Kas nutiko mylimoj Tėvynėj, kas vyksta šitame gražiame krašte, kai atrodo, visai neseniai ir visi kartu dainavom „oi, Lietuva, Lietuva, tu graži šalelė“. Dar visai neseniai, vasarą, mano draugai, mano artimieji, gyvenantys Izraelyje, atvirai ir nuoširdžiai džiaugėsi ir aiškino savo kaimynams, kad saugiausia vieta izraeliečiams tapo Lietuva. Čia taip ramu, niekas nerėkia apie „hamas didvyriškumą“, neraunamos kipos nuo galvų, nespjauna į tave musulmonas, gražiai palydi ir išlydi, Lietuva pradėjo šypsotis.
Pagaliau mūsų visų įdirbis, kalbos, bendravimas subrandino saldžius ir apčiuopiamus vaisius. Mano kaimynai, draugai, bendradarbiai tiesiog kiekvieną rytą stabdė mane ir turėjau pravesti mažytes konferencijas ir atsakinėti į klausimus, kaip sesės, kaip draugai, ar nebaisu ir t.t.
Ir staiga išdygo toks pyktis, tokia priešprieša ir tokie pikti ir baisūs komentarai su puvėsio kvapais, kuriuos nei klausytis, nei girdėti tampa labai ir labai neskanu, tokia neapykanta, toks žvėriškas pyktis. Ir tokia neaprašoma širdgėla mano širdy. Matyt, kažkas kažkam pašnibždėjo į ausytę, kad reikia sukelti skersvėjus, kad per daug tolerancijos, kad reikia pamaitinti nauja porcija mūsų kaimynus, kad pirštukus ir liežuviukus į mus nukreiptų.. Graudu ir gaila.
Turiu pareikšti svarbu pastebėjimą, kad rašau be suflerių, be priežiūros, jau seniai nėra „glavlito“ (cenzūros, – red. past.) ir niekas nestovi man už nugaros. Ačiū senajai ir nuostabiajai Telšių 3 vidurinei už suteiktą galimybę neblogai išmokti gražiąją lietuvių kalbą. Nei kiek neabejoju, kad dar ilgai išliks žymioji ir nepakartojama skaičiuotė – eilėraštukas, apie tai, kaip aš neatsargiai lipau kopėčiom, o antesemitizmas ir antisemitai yra, buvo ir bus ir dar ilgai gyvens, nes vieni nueis, kiti ateis ir nėra ko čia stebėtis. Kai kas eilėraštukus ir baisias istorijas išmoko iš draugų, spec. literatūros babos pasakojimų.
Tegul, ištversiu. Tik, va, svarbu, kas tos eilėraštukus deklamuoja, kokie soc. tinklai su pasigardžiavimu spausdina. Tikrai netinka tiems, kurie vaikšto su baltom apykaklėm arba sėdi minėtose minkštose kėdėse. Suprantu, kad mūsų visuomenėje dar yra nemažai tokių, kurie klases buvo iškeitę į mokyklų koridorius, o mokyklinius suolus į koridorių palanges arba vietoj pamokų žuvį gaudė, bet politikam, veikėjam šitaip elgtis gal ir nereiktų. Bet..... žinau, kad branda ateina ir ji būtinai pasibels į jaunųjų politikų širdis. Tuo labiau, kai močiutė, aukodama savo gyvybę saugojo, maitino, rūpinosi, kad žydų šeima gyventų. Kiek reikėjo drąsos ir žmogiškos meilės. Amžina garbė tai MOČIŪTEI. Tik tapdami brandžiais aš ir mano draugai supratome, kad tik dėka tų, kurie gelbėjo mūsų mamas, esame gyvi ir mes. Beveik visos mūsų pokario mamos buvo išgelbėtos lietuvių tautybės šeimų, o mes širdyje nešiojame GELBĖTOJŲ VARDUS.
700 metų gyvename su jumis ir tarp jūsų, dalinomės vargais ir džiaugsmais, duona, druska, cukrumi ir degtukais, žiniomis ir virtuvės paslaptimis. Lietuvos žydės pagimdė ir išaugino mūsų Žemei Jašą Heifėcą, Arbit Blatą, Žaką Lipšicą, Samuelį Baką, Benjaminą Gorbulskį, Anatolijų Šenderovą, Aaroną Klugą, Hermaną Minkovskį, Bernardą Louną, Augustiną Savickį, Oskarą Milašių ir Hermaną Perelšteiną, Romain Gary su tokia absoliučia žydišką pavardę Kacev. O kiek dar talentų, žvaigždžių ir proto bokštų amžiams buvo užkasti Rainiuose ir ten Telšiuose už stadiono. Mus degino Aušvice, virė muilą iš žmonių taukų, iš moterų plaukų darė čiužinius, o Mengele eksperimentavo su dvyniais. Ir reikia nešioti akmeninę širdį, kad nesuprastum aukų tragedijų getuose ir tremtinių skausmus ir neviltį Sibiro platumuose.
