Širvintų merė apkaltinta tuo, kad dar labiau gilins specialiųjų poreikių turinčių vaikų atskirtį ir trukdys jų integracijos procesams, neleisdama jiems mokytis vienoje klasėje kartu su savo bendraamžiais, kaip numatyta įtraukiojo ugdymo projekte.
Visgi pati Ž.Pinskuvienė su tokia kritika griežtai nesutinka – merė kartoja, kad jos rajonas reikiamus specialistus tokiems vaikams turi, tačiau akcentą deda į pačių vaikų savijautą ir saugumą, apie ką esą švietimo politikos formuotojai nepagalvoja.
Ž.Pinskuvienė specialioje portalo lrytas.lt laidoje susitiko su konservatoriumi, Seimo nariu Justu Džiugeliu, kuris ir pats iš savo asmeninės patirties žino, ką reiškia būti atstumtam dėl negalios – pokalbio metu netrūko nei aštrių žodžių, nei ašarų.
Išdėstė argumentus
Nors feisbuke paplitęs Širvintų rajono merės pareiškimas apie tai, kad nuo rugsėjo specialiųjų poreikių vaikai turės mokyklose įrengtas atskiras erdves sukėlė pasipiktinimo bangą, Ž.Pinskuvienė kartojo, kad apskritai prieš įtraukųjį ugdymą ji tikrai nėra nusistačiusi.
Visgi politikė akcentuoja, kad reikia daugiau kalbėti apie vaikus, turinčius būtent emocinių sutrikimų. Pasak Ž.Pinskuvienės, viešai apie tai su švietimo bendruomene ji pradėjo diskutuoti dar vasarį, kai vieną mokytoją teko vežti į gydymo įstaigą ir siūti ranką.
Merė įsitikinusi, kad svarbu galvoti ir apie kitus vaikus, kurie pateiks į tą pačią aplinką galbūt ir su labai agresyviais savo bendraamžiais.
„Valstybė sako, kad turite turėti logopedą, psichologą, tam tikrus specialistus. Mes turime tuos visus specialistus, bet mes turime pagalvoti ir apie tai, kokia atmosfera yra klasėje, kai yra tokie 3–4 vaikai“, – aiškino Ž.Pinskuvienė.
J.Džiugelis savo ruožtu priminė, kad įtraukiojo ugdymo projektas buvo inicijuotas dar praėjusioje kadencijoje, o apskritai įtraukusis mokymas yra įrašytas į nacionalinį partijų susitarimą dėl švietimo politikos, todėl jį iš esmės palaiko visos politinės jėgos.
Pasak Seimo nario, per paskutinius trejus metus švietimo pagalbai taip pat buvo skirta daugiau nei 100 mln. eurų.
J.Džiugelio teigimu, visuomenė šiandien yra labai aiškiai sutarusi, kad Lietuva yra per maža tam, jog nematytume visų vaikų.
„Būtent tas finansavimas, kuris atėjo laikantis ilgalaikių įsipareigojimų, ir turėtų būti nukreiptas į tai, kad visi vaikai, nesvarbu, kokią negalią jie turi arba kokių specialiųjų poreikių turi, sėkmingai galėtų integruotis į visuomenę (...)
Tiesą pasakius, aš buvau sukrėstas jūsų pamąstymo, jog Širvintų rajono savivaldybė taikys kažkokį kitokį modelį. Man atrodo, tai yra neatsakinga“, – tvirtino J.Džiugelis.
Ž.Pinskuvienė atkreipė dėmesį, kad tokie vaikai iš mokyklos pašalinti tikrai nebus.
„Mes iš biudžeto skyrėme pinigus, įkūrėme atskiras erdves, kad būtų visuose aukštuose, mes nekalbame apie sensorinius kambarius, kurie turi būti, nes viskas įrengta, bet dar bus atskiros klasės, erdvės su suolais, su televizoriais, su lentomis“, – vardijo merė.
Tačiau J.Džiugelis teigė, kad Ž.Pinskuvienė savo pasisakymais jau padarė didžiulę žalą – tiek tėvams, kurie turi vaikų su specialiaisiais poreikiais, tiek ir mokytojams.
