių galima matyti jau prezidento Baracko Obamos valdymo laikais.
Pateiksiu porą tokių ženklų. Pirmasis 2014 m. įvykdyta Krymo aneksija, antrasis 2015 m. tarptautinis JAV ir Irano susitarimas dėl Teherano branduolinės programos. Apie pirmąjį žino visa Lietuva, o antrasis mūsuose gerokai menkiau žinomas. Visgi teko arčiau susipažinti su šia sutartimi ir, mano vertinimu, ji parodė JAV silpnumą, nes iš esmės neribotai buvo atsižadama sankcijų Iranui už jo branduolinę programą, kai Irano įsipareigojimai labai dažnai buvo terminuoti laike. Vėliau jau galutinai savo silpnumu JAV pasaulį įtikino 2021 m. pasitraukdama iš Afganistano.
Toks silpnumas ir baimė neabejotinai paskatino Vladimirą Putiną pradėti plataus mąsto karą su Ukraina. Pastarasis įtikino Hamas pulti Izraelį. Paradoksalu, kad Domino teorija, kuri iškilo Šaltojo karo laikotarpiu ir sakė, kad vieną komunistinę vyriausybę lydės kita, iš esmės tapo realybe dabar jau vis labiau nykstančios pasaulio tvarkos kontekste.
Tik vietoje komunistinių rėžimų, turime tiesiog karinius konfliktus. Ironiška, bet agresyvoka Donaldo Trumpo retorika laikinai maskavo geopolitinį JAV silpnėjimą.
Kinijos vaidmuo
Šioje situacijoje pats įdomiausias yra Kinijos vaidmuo. Nemanau, kad ji pradžioje siekė pakeisti esamą pasaulio tvarką, nes būtent ši tvarka sukūrė prielaidas Kinijos stiprėjimui.
Deja, šiandien ši situacija keičiasi iš esmės. JAV demonstruodama savo silpnumą kartu Kinijai siunčia signalą, kad jai jau atėjo metas būti pasaulio supergalybe numeris vienas. Pasakyti tikslų momentą kada Kinija nusprendė ar nuspręs keisti savo pozicijas negaliu, bet ji neabejotinai norės galutinai susigrąžinti supervalstybės statusą, kuris iš jos buvo ilgam paveržtas.
Tai kada gyvenome saugiau?
Nors esame NATO ir ES nariai negalime sakyti, kad dar niekada nebuvome saugesni. Galima įvardyti labai konkrečias datas. Buvome saugesni, kai Rusija nebuvo įsiveržusi į Krymą, buvome saugesni, kai JAV nebuvo pasitraukusi iš Afganistano.
Kita vertus, šiandien esame saugesni nei Rusijai įsiveržus į Ukrainą.
Pirma, šis karas vis tiek tam tikru lygiu vargina Rusiją, antra, jis pažadino mūsų sąmoningumą ir poreikį investuoti į savo gynybą. Lieka apgailestauti, kad dar 2010 m. KAM vadove būnant Rasai Juknevičienei gynybai skyrėme vos 0,88 proc. nuo BVP.
Trečia, Švedija ir Suomija prisijungė prie NATO ir karinio konflikto atveju įsipareigojo mus ginti.
Kaip turime elgtis?
Pripažinus, kad nesame nei savo saugumo zenite, nei dugne, turime iškelti klausimą, o kaip reikia elgtis toliau? Čia girdėjome pačių įvairiausių siūlymų nuo Eduardo Vaitkaus išėjimo iš NATO iki Europos kariuomenės kūrimo. Pastaroji Artūro Zuoko idėja skamba gerai, bet aiškiai rodo, kad nei pats nesupranta, nei iš rinkėjų tikisi, kad suprastų ką reiškia valstybė.
Dar garsusis vokiečių sociologas Maxas Weberis suformavo, kad valstybė reiškia teisėtos galios monopolį. Viena yra kurti tarptautinius susitarimus ir savo nacionalines pajėgas siųsti vykdyti misijų, pavyzdžiui, garsioji Vokietijos brigada Lietuvoje, o kita turėti kariuomenę, kuri nepriklauso nuo valstybės.
Kyla abejonių dėl Artūro Zuoko užmačių mūsų saugumui, nes labai tikėtina, kad valstybės tiesiog nenorės prarasti valstybingumo ir sprendimų monopolio ypač jautrioje srityje.
Todėl geresnis kelias didinti mūsų saugumą yra užtikrintai investuoti į jį finansinius resursus. Tai svarbu, nes, pirma, mums padeda įsigyti reikalingos įrangos, didinti personalą, antra, yra galingas diplomatinis instrumentas.
Tik gerai finansuodami savo gynybą mes galime tikėtis, kad bent kažkiek pajėgsime įtikinti ir sąjungininkus tą daryti, kurių požiūris į saugumo situaciją ženkliai skiriasi nuo mūsų. Pavyzdžiui, Ispanijos saugumo ekspertai šiandien gerokai labiau susirūpinę Maroko karinės galios augimu ir galimai organizuojamomis kibernetinėmis atakomis.
Ką apie Maroko keliamas grėsmes žinome mes? Nors perklausiau daug debatų, tik LVŽS kandidato Vyčio Turonio pasisakyme išgirdau šį akcentą. Jeigu Europos požiūris į geopolitiką yra skirtingas, tai tikėtis, kad priimami sprendimai visiškai atitiks mūsų interesus neverta.
Vietoje išvadų
Deja, šiandien galime vardinti labai konkrečias datas, kada buvome saugesni. Kintanti pasaulio tvarka yra labai aiškus įrodymas, kad privalome ir toliau intensyviai rūpintis savo saugumu.
Kita vertus, tą daryti turime tikslingai ir apdairiai, o ne keldami perteklinę paniką.
Viliuosi, kad naujasis Seimas gebės vykdyti tokią politiką.
