Rinkėjų balsus medžiojančios partijos supranta, kad nuoseklus ir gilus Lietuvos problemų aptarimas nepadės joms siekti šio tikslo.
Vis dėlto per partijų lyderių dominuojamus rinkimų debatus netrūksta pastangų įgelti ne vien valdantiesiems.
Žnaibomi ir konkurentai iš opozicijos gretų. Pasitelkiama ir asmeninio užsipuolimo taktika.
Apie partijų programas užsimenama lyg tarp kitko, o dėmesys sutelkiamas į visuomenės ir žiniasklaidos aptarinėjamas problemas.
Politikai suvokia, kad partijų programas skaito daugiausia politologai. Jie stengiasi patikti kuo didesniam rinkėjų skaičiui ir tai neišvengiamai skatina kalbėti populistiškai.
Tradiciškai pasaulyje rinkėjams labiausiai rūpi šalies vidaus socialinės ir ekonominės problemos. Tai akivaizdžiai matyti stebint JAV prezidento rinkimų kampaniją.
Bet Rusijos karo prieš Ukrainą pafrontėje esančioje Lietuvoje smarkiai išaugęs ir dėmesys užsienio bei gynybos politikai.
Ekonominės politikos pagrindas – mokesčiai. Tai aptarinėjama per Seimo rinkimų debatus, tačiau nieko konkretaus rinkėjai neišgirdo – nė vienos partijos lyderis aiškiai neišdėstė, kaip keistų mokestinę sistemą.
Vengiama pasakyti tai, kas gali atbaidyti didelę rinkėjų dalį.
Dauguma partijų tvirtina, kad mokesčių nedidins, priešingai, siūlo visokių lengvatų ir išimčių, o aiškindami, kaip užkamšytų biudžeto skyles, pasileidžia į mažai ką bendra su realybe turinčius postringavimus.
Antai Laisvės partijos lyderė mano, kad išvis mokesčius dabar reikia palikti ramybėje, nes antraip galima tik atbaidyti investuotojus ir trukdyti ekonomikai atsigauti, o augantys gynybos finansavimo, taip pat socialinės srities poreikiai būtų tenkinami kylant šalies bendrajam vidaus produktui, algoms ir vartojimui.
Tai kone žodis žodin sutampa su verslo organizacijų raginimais.
Žada nedidinti mokesčių ir radikalią valdančiųjų kritiką pasikinkę tokių partijų kaip „Nemuno aušra“, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) atstovai.
Jie atmeta ir socialdemokratų puse lūpų siūlomą progresyvumą, esą galintį atsverti biudžeto išlaidas, kurių prireiktų geresniam socialinių poreikių finansavimui.
Štai I.Vėgėlė sako, jog trūksta ne biudžeto pajamų, o sąžinės, kitaip sakant, jis mano, kad pakaktų tik tikrinti, ar tinkamai išleidžiamos valstybės lėšos. Žinoma, nemažos dalies LVŽS rėmėjų ausims tokie samprotavimai turėtų patikti ir net įtikinti, kad nieko daugiau nebereikia daryti – tiktai neleisti valdžios žmonėms vogti.
Tokius pareiškimus Liberalų sąjūdžio kandidatas E.Gentvilas pavadino popsu, bet liberalai nekalba apie biudžeto pajamų didinimą mokestinės politikos priemonėmis, nepritaria nė Finansų ministerijos pateiktai mokesčių reformai, siūlydami dėl jos neskubant susitarti kitos kadencijos Seimo partijoms.
Per debatus užsienio politikos klausimais itin aštrios diskusijos verda dėl užsienio reikalų ministro G.Landsbergio laikysenos ir kompetencijos, polinkio skambiais lozungais pridengti savo klaidas.
Emocingai ministrą bandė ginti konservatorių sąrašo lyderė premjerė I.Šimonytė, bet opozicijos atstovai pliekė, kad jis tik nuolat kursto konfliktus, ypač pabrėžta, kaip be reikalo suerzino Kiniją, kaip perlenkė lazdą dėl europinių sankcijų taikymo tranzitui į Kaliningradą.
Neapsieita ir be skandalingų išsišokimų.
Turbūt labiausiai nustebino net ne atviru palankumu V.Putinui įtariamas E.Vaitkus, kuris pareiškė, kad didžiausia grėsmė visam pasauliui – JAV administracija.
Kitokios jo retorikos ir nebuvo galima tikėtis.
Bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas W.Tomaszewskis, ko gero, nužygiavo dar toliau: jo nuomone, gal nė nebūtų Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, jeigu Lietuva nebūtų parėmusi demokratinės Baltarusijos opozicijos protestų po suklastotų šios šalies prezidento rinkimų.
Jis vadino tai klaida, sugadinusia santykius su Baltarusija ir pastūmėjusia A.Lukašenką į V.Putino glėbį.
Negana to, pasak W.Tomaszewskio, karas reikalingas kažkam, kas iš jo daro biznį, – galima suprasti, kad ne V.Putinui, o tik Vakarų imperialistams.
W.Tomaszewskis sąmokslo teorijomis grįstais antivakarietiškais svaičiojimais turbūt tikisi atkreipti panašaus mąstymo rinkėjų dėmesį.
Kiti kandidatai į parlamentą tuo pačiu tikslu prisigalvoja mažiau pavojingų triukų.
Antai televiziniuose debatuose A.Zuokas ir partijos „Laisvė ir teisingumas“ atstovai pasirodė su kartoninėmis dėžėmis ant galvos – taip jie esą atkreipė dėmesį į susvetimėjimą, atsakomybės stoką ir baimę, kai valdžios įstaigos asmenybės pavardę keičia asmens kodo skaičiais.
Pataikaudami rinkėjams politikai, verslo siaubui, pritarė ir 4 darbo dienų savaitei, ir 2 dienomis pailgintoms atostogoms, ir dar sutrumpintoms darbo valandoms šeimoms, kurios augina vaikus.
Regis, rinkimai daugeliui kandidatų į Seimą – kaip alkoholiu ir kvaišalais nuspalvintas vakarėlis.
Vėliau juos ištiks prablaivėjimas – staiga sugrįš pilkos realybės pojūtis ir ryškios populizmo spalvos nustos akinti.