„Negalia arba specialieji poreikiai yra labai stigmatizuotas dalykas. Yra daugybė šeimų, kurie turi vaikų su spec. poreikiais, bet jiems tie spec. poreikiai net nėra nustatyti. Ir tokiu pasisakymu jūs atitolinate šeimas kreiptis pagalbos.
Jeigu vaikui būtų nustatyti specialieji poreikiai, tuomet specialistai galėtų jam padėti ir tokių agresijos atvejų būtų mažiau. Kai mes kalbame apie vaikus, kiekvienas vaikas yra skirtingas, bet yra vaikų, kuriems net nenustatyti poreikiai, o jie – būna įvairiausių atvejų – kelia triukšmą ir panašiai be specialiųjų poreikių.
Bet jūs su savo pasisakymu stigmatizuojate vieną visuomenės grupę ir ją stumiate dar labiau į atskirtį“, – aiškino konservatorius, priminęs, kad 2022 metais Širvintos švietimo pagalbai skyrė beveik 300 tūkst. eurų, o 2023 metais šis finansavimas sumažėjo 10 kartų.
Ž.Pinskuvienė atsakė, kad jos vadovaujama savivaldybė iš savo biudžeto skyrė lėšų net naujų mokytojų pritraukimui, kurie mokytų spec. poreikių turinčius vaikus, nes esą politikai pasirūpino tik švietimo pagalbos specialistais, o ne pačiais mokytojais. Ji įsitikinusi, kad jos pasiūlytas modelis yra geras dėl to, kad tokie vaikai mokykloje gauna ne tik švietimą, bet ir papildomą pagalbą, dėmesį.
„Vaikas, būdamas ir sensoriniame kambaryje ar kitame paruoštame kambaryje, jis gali mokytis tos pačios lietuvių kalbos, jam turi būti kitokia šviesa, turi būti kitokia aura ir jis tą patį žodį „mama“ gali greičiau parašyti, nei būdamas klasėje, sėdėdamas su 25 vaikais įsiaudrinęs, įsierzinęs.
Ir jis tai daro ne su logopedu, kuris nėra paruoštas pedagogo darbui, o dirba su pradinių klasių mokytoja“, – pabrėžė Širvintų merė, dar kartą pakartojusi, kad spec. poreikių turintys vaikai mokysis toje pačioje mokykloje su visais kitais.
„Jeigu mes matome, kad vyksta lietuvių kalbos kontrolinis, vaikams reikalingas susikaupimas, sėdi vienas, antras vaikas, jie kelia stresą kitiems vaikams, tie vaikai negali susikaupti – kodėl mes nekalbame apie likusį 21 vaiką, kurie turi ugdytis?
Tam yra mokytojai, kurie pasiima vaiką, nueina į kambarį ir tą patį diktantą jie parašo lėčiau, pamažu, bet jam reikia sutelkti dėmesį. (...) Bet jie vis tiek ugdosi ir tą diktantą rašo“, – aiškino Ž.Pinskuvienė.
Iš J.Džiugelio lūpų – skaudūs prisiminimai
J.Džiugelis savo ruožtu patikino – tokie pasisakymai diskredituoja patį įtraukties modelį.
„Įtraukties modelis niekada nebuvo ir nebus idealus, bet tai yra sistema, kuri yra paremta kiekvieno vaiko individualių poreikių matymu. Ir mes čia kalbame dabar apie vaikus su spec. poreikiais, bet lygiai taip pat kalbame ir apie vaikus, kurie turi ypatingų gabumų.
Įtraukusis švietimas kalba apie individualizuotą priėjimą prie kiekvieno vaiko, ir jūs savo pasisakymu, kuris nuskambėjo per visą Lietuvą ir buvo kritikuojamas net prezidento, deja, stumiate dalį visuomenės į atskirtį. Tai yra didžiausia problema.
Aš suprantu, kad nei jūs, nei aš nesame mokytojai, turime tartis su švietimo bendruomene, bet švietimo bendruomenė niekada nekėlė aštriai klausimo dėl įtraukiojo švietimo, nes tikras mokytojas moka priimti visus vaikus. Bet ne politikai turi spręsti, kurioje klasėje ar erdvėje turi mokytis vaikas“, – pabrėžė parlamentaras.
Jam Ž.Pinskuvienė atsikirto konkrečiu pavyzdžiu.