Atėjo laikas pacituoti Mirjam Novak, kuri pasakė ugningą kalbą JT: 2011 Romos Popiežius Benediktas XVI tarė, kad krikščionis negali būti antisemitu, nes pas mus tos pačios šaknys. Įsiklausykim, tai tikra tiesa, bet, kad įsiklausyti, reikia daug žinoti. Ir tada knieti paklausti, kam einama į bažnyčią, ar tam, kad melstis, kad taptum tolerantišku, kad melstis ir klausytis gražių dvasiškių pamokslų, ar tam, kad taptum antisemitu arba, kad kaimynas pastebėtų. Ir dar.... Yra sakoma, kad kiekvieno tikinčiojo viduje gyvena žydas ir visų svarbiausia yra tai, kad to žydo neišmanoma išvaryti.
Būsiu atviras, kad mes nepretenduojam į angelų nominaciją, žydai turi savų gangsterių, garsių vagių, prostitučių, apgavikų, avantiūristų, buvusių ir bendravusių, bet skelbti, kad esame penktoji kolona, kad yra svajotojų vėl statyti mus prie duobių, tada atleiskit. Mes čia buvome esame ir, matyt, dar būsime, nors Lietuvos žydų gretos retėja ir, tarčiau švelniai, kad su pagreičiu.
Mielieji, pats ryškiausias gyvenime matavimo vienetas yra saikas. Saikas vertinti poelgius, saikas prižadėti, saikas kritikuoti ir saikas vertinti. O mūsų santykiai gali, turi ir privalo būti vertinami abipuse pagarba, šiltu bendravimu ir drąsiai kalbėtis apie problemas ir skriaudas. Tai nėra lengva, tam reikalinga didelė patirtis, noras būti pakantiems ir geriems, sugebėti tiesai žiūrėti į akis objektyviai ir moksliškai su knyga rankose. Jokie juokeliai čia netinka.
Noriu apginti MŪSŲ PREZIDENTĄ. Jis saikingai ir atsakingai pareiškė ir išdėstė savo požiūrį, ko nedarytų ir ko neleistų. Kas nors ko nors nesuprato? Ne bėda, ateis branda.
Apie IZRAELĮ. Beje, šį savo rašinį skiriu spalio septintajai.
Šiandien Izraelis kelia nemažas aistras Gal kam sapnuojasi spalvoti sapnai, atseit, izraeliečiai jūros vandenyse ir prašo Dievo pagalbos,o ant kranto šokinėja teroristai husistai su suplyšusiais sandalais ir savo vaikams teroristukams dalija čiulpinukus. Neišdegs. Gal kas mano, kad šventieji islamistai, širdingieji hamas arba gailestingieji hesbollah yra tokie tolerantiški, tokie draugiški ir tokie nuostabūs, kad leis įžiebti kalėdines eglutes, o žuvus kitataučiui šoks džiaugsmo šokį ir dalins saldainius.
Parašysiu tik vieną reikšmingą sakinį, kurį man pasakė mano puikus protingas, išmintingas ir išsilavinęs vaikystės draugas: „Jeigu tau tektų kada nors prisiliesti prie Izraelio problemos, parašyk arba ištransliuok, kad Izraelis kovoja už savo valstybės egzistenciją“. Ir taškas. Izraelis nepradėjo šio karo, o mūsų tauta turi teisę į gyvenimą, dar vienas taškas.
Rašau tuo metu, kai į kiekvieno žydo namus pasibeldė Naujieji 5785 metai. Tad leiskim gyvuoti Izraeliui ir jo žmonėms, kurie kuria visam Pasauliui ir jo žmonėms, kaip gėlinti jūros vandenį ir vaistus nuo sklerozės ir radarus, kurie mato sieną kiaurai.
Kiekviename žydo name bus pakeliama vyno taurė ir skambės pats gražiausias tostas mūsų ŽEMĖJE „UŽ GYVENIMĄ“. Tad didžiulis prašymas tiems, kurie mūsų organiškai nekenčia: suteikit galimybę ir leiskit pakelti taurę. LECHAIM, UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ GYVENIMĄ.
