Šįkart „Sidabrines bites“ per iškilmingą renginį Varėnos rajono meras Algis Kašėta įteikė savo sūnui Rokui Kašėtai ir marčiai Eglei Kašėtienei. Visuomenininkams dar tik paaiškėjus, kas gaus apdovanojimą kilo klausimų, ar tai nėra interesų konfliktas.
„Sidabrinės bitės“ nuo 1996 m. skiriamas itin nusipelniusiems rajono kultūrai žmonėms.
Apdovanojimą gavo ir akordeono virtuozas Nerijus Bakula.
Praėjusią savaitę apie tai, kad „Sidabrinė bitė“ bus įteiktas sūnui ir marčiai savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje parašė pats A. Kašėta.
„Rugsėjo 22-ąją, Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje minėsime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 149-ąsias gimimo metines ir tradiciškai pagerbsime šių metų „Sidabrinės bitės“ laureatus.
Varėnos rajono savivaldybės kultūros ir meno tarybos sprendimu už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai „Sidabrinės bitės“ ženklu pasidabins aktyvūs mūsų krašto kultūros puoselėtojai – N.Bakula bei Eglė ir Rokas Kašėtos. N. Bakula – akordeono virtuozas, Varėnos „Žilvičio“ lopšelio-darželio muzikos mokytojas, profesionalios muzikos festivalio „Vasaros sonata“ sumanytojas ir aktyvus visuomenininkas. Eglė ir R.Kašėtos – dzūkiško identiteto, etninės kultūros puoselėtojai, bendruomeniškumo ir kūrybiškumo skatintojai, profesionalaus meno skleidėjai, dzūkų kultūros festivalio „Čiulba ulba“ organizatoriai“, – skelbė A.Kašėta.
Po A. Kašėtos ir jo vadovaujamos Varėnos rajono savivaldybės sprendimo apdovanoti jo sūnų ir marčią tarp rajono kultūrininkų ir visuomenininkų kilo pasipiktino banga. Vieni viešai, kiti anonimiškai pradėjo kalbėti apie, kad, esant A. Kašėtai mero poste, savivaldybėje ir jai pavaldžiose įstaigose klesti nepotizmas.
Savivaldybės ūkio skyriaus vedėjas Laimis Gaurys – A. Kašėtos pusseserės sūnus. Finansų ir strateginio planavimo skyriaus patarėja Vytautė Karpienė – A. Kašėtos sesers marti. Vaikų darželyje darbininku dirba A. Kašėtos sesers sūnus Karolis Karpis.
A. Kašėtos marti E. Kašėtienė kelis metus dirbo Varėnos Kultūros centre. Tuo metu ji su vyru tapo liaudies kultūros festivalio „Čiulba ulba“ organizatoriais. Šį festivalį kasmet finansuoja Varėnos rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija.
Kur plasnoja „Sidabrinės bitės“? – klausė žinoma rajono visuomenininkė, etnografė Onutė Navikaitė-Drobelienė.
Pastaroji neslėpė aštrios kritikos merui ir sprendimui.
„Kai 1996 m. Varėnos rajone atsirado dėmesio ženklas „Sidabrinė bitė“, skirtas kultūrinio lauko darbštuoliams, o po kelių metų jį papildė ir kultūros premija, nuoširdžiai džiaugiausi ir skubėdavau pasveikinti kūrybingus, talentingus bei pasišventusius laureatus, nuoširdžiai besidarbuojančius, dažnai ir be jokio atlygio, savo krašto labui. Buvo džiugu, kad jų pastangos matomos, vertinamos ir įkvepia.
Ėjo metai, bitelių, išskridusių į kuriančias ir mylinčias rankas spiečius didėjo, o šviesių ir gražių žmonių bendruomenė augo ir jau ėmiau nebesuprasti, kur jos plasnoja… Ėmė „sidabrinukės“, nešinos iš rajono biudžeto skirtomis premijomis, apsigyventi lojalių, paklusnių rajono valdžiai darbuotojų, giminių, bendrapartiečių namuose.
Klostantis tokiai ydingai tradicijai, dabar su pasididžiavimu reikia tarti: „Aš nesu „Sidabrinės bitės“ laureatas“! Tai yra, aš dirbu savo kraštui, kuriame gyvenu, nes jį myliu, man rūpi jo ateitis, istorija, tradicijos, papročiai, noriu, kad jis būtų girdimas ir matomas!
Ar Varėnos rajone jau išseko kūrybinės versmės? Tikrai ne – kiekviename kaimelyje, miestelyje ar vienkiemyje verda kūrybinis gyvenimas, gimsta moksliniai straipsniai, krebžda poetų, rašytojų, žurnalistų, istorikų plunksnos, nedžiūsta ant lentynų teptukai, sukasi žiedimo ratai, dungsi staklelės, spragsi fotoaparatai, skamba dainos, šnekta, muzika, nuo lentynų šypsosi drožiniai, palubėje supasi sodai, gimsta muziejėliai. Tik kas tuos kūrėjuss pasiūlys apdovanojimui, jeigu jie neturi užnugario, juos palaikančios, buriančios, remiančios organizacijos? O dar laisvi kuriantys dažnai ir nepatogūs, turintys savo nuomonę ir nebijantys ją išsakyti, nes kažkaip išgyvena be postų, paramų, projektų, o tik savo darbščių rankų ir kūrybos dėka.
