Likus mažiau negu dviem mėnesiams iki rinkimų agitacija nevykdoma, rinkėjams jokios žinutės nesiunčiamos ir su jais nebendraujama, rinkimų programos dar buvo nepateiktos, o dviejų svarbiausių politinių partijų lyderiai menkai pastebimi, vengia atsakomybės ar netgi... slapstosi.
Politinis gyvenimas akyse senka, smulkėja, jame nelieka vertybinio ir moralinio pagrindo, išnyksta idėjos ir valstybinis požiūris, o tai pakeičia niekur nevedantys smulkmeniški pasigalynėjimai ir asmeniškumai. Tačiau neverta tikėtis, kad toks status quo gali tęstis be galo. Politikavimo ir skandaliukų terpė yra palanki radikalioms ir populistinėms partijoms.
Tai yra jų sfera, jų ginklai, ir žaidžiant pagal šias taisykles tradicijas turinčių partijų anksčiau ar vėliau laukia pralaimėjimas.
Tuos, kurie pavargę ir kuriems neįdomu, greitai gali pakeisti tie, kurie nestokoja energijos ir nesibodi bendrauti su rinkėjais.
Nusistovėjusi politikos kasdienybė iki šiol galėjo kelti šypseną, tačiau staiga, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų, tai padvelkė netikrumu ir šalčiu. Nebeliko daigų – politinis laukas sutryptas.
Tapo neramu – kas užpildys atsiradusią politinio lauko tuštumą? Reikia tiesiai pripažinti – tokiu būdu atveriamas kelias radikalioms ir populistinėms jėgoms.
Klostosi padėtis, kai tradicinių partijų pasyvumas ir jų negalia jau nebėra vien jų problema.
Tai darosi valstybės problema, nes kyla rimta rizika valstybės raidai. Ir Europoje, ir pasaulyje panaši padėtis nėra naujiena. Artimesnėse ir tolimesnėse kaimyninėse valstybėse populistinės partijos įneša destrukciją į valstybės valdymą, skaido visuomenę, menkina valstybės įvaizdį.
Lietuva nuo tokios situacijos neturi jokio imuniteto.
Tačiau tai nereiškia, kad to neįmanoma išvengti. Lietuvoje klostosi ypatinga padėtis, nes daugelyje kitų valstybių radikalias ir populistines jėgas atstovauja gabūs lyderiai, sutelktos politinės partijos, kurių įtaka glūdi tame, kad jos eksploatuoja realius visuomenės skaudulius. Taigi tokių politinių jėgų stiprėjimas tampa objektyvus ir neišvengiamas.
Tuo tarpu Lietuvoje radikalių ir populistinių jėgų įtaka gali sustiprėti lygioje vietoje, vien dėl tradicinių ir patyrusių politinių partijų vangumo, nekompetencijos, prarasto ryšio su rinkėjais, beviltiškos komunikacijos, įsijautimo į tuščią politikavimą, savo pačių užsibrėžtų etikos principų nesilaikymo. Būtų išties apmaudu, jei taip atsitiktų. Tuo tarpu šiuo metu atmesti tokio scenarijaus negalima.
Ne visiems politika yra nuobodi. Esama tokių, kurie politikavimo terpėje jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“ reitingais jau dabar susilygino su populiariausiomis tradicinėmis Lietuvos politinėmis partijomis. R. Žemaitaitis taip sparčiai susitikinėja su rinkėjais, kad, rodos, vienu metu sugeba būti keliose skirtingose vietose. Jo partija turi gerą pagreitį, kuris svarbus visose varžytuvėse.
Yra ir kitų vyksmų. Į Kėdainius su trenksmu sugrįžo Ledų šventė. Pranešama, kad pagal suplūdusių žmonių kiekį ji viršijo visus organizatorių lūkesčius, o kartu su išdalintais 34 tūkst. porcijų ledų žmonės iš paties nuskaidrėjusio guru V. Uspaskicho lūpų gavo žinią apie jo sugrįžimą į politiką ir buriamą „Taikos koaliciją“, kurios narys yra ir M. Puidokas.
E. Vaitkus per prezidento rinkimus gavo 7,37 proc. balsų – kodėl turime tikėtis, kad per Seimo rinkimus rezultatas bus prastesnis? O čia dar P. Gražulio ir A. Orlausko Tautos ir teisingumo sąrašas.