„Mes turime, pavyzdžiui, vaiką autistuką – su mama bendraujame, tėvai nori padėti, jūs neįsivaizduojate, kokia tai yra jėga ir stiprybė – šeima, mokykla ir tas vaikas – ir tas vaikas negali būti klasėje. Vaikai pradeda triukšmauti – jis iš baimės dengiasi ausytes ir bijo. Jūs pasakykit – tą vaiką laikyti klasėje? Tai mes norime tam vaikui padėti ar ne?“ – klausė Širvintų merė.
„Tai gerbiamas Seimo nary, mes kalbėkime apie tai, ar mums reikia gražių lozungų ir balionėlių, tų už dešimtis tūkstančių parengtų ataskaitų, kaip čia įtraukusis ugdymas gražu, gerai, integruokim visus, bet jūs atsidurkite realybėje“, – ragino Ž.Pinskuvienė.
Ji aiškino, kad ir pati iš tėvų gavo dešimtis žinučių – šie esą pritaria, kad jos pasiūlytas ugdymo būdas yra tinkamiausias, nes vaikas gaus visą reikiamą pagalbą ir individualų dėmesį.
„Jūs atvažiuokit pas mus gyvai į mokyklą – pasižiūrėkit“, – ragino merė.
Tačiau gyvenimiškais pavyzdžiais netrukus pasidalijo ir pats J.Džiugelis.
„Vaikų aš neturiu, bet aš buvau tas vaikas, kuris buvo nurašytas kažkada. (...) Prieš leidžiant tėvams mane į pirmą klasę aš taip pat lankiausi tarnyboje, kuri vertino mano poreikius. Mano tėvams buvo pasakyta – du plius du jis sudės, bet padauginti tai jau tikrai nemokės.
Mano tėvai tuo nepatikėjo, bet biurokratai, tuometiniai valstybės tarnautojai, mane jau nurašė. Po kažkurio laiko, po 25 metų, aš ir ėmiausi keisti šitą sistemą dėl to, kad joks Lietuvos vaikas nebūtų nurašytas, kol jam nėra suteiktas šansas.
Įtraukusis švietimas kalba apie tai, kad tėvai turi turėti teisę pasirinkti, kurioje mokykloje jų vaikai turėtų lankytis.
Maža to, dar prieš tapdamas politiku aš padariau mažą eksperimentą – aš apsimečiau 7-oko vaiko tėvu, paskambinau į Vilniaus miesto savivaldybę ir pasiteiravau, ar būtų galima gauti sąrašą mokyklų, kur būtų priimtas mano vaikas su raumenų atrofija.
Perskambinau visas 7 mokyklas ir nė vienas direktorius, išgirdęs, kad mano vaikui yra raumenų atrofija, kad jis juda tik neįgaliojo vežimėlio pagalba, nesutiko net su manimi susitikti“, – pasakojo J.Džiugelis.
Todėl, pasak Seimo nario, Širvintos priima sprendimus, kur vienas ar kitas vaikas mokysis, o tai reiškia, kad tėvai, kurie gyvena Širvintų savivaldybėje ir norėtų, kad jų vaikas lankytų bendrojo lavinimo klasę, gauna aiškią žinutę, jog jų vaikai Širvintose nepageidaujami.
Ž.Pinskuvienė suskubo atsakyti, kad visi vaikai, kurių prašymus gauna mokyklos, į ugdymo įstaigas Širvintų rajone yra priimami.
„Jūsų atveju man labai liūdna, kodėl į jus taip valdininkai pasižiūrėjo, bet mūsų Širvintų rajone nėra taip – mokytojai pas mus yra autoritetai, šviesa, mes mokytojų turime klausyti, ir mes, kaip politikai, turime girdėti, ką mums sako žmonės.
O žmonės yra mokytojai, vaikų tėvai, ir tėvai, turintys spec. poreikių vaikų, šiandien šia situacija yra patenkinti, nes jų vaikui yra išskirtinis dėmesys ir tiesioginė pagalba“, – kalbėjo Širvintų merė, kuri netrukus ir susigraudino.
„Kai vaikas kūno kultūros pamokoje, matydamas, kaip jo draugai bėgioja, žaidžia kamuoliu, jam pilnos akys ašarų, tai gal geriau neskaudinam to vaiko, išeiname į kitą erdvę ir su juo dirbame, žaidžiame „Domino“?