O kiek kultūrinio lauko darbštuolių, kuriems nespėjom padėkoti, jau paliko šį pasaulį? Kiek jaunų, kūrybingų, turinčių idėjų ir nesulaukusių palaikymo, kuria ir gyvena kitur ar net svetur? Pasiekia stulbinančio pripažinimo ir su širdgėla atsidūsta: „Kaip gaila, savam krašte buvau nereikalingas!“
Žinau, klausimas retorinis ir į jį atsakymo nebus, bet kas man gali uždrausti klausti? Aš juk neturiu darbovietės, kurioje rytojaus rytą po neaiškių klausimų socialiniuose tinkluose turėčiau pasiaiškinti, o gal net ir parašyti pareiškimą išeiti iš darbo šalių susitarimu...
Kada suvoksime, kad ne vien duonele kasdiene mes sotūs, kad mums reikia ir dvasinio peno, kūrybos, saviraiškos, galimybės pakilti virš kasdienybės ir dar, kad „Sidabrinės bitutės‘‘ skrydis būtų į ilgamečiu darbu nusipelniusias rankas ir atviras širdis!
Varėnos kraštas yra didžiausias Lietuvos rajonas, kurį puošia ne tik unikalus kraštovaizdis bet ir kraštiečiai, savo nuopelnais garsinantys gimtąjį kraštą“, – savo socialinio tinklo Facebook paskyroje rašė O. Navikaitė-Drobelienė po savivaldybės sprendimo „Sidabrinės bitės“ apdovanojimą skirti A. Kašėtos sūnui ir marčiai.
Kartu su A. Kašėtos sūnumi ir marčia „Sidabrinės bitės“ prizas įteiktas ir akordeonininkui, muzikos festivalio „Vasaros sonata“ sumanytojui ir rengėjui, Varėnos „Žilvičio“ vaikų lopšelio–darželio mokytojui Nerijui Bakulai.
Tiesa prieš tai, jam priklausanti viešoji įstaiga „Pinus sylvestris“ Roką ir Eglę Kašėtas Kultūros ministerijai rekomendavo apdovanoti Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Šį apdovanojimą Kašėtoms įteikė buvęs Varėnos mero A. Kašėtos bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio atstovas, kultūros ministras Simonas Kairys. Iki tapdamas Varėnos rajono meru, A. Kašėta taip pat priklausė šiai partijai.
Paklausti A. Kašėtos, ar neįžvelgia interesų konflikto, apdovanodamas „Sidabrinės bitės“ prizu savo sūnų ir marčią, portalui Lrytas nepavyko. Jis telefonu buvo beveik visą savaitę nepasiekiamas.
O Varėnos rajono vicemeras Alvydas Verbickas negalėjo atsakyti, kas vis dėlto teikė sprendimą ir jį pasirašė dėl Roko ir Eglės Kašėtos apdovanojimo: „Buvo sudaryta komisija, matyt, ji ir nusprendė“.
Lrytas žiniomis, anksčiau „Sidabrinių bičių“ apdovanojimų komisiją savo potvarkiu paskirdavo rajono merai ir pasirašydavo kiekvieną sprendimą skirti šį prizą rajono kultūrai nusipelniusiems žmonėms.
„Sidabrinės bitės“
1996 m. Varėnos kultūros ir meno taryba įsteigė Varėnos rajono kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimą „Sidabrinės bitės“ ženklu. Apdovanojimo tikslas – skatinti aktyvius kultūros veikėjus Varėnos rajone, sudaryti vienodas darbo sąlygas visuomeniniams ir etatiniams kultūros darbuotojams.
1998 m. Varėnos rajono savivaldybė „Sidabrinės bitės“ apdovanojimą papildė kultūros premija.
Premijos laureatams įteikiamos kasmet rugsėjo mėnesį Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje minint M. K. Čiurlionio gimimo metines.
„Sidabrinės bitės“ apdovanojimas buvo skirtas poetams Stasiui Stasevičiui ir Jonui Gregoravičiui, brilijantiniu tenoru tituluojam operos solistui Virgilijui Noreikai (daugelį metų vasarodavo savo sodyboje Žilinų kaime ir dainuodavo įvairiuose rajono renginiuose – red.), tautodailininkėms Saulei Lazarevičienei ir Irenai Žukauskienei, keramikei Elenai Teresei Petrauskienei, žurnalistui ir istorikui Vytautui Česnuliui bei daugeliui kitų rajono kultūrai nusipelniusiems kūrėjams.