Šis sąrašas per Europos Parlamento rinkimus gavo 5,34 proc. balsų, tad kodėl šiam sąrašui nepasvajojus apie panašų rezultatą ir Seimo rinkimuose?
Dar yra I. Vėgėlė, įrašytas 141-uoju valstiečių sąrašo numeriu, kuris daugeliu klausimų taip pat turi savo ypatingą požiūrį, nors dabar nėra aišku, kaip ir kiek jį galima lyginti ir gretinti su aukščiau išvardintomis politinėmis jėgomis.
Tačiau problema – ne šios politinės jėgos. Demokratinėje visuomenėje visada buvo ir visada bus ne tik tradicinių ir įprastų, bet ir keistų, nesušukuotų, nepatogių politinių jėgų įvairovė. Nerimas kyla iš to, kuo gyvena, kaip elgiasi įsitvirtinusios, politinę patirtį turinčios politinės partijos.
Įsisenėjusi Lietuvos politikos problema buvo tai, kad politikai neranda būdų komunikuoti su visuomene, išgirsti jos lūkesčius, atspindėti įvairių interesų grupių poreikius. Tačiau šiuo metu tokie dalykai – jau subtilybės, „aukštosios materijos“, nes atstumas tarp valdančiųjų ir visuomenės tapo didžiulis kaip niekada.
Likus dviem mėnesiams iki Seimo rinkimų dauguma svarbiausių politinių partijų nebuvo paskelbusios rinkimų programų.
Tai pasakytina apie konservatorius, LSDP, valstiečius, Liberalų sąjūdį, Laisvės partiją (tiesa, ji skelbia menkas špargales). Jų svetainėse nebuvo išvis jokių programų, jokių idėjų. Užtat visos jos išdidžiai afišuoja savo rinkimų sąrašus. Bet juk sąrašas turi būti buriamas apie idėjas, o ne idėjos priklijuojamos prie sąrašo.
Dabar belieka manyti, kad partijos sąraše esantys žmonės pritars bet kam, ką pasiūlys partija, tad, išeitų, politikos sraigtelių realybėje reikalavimas vadovautis idėjomis, siekis įgyvendinti sprendimus bei reformas, laikytis tam tikrų principų nebėra aktualus.
Vienas iš politinių partijų vaidmenų valstybėje yra ugdyti politikus, lyderius, mokyti juos ir suteikti jiems patirties kopiant politinės karjeros laipteliais.
Prie šios misijos priskirtina ir deramo barjero funkcija – partijos privalo laiduoti visų, kurie žengia su partijos vėliava, nepriekaištingą reputaciją. Visos viena kitą valdžioje keičiančios partijos žada naujus moralės standartus, aukštą etikos kartelę, bet visos galų gale tampa politikų, ant kurių krenta įtarimų šešėlis, globėjomis.
Tolydžio girdime tą patį pasiteisinimą: teisine prasme nieko nėra, žmogus nekaltas, jei jis nenuteistas. Pamirštama, kad pažadas buvo duotas būtent laikytis reputacijos reikalavimo. Taigi politinės partijos, užuot tapusios aukštos politikų reputacijos garantu, priešingai, tampa politikų, ant kurių krenta įtarimai, dangstytojomis.
Nesugebama ar tiesiog nenorima suprasti: tai, kad asmuo neteks partijos paramos rinkimuose, nėra jo kaltumo pripažinimas. Eidamas į politiką asmuo ir pats turi sutikti, kad gali tekti trauktis susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, kai asmeniniai interesai susikerta su valstybės interesu.
Jonavos rajono merą M. Sinkevičių Kauno apygardos teismas jau nuteisė „čekiukų“ byloje. Partijos pirmininkė iš pradžių žadėjo, kad partija M. Sinkevičiaus nerems Seimo rinkimuose, tačiau galų gale jį įrašė paskutiniu numeriu sąraše. Konservatoriai, neįtraukę įtarimų dėl „čekiukų“ sulaukusio Seimo nario A. Vyšniausko į savąjį sąrašą, rems jį, kandidatuojantį vienmandatėje apygardoje.
Net ir nesant tikrumo ar teismo galutinio sprendimo dėl to, kiek šie politikai yra nusidėję, jų abiejų reputacija šiuo metu yra šešėliuota, ir „saliamoniški“ sprendimai – tariamai partija parodė savo poziciją ir dabar sprendimą perduoda į rinkėjų rankas, – nieko neapgaus.
Ne kas kitas, o pačios valdančiosios partijos, vadovaujamos konservatorių, į savo koalicijos sutartį įsirašė nuostatą: „Skaidrumas ir aukščiausi politinės etikos standartai. Moralinius ir etinius kriterijus savo veiklai kelsime tolygiai teisiniams, suprasdami, kad politinės atsakomybės prisiėmimui pakanka ir moralinių priežasčių̨. Politinę kultūrą̨ Valstybėje stiprinsime ir žmonių̨ pasitikėjimą̨ politika grąžinsime asmeniniu pavyzdžiu. Reikalausime nulinės tolerancijos korupcijai.“
Kaip dabar suprasti moralinių kriterijų prilyginimą teisiniams, kai politiką, kuris, generalinės prokurorės teigimu, įtariamas 19-os dokumentų suklastojimu, partija rems rinkimuose?
Savo požiūrį į tai, kaip konservatoriai supranta atsakomybę už savo partijos narius, viename iš paskutinių interviu išdėstė partijos pirmininkas G. Landsbergis. Jis priminė „čekiukų“ istorijos pradžią ir savo tuo metu teiktą pasiūlymą skelbti išankstinius rinkimus, kurie, G. Landsbergio žodžiais, „nunulintų situaciją ir rinkėjai galėtų iš naujo pasirinkti, kas tinka jiems atstovauti Seime“.
Kitaip sakant, G. Landsbergio manymu, politinei partijai visai ir nederėtų vertinti savų kandidatų moraliniu požiūriu, ji turėtų teisę ir privilegiją rinkimuose remti visus kaip ir anksčiau. Aiškintis, kas ir kiek įsipainiojęs į skandalą, turėtų rinkėjas, o iškovotas mandatas reikštų indulgenciją, atleidimą nuo kaltės. Taigi užuot principingai įvertinus savus narius ir įstatymų pagalba įvedus tvarką miglotame politikų veiklos išlaidų reikale, įskaitant ir Seimo nario parlamentinių išlaidų problemą, teisingumo įrankiu skelbiamas balsavimas rinkimuose.
Toks akcentų sukeitimas kvepia neišmanymu arba tikru nihilizmu.
Politinio proceso skaidrumo garantu turi būti ne rinkėjai, kurie nėra ir niekada netaps auditoriais, įsigilinusiais į tiriamų bylų niuansus, o politinės partijos, kurios visada skelbia, kad vadovaujasi aukščiausiais moraliniais kriterijais. Vienos ir kitos partijos rinkėjai galbūt balsuos už šiuos politikus, tačiau valstybės požiūriu tai reiškia politikų reputacijos kartelės nuleidimą, kurį stebi ne tik partijų rėmėjai, tačiau ir radikalūs politiniai oponentai bei visa visuomenė.
Politinės partijos pamina savo pažadus, nuvilia visuomenę, praranda moralinį autoritetą.
Sukurti precedentai daro iš esmės neįmanomą diskusiją apie politikų reputaciją. Tradicinės politinės partijos reputacijos klausimą būtų galėjusios naudoti kaip stiprų instrumentą prieš naujuosius politikos išsišokėlius, tačiau dabar jis yra sunaikintas jų pačių rankomis.
Konservatorių sprendimo dėl A. Vyšniausko pasekmių ilgai laukti nereikėjo.
Kauno meras V. Matijošaitis dažnai atsiduria kritikos taikinyje dėl įvairių veiklų. Jis retai demonstruoja plunksnos miklumą, tačiau šių metų rugpjūčio 13 d. paskelbė straipsnį „Vyšniauskai, kepurė dega!“, kuriame pažėrė pamokymų konservatoriams: „Vogti – negalima. Dar baisiau yra vogti ir čia pat meluoti. (...) Visada sakiau ir sakysiu, kad vagis turi sėdėti kalėjime.“
Ir negali sakyti, kad jo pateikti pavyzdžiai ir pamokymai buvo tokie jau neteisingi. Tiesa, lygiai tą pačią dieną buvo paskelbta, kad areštuoti du Kauno tarybos nariui, mero sūnui Šarūnui Matijošaičiui su sutuoktine mieste priklausantys sklypai: prokuratūra įtaria, kad valstybinė žemė neteisėtai perleista privačion nuosavybėn. Pastarojo meto tendencija yra atsigręžti į liaudies išmintį, tad čia galima pakomentuoti: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Kaip šią situaciją vertinti šalies piliečiui? Štai čia ir yra pavyzdys įsigalinčio moralinio reliatyvizmo, kurį sukūrė ir vis dar kuria visada savimi patenkintos tradicinės partijos.
Taip jau sutampa, kad ištikusių krizių metu konservatorių partijos pirmininkas G. Landsbergis atostogauja.
Dėl jam prikišamo fakto, kad jo šeima įsigijo vilą Graikijoje pačiose Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse, G. Landsbergis turėjo visiškai tinkamą paaiškinimą. Informacija apie jo šeimos nekilnojamojo turto pirkinį užsienyje pirmą kartą buvo paskelbta šių metų balandžio mėnesį, o publikacija apie konkrečią vilą pasirodė rugpjūčio 9 d. G. Landsbergis prasitęsė turėtas atostogas, o tylą nutraukė tik rugpjūčio 14 d.
Tuo būdu lygioje vietoje Seimo rinkimų kontekste išsirutuliojo gana rimta, nors ir žemų aistrų kurstoma, komunikacinė krizė.
Dabartinė vyriausybė suvaldė ne vieną krizę, daugeliu atvejų pasižymėjo dalykiškumu, jos kadencijos laikotarpiu pagerėjo gyvenimo lygis, tačiau daugelis žmonių tokių nuopelnų vyriausybei nepriskiria, ir tai vyksta dėl paprasčiausios priežasties: vyriausybė nemoka pristatyti savo darbų, nesugeba aiškiai ir įtikinamai paaiškinti, ką ir kodėl ji daro. Konservatoriai išvis nemėgsta kalbėti.
Ar tai būtų objektyvios, ar subjektyvios priežastys, politikas, kurio veido išraiška byloja, jog jis niekam neprivalo nieko aiškinti, kad visi viską ir taip turi suprasti, o jei nesupranta, tai, matyt, yra nelabai protingi – yra stebėtinas reiškinys. Svarbiausios konservatorių asmenybės, premjerė ir partijos pirmininkas, yra nelinkusios kalbėti apie vyriausybės ir Seimo darbus, juo labiau, beveik negirdime juos tai darant žmonėms suprantama kalba.
Pozicijos išdėstymas, gebėjimas kalbėti argumentuotai ir įtikinti yra viena iš svarbiausių politiką apibūdinančių savybių.
G. Landsbergis turbūt mano, kad jam išvis neprivalu kalbėti apie valstybės strateginius uždavinius, vystymosi kryptis, Seimo bei vyriausybės sprendžiamus uždavinius ir atliekamus darbus – juk jis užsienio reikalų ministras, pakankamai užsiėmęs pareigūnas. Tačiau tai – ne pasiteisinimas: šiuo metu svarbiausia Lietuvos valdančios koalicijos partija turi skelbti savo idėjas ir įtikinamai pristatyti savo veiklas, o jei to nedaroma, atsakomybė visų pirma tenka partijos pirmininkui.
Valdančios partijos gyvenimas nuobodus – jai neįdomu atsiskaityti rinkėjams, su jais bendrauti, išklausyti jų nuomonės ir pagrįsti savo idėjas.
Tad kaip šiuo požiūriu laikosi svarbiausia opozicinė tradicinių politinių partijų jėga – LSDP? Čia reikalai nė kiek negeresni. Iš partijos pirmininkės V. Blinkevičiūtės spinduliuoja nuobodulys ir pasibodėjimas politiniu gyvenimu. V. Blinkevičiūtė nepanoro pretenduoti į prezidento postą, ir LSDP galų gale išvis patingėjo dalyvauti prezidento rinkimuose, nors vienai iš pagrindinių jėgų tai yra privalu pagal visas politinio gyvenimo taisykles.
V. Blinkevičiūtė mano, kad rinkėjams visiškai nerūpi, ką partija siūlo į ministro pirmininko postą. Galų gale, sulaukusi daugybės kritikos strėlių ir oponentų pašaipos, V. Blinkevičiūtė padarė pareiškimą, kuriame žada: „kartu su prezidentu formuosiu socialiai atsakingą, telkiančią bei veiklią vyriausybę“.
Pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir šis pareiškimas tėra dar vienas V. Blinkevičiūtei taip būdingas išsisukinėjimas ir po teisybei nieko nereiškia: jis suformuluotas taip, kad klausimas dėl atsakomybės prisiėmimo ir įsipareigojimo užimti premjero postą lieka atviras.
Dėl susiklosčiusios situacijos atsakomybė tenka ir prezidentui G. Nausėdai.
Flirtavimas su kraštutinėmis politinėmis jėgomis, tuščių ambicijų demonstravimas, asmeninių simpatijų ir antipatijų pasireiškimai sprendžiant valstybės reikalus pila vandenį ant to paties malūno. Nuolatinis viešas apsikeitimas dygiomis replikomis su ministre pirmininke ar partijos pirmininku, prezidento patarėjo nemotyvuoti išpuoliai prieš vieną ar kitą ministrą veikiau primena politikavimą, o ne valstybės politikos vykdymą.
Tai galima pasakyti ir apie situaciją, kai iš naujo tvirtinant vyriausybę buvo pakeisti du ministrai.
Ministrai – tai aukščiausi atitinkamos srities politikai, pareigūnai, turintys didelę atsakomybę. Tad jei ministras keičiamas, juolab likus keturiems mėnesiams iki kadencijos pabaigos, tai turbūt daroma ne šiaip sau, o dėl labai svarbių, esminių priežasčių. Turi būti atlikta ministro veiklos analizė ir įvardinti trūkumai.
Nemažiau svarbu paaiškinti, kokie yra laukiami pokyčiai, kokių kitokių sprendimų, nei iki šiol, tikimasi iš naujų ministrų. Žemės ūkis, sveikatos apsauga – itin reikšmingos sritys, kurios rūpi kiekvienam piliečiui. Tačiau jokių paaiškinimų, kodėl šių sričių ministrai buvo pakeisti, neišgirdome – tik ministrė pirmininkė I. Šimonytė minėjo, kad tiesiog nenori švaistyti laiko atsimušinėjimams ir pasiaiškinimams.
Galų gale paskirtas naujasis žemės ūkio ministras prakalbo viso labo apie darbo stiliaus pokyčius, o naujasis sveikatos apsaugos ministras, buvęs viceministras, deklaruoja tiesioginį darbų perimamumą. Jei argumentų ministrų kaitai nėra, kyla įtarimas, kad šis žingsnis gali būti ne konstruktyvus sprendimas, o viso labo galios demonstravimas.
2023 m. metiniame pranešime prezidentas G. Nausėda kritikavo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją: „Stebina neveiksni Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri, atrodo, stengiasi ne imtis iniciatyvos ir veikti, o atvirkščiai – ieško preteksto nieko nedaryti. Tuomet kyla abejonių, kokia yra šios institucijos misija apskritai.“
Taip jau sutapo, kad 2024 m. sausio mėnesį VTEK vienbalsiai nusprendė, kad „Prezidentas G. Nausėda ir ambasadorius Jungtinėje Karalystėje E. Bajarūnas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Komisija atliko tyrimą dėl G. Nausėdos ir E. Bajarūno apsilankymo spektaklyje Londone „Operos fantomas“ ir nustatė, kad apsilankymas buvo privataus pobūdžio, o už jį sumokėta ambasados lėšomis.
Po tyrimo padaryta išvada, kad Prezidentas G. Nausėda pasinaudojo savo statusu ir padėtimi asmeninei naudai – bilietams į spektaklį – gauti. Bilietai į spektaklį Prezidentui bei jo žmonai taip pat laikytini neteisėta dovana, kurią priimti draudžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas.“ Kaip šį sprendimą įvertino prezidentas?
Tiesiog į jį numojo ranka. Tai sudarė visas galimybes G. Landsbergiui, atsakant į klausimą, kodėl prezidentas jo neparėmė siekiant eurokomisaro posto, su nemenka doze įtikinamumo pareikšti: „Jei bandyčiau atversti karštesnių momentų puslapius, tai puslapis, kuriame ieškočiau pamatų šiems sprendimams, turbūt labiausiai susijęs su opera ir joje besilankančiais fantomais“.
