Audris Narbutas. Kitoks požiūris į eurokomisaro kandidatūrą bei atsakymas V. Valentinavičiui

Deja, nesinori užbaigti istorijos, kai dalis reikšmingų klausimų liko diskusijos paraštėse, o politologas Virgis Valentinavičius netgi ėmėsi neadekvataus Gitano Nausėdos ir Vladimiro Putino sulyginimo.

Iš esmės diskusijos apie kandidato į eurokomisaro postą teikimo susivedė į šiuos pagrindinius klausimus: a) kaip smarkiai yra nusiteikęs prezidentas „kerštauti“ Gabrieliui Landsbergiui?, b) ar Lietuva nevėluoja su savo kandidatūros teikimu?, c) ar mūsų vidiniai ginčai nepadarys reputacinės žalos valstybei?, d) kokio portfelio reiktų siekti?, e) koks asmuo būtų labiausiai tinkamas eiti eurokomisaro pareigas. Šiaip jau visi šie klausimai yra pakankamai logiški ir pagrįsti.

Liūdino tik vienas dalykas. Politologai ir politikos apžvalgininkai gana aktyviai kritikavo prezidentą už jo kerštą konservatorių pirmininkui, tačiau palyginti retai paklausdavo ar tikrai G.Landsbergis žinodamas, kad norės būti deleguotu į Europos komisiją, elgėsi teisingai nuolat konfliktuodamas su prezidentu?

Istoriškai būtent užsienio politika buvo ta sritis, kurioje mūsų politinio elito požiūriai daugiau ar mažiau sutapdavo. Dar daugiau, šiandien sakyti, kad kuris nors iš šių dviejų konfliktuojančių politikų yra akivaizdžiai proputiniškas ar nusistatęs prieš Ukrainos valstybingumą būtų absurdas.

Tiesa ta, kad G.Landsbergis turėjo visas sąlygas bent jau užsienio politikos rėmuose kurti tvirtą aljansą su G.Nausėda, tačiau pasirinko konfliktavimą. Ar tikrai toks elgesys buvo išmintingas tiek norint patekti į Europos komisiją, tiek atsižvelgiant į geopolitinius šalies interesus?

Viešosios erdvės susitelkimą į G.Nausėdos kerštą, gerokai mažiau dėmesio paliekant paties G.Landsbergio klaidoms būtų galima toleruoti, jeigu ne politologo V.Valentinavičiaus rugpjūčio 20 d. pasirodymas LRT aktualijų studijoje prieš prezidentą LRT radijuje.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas politologas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti šalies politikus, įskaitant prezidentą. Visgi šiai kritikai turėtų būti taikomi konstruktyvumo ar bent jau logikos kriterijai, tačiau V.Valentinavičiaus laidoje išsakyti teiginiai jų nelabai atlaiko.

Dekonstruodamas V.Valentinavičiaus argumentus pradėsiu nuo labiausiai pagrįstų ir pereisiu prie visiško absurdo. Taigi, V.Valentinavičius pareiškė, kad G.Nausėda seniai nemėgsta G.Landsbergio, nes pastarasis prieš 2019 m. nesutiko išbraukti I.Šimonytės iš TS-LKD pirminių rinkimų kandidatų sąrašo.

Negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, kad tokio prašymo išties būta, bet iš esmės jis būtų buvęs logišku. TS-LKD rinkėjas ir visa Lietuva nėra tapatūs reiškiniai. Jeigu G.Nausėda sutriuškino I.Šimonytę prezidento rinkimuose, tai veikiausiai jo būtų laukęs Vygaudo Ušacko likimas konservatorių demokratijos šventėje. Įsprausti save į sąlyginai siauresnę rinkėjų grupę ir tapti mušta korta būtų buvusi didelė klaida.

Jeigu G.Nausėda tai suvokė ir mėgino derėtis su G.Landsbergiu, o nepavykus sutarti – dėl TS-LKD kandidato į prezidento postą rinkimų sąlygų, priėmė sprendimą būti nepriklausomu kandidatu, tai galima tik pasveikinti jį už politinę nuovoką.