Seimo nary, pabaikite politikuoti – darykime viską dėl savo vaikų iš širdies, ne ant popieriaus. Ir nereikia manęs gąsdinti nei premjerei, nei niekam su kažkokiais patikrinimais, Vyriausybės atstovų siuntimais.
Tegul jie atvažiuoja, tegul atsiunčia – dokumentai jiems bus pateikti, bet pagalbą visi vaikai mūsų rajone gaus“, – dėstė Ž.Pinskuvienė.
„Gerbiama Živile, man labai apmaudu, kad jūs ašarojate“, – merę raminti suskubo J.Džiugelis.
„Apie vaikus kalbam – žinokit, aš esu dviejų vaikų mama, mačiusi dešimtis situacijų, ir aš turbūt politikas ne tas sausas, sėdintis prie stalo, bet gyvenantis tų žmonių gyvenimus, matau tą viską labai iš arti ir labai jautriai reaguoju“, – savo ašarų priežastį paaiškino Ž.Pinskuvienė.
Konservatorius teigė suprantantis jos emocijas, tačiau atkreipė dėmesį, kad pats blogiausias dalykas specialiųjų poreikių turintiems vaikams yra gailestis.
„Tokių vaikų gailėti nereikia – tokiais vaikais reikia patikėti ir suteikti jiems šansą. Jūs kalbėjote apie futbolą, tai mano paprastas pavyzdys – aš buvau savo kaime tarp tų pačių vaikų, kurie bėgiojo, o aš sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje, ir žinote, ką aš veikiau? Aš buvau vartininkas.
O jūs norite, kad tas vaikas sėdėtų ant galinio suolo – kitoje klasėje, kitoje mokykloje ar kitoje erdvėje. Kamūrkėje, yra toks žodis. Aš to neleisiu“, – patikino J.Džiugelis.
Abejoja nuoširdžiu rūpesčiu
Anot jo, šiuo atveju Širvintų savivaldybė tam tikra prasme ir pati save izoliavo.
„Jūs, gerbiama mere, dalyvaudama dabar rinkimuose, aukščiau statote savo politinę karjerą ir interesus, negu įtrauktį ir tai, kuo gyvena visa Europos Sąjunga. Norėčiau paminėti, kad dar 1960 metais Švedijoje buvo įgyvendintas įtraukiojo švietimo modelis“, – nurodė Seimo narys.
Todėl, pasak J.Džiugelio, sąžiningiausia ir doriausia būtų pripažinti klaidą, kad jos pasiūlytas modelis nėra priimtinas.
„Tai nėra apie įtrauktį – tai yra segregacija. Jūs savo savivaldybėje norite kurti getus, ir jeigu jūs nuoširdžiai tas ašaras braukiate, jūs tais vaikais, kurie turi spec. poreikių, patikėkite, o ne jų gailėkite“, – patarė jis.
„Nevaidinkime vieni prieš kitus. (...) Mes koridoriuje tų vaikų kaip šuniukų ar kačiukų nelaikysime – mes sukūrėme jiems erdves, kur mokytoja pasiima vaiką, jie išeina į kitą erdvę, jie ten mokosi, rašo, per pertrauką sugrįžta.
Gal tam vaikui tik tiek reikia, kad jam emocijos nuslūgtų?“ – klausė Ž.Pinskuvienė ir kartu kreipėsi į vaikų tėvus.
„Nereikia bijoti, nereikia gėdytis, sarmatintis – jeigu mokykla, mokytojai rekomendavo vaiką nuvežti ir vis dėlto patikrinti į pedagoginę ir psichologinę tarnybą, tėvams nereikia to bijoti.
Dabar tai nėra privaloma, švietimo bendruomenė gali siūlyti, bet tėvai sako „ne, mano vaikui nereikia“. Bet jeigu mes savo vaikams norime paties geriausio, atmeskime, kas ką apie mus pagalvos, pasakys – mums turi rūpėti tik mūsų vaikas“, – ragino Širvintų merė.
Visgi J.Džiugelio ši Ž.Pinskuvienės mintis taip pat neįtikino.
„Mane stebina tokios interpretacijos, ir, tiesą pasakius, tas padrąsinimas nėra nuoširdus, nes jūs savo veiksmais parodote, kad tie vaikai bus kitur“, – sakė konservatorius.