Prezidentas, žinoma, nesusilaikė ir vožtelėjo G. Landsbergiui atgal savo patarėjo lūpomis. O kas galų gale yra šio apsižodžiavimo laimėtojas? Aukščiausi valstybės pareigūnai keičiasi nesolidžiomis replikomis suglumusios visuomenės akivaizdoje.
Save diskredituoja abi pusės, nukenčia visas Lietuvos politikos įvaizdis. Šis mažas, tačiau būdingas epizodas parodo politinio gyvenimo seklumą, principų išsižadėjimą ir tai, kad menkos, tačiau juo labiau autoritetą žeminančios pražangos galų gale veda į visos Lietuvos politikos diskreditavimą.
Socialdemokratai, nors nelaimėję prognozuotos pirmos vietos Europos parlamento rinkimuose ir vykstant dideliems pokyčiams gyventojų nuomonės apklausose, gyvena labai ramiai ir yra tikri savo pergale artėjančiuose Seimo rinkimuose. Atrodo, kad vienintelis likęs visiems rūpintis klausimas – ką jie pasiūlys į premjero postą.
G. Paluckas dėsto, kad „Nemuno aušra“ neturi stiprių vienmandatininkų, tad net ir sėkmės atveju jai pavyks suformuoti nebent minimalią frakciją. „ELTA savaitės“ interviu paklaustas, kodėl socialdemokratai nevykdo rinkimų agitacijos, G. Paluckas paaiškino, kad partija yra užsiėmusi kur kas svarbesniu darbu – aiškinasi įstrigusių 700 mln. eurų ES RRF fondo lėšų klausimą, su kuriuo iškart susidurs, perėmusi vyriausybės vairą.
Prezidentui abejonių taip pat nekyla – jis jau skuba komentuoti G. Palucko kandidatūrą į premjerus... Tas nusiraminimas rinkimų išvakarėse – išties keistas. Kažin, ar tai yra tas nusiteikimas, kuris rinkimuose padeda pasiekti pergalę.
Tuo pačiu G. Paluckas ir V. Blinkevičiūtė arba prarado politinę regą ir klausą arba apsimeta neišmanėliais – svarsto, kad „Nemuno aušros“ programa esanti visai priimtina ir neužsimena apie tai, kokius kaltinimus R. Žemaitaičiui yra patvirtinęs Konstitucinis Teismas, kodėl R. Žemaitaičiui buvo rengiama apkalta Seime ir tarsi nėra girdėję Žemaitaičio kalbų.
„ELTA savaitė“ interviu G. Paluckas draugiškai plekšnoja R. Žemaitaičiui per petį: „Taip, Remigijus mėgsta panaudoti antisemitizmo kortą“ lyg tai būtų labiausiai įprastas ir visiškai nereikšmingas dalykas. Keista jau vien tai, kad savo pareiškimuose pristatydami „Nemuno aušrą“ kaip solidų ir vertybiškai lygiavertį politinio proceso dalyvį, socialdemokratai neprašyti suteikia reklamą šiai politinei jėgai ir kuria savo partijai naują konkurentą. Tiesą sakant, tai yra klasikinis atvejis, kai apakinti kovos su savo tos dienos oponentu politikai nepastebi kylančios realios grėsmės. Šiuo atveju Širvintų merė, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotoja Ž. Pinskuvienė, kibdama į atlapus R. Žemaitaičiui, pademonstravo kur kas sveikesnį politinį instinktą.
Pagal šiuo metu tikėtiną scenarijų po Seimo rinkimų iniciatyvą formuoti vyriausybę turės socialdemokratai. Jie skelbia bendram darbui tikrai nekviesią konservatorių, tad gali susiklostyti situacija, kad centro kairės koaliciją bus sunku ar net neįmanoma suformuoti be „Nemuno aušros“.
Socialdemokratai mėgina visus įtikinti, kad „Nemuno aušros“ pasirinkimas būtų natūralus, demokratiškas, nieko netrikdytų ir niekaip neatsilieptų vyriausybės darbui. Gal ne įtikinti – tiesiog apmulkinti pačius save ir visuomenę. Sąmokslo teorijos, antivakarietiškumas, antisemitizmas – ar to reikia vyriausybėje, ar reikia Lietuvai tokių klausimų, ypač ypatingomis geopolitinės situacijos sąlygomis? Kas socialdemokratams didesnis prioritetas – valstybės reputacija ar siekis suvesti