G.Nausėda ne tik laimėjo prezidento rinkimus, bet ir tapo pirmuoju valstybės vadovu, kuris išrinktas be politinių partijų paramos (kalbu apie pirmąjį turą). Visgi, kodėl prezidentas būtų turėjęs kerštauti už šį epizodą, tokį ilgą laiką? Labiau tikėtina, kad prezidentui bent jau šios Vyriausybės darbų pradžioje būtų labiau apsimokėję bendradarbiauti ir G.Nausėda tokių lūkesčių turėjo.

V.Valentinavičius laidoje taip pat pareiškė, kad politiko populiarumas nereiškia atstovavimo kokybės. Suprantu, kad ne taip jau ir retai populiarumo šaknys glūdi populizme. Ir populistiškas elgesys tikrai gali būti abejonių dėl atstovavimo kokybės šaltiniu, tačiau tvirtinti, kad populiarumas neturi nieko bendro su atstovavimo kokybe yra abejotina ir kritikuotina pozicija.

Mažų mažiausiai dėl to, kad nepopuliarumas gali būti sietinas su politinėmis klaidomis, kurių G.Landsbergis irgi neišvengė. Dar daugiau, iš ko tuomet turėtume keldinti atstovavimo kokybę, jeigu ne iš rinkėjų pasitikėjimo savo atstovais? Kam turi atstovauti geras atstovas?

Tolesnė V.Valentinavičiaus kritika pasiekė užribį. Jis pareiškė, kad prezidentas yra homofobas ir apskritai tokia jo laikysena daug panašesnė į V.Putino nei Vakarų Europos. Pasak V.Valentinavičiaus, giluminis konfliktas yra tarp provakarietiškos valstybės ir antivakarietiškos prezidentūros.

Būtų galima tokius teiginius nurašyti tiesiog nesąmonėms. Deja, jie atspindi didesnę tendenciją. Eilinį kartą susiduriame su vis labiau augančia problema: konservatyvių ir/ar religingų žmonių brukimas į V.Putino rankas.

Aš galiu suprasti, kodėl eilę moterų pakeitęs žudikas V.Putinas nori vaizduoti save krikščionijos vėliavnešiu, bet nesuprantu kodėl gerbiami mūsų politologai palaiko šį priešiškos valstybės diktatoriaus skleidžiamą propagandinį naratyvą.

V.Putino kaip tradicinių vertybių gynėjo mitas turėtų subliūkšti tą pačią akimirką, kai suvoki, kad viena didžiausių tradicinių vertybių yra pagarba gyvybei, o Kremliaus šeimininko požiūrį į pagarbą gyvybei geriausiai iliustruoja jo agresija Ukrainoje. VPutinas nėra nei krikščionis, nei konservatorius, jis grobuoniškas imperialistas.

V.Valentinavičius tvirtina, kad G.Nausėda laikosi komunistinių vertybių, bet geriausiu atveju tai liudija, jog jis nesuvokia giluminių kultūrinių karų priežasčių, o blogiausiu ir, deja, labiau tikėtinu atveju yra pasirengęs jas ignoruoti, kad tiesiog apšmeižtu Prezidentūrą.

Priminsiu, kad dar pirmosios kadencijos laikotarpiu G.Nausėda atkūrė maldos pusryčius Prezidentūroje, kurių nebuvo visą Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpį. Taigi, G.Nausėda veikiau yra politikas nevengiantis bendrauti su konservatyviais sluoksniais ir tikinčiaisiais nei proputiniškas veikėjas.

Tiksliau atvirkščiai.

Jis vienas tų politikų, kuriuose dalis tikinčiųjų ir konservatyvių šalies žmonių regi savo atstovavimą. Šie žmonės taip pat, kaip ir kiti šalies gyventojai turi būti atstovaujami ir girdimi, jei nenorime, kad V.Putinas jais manipuliuotų.

Džiaugiuosi, kad eurokomisaro skyrimo trileris jau praeityje, manau, kad Andrius Kubilius užims šias garbingas pareigas ir jam bus atiteks tikrai solidus portfelis. Visgi norėčiau, kad viešojoje erdvėje būtų daugiau vietos argumentams ir konstruktyviai kritikai, o ne asmeniškumams. Ypač to linkiu V.Valentinavičiui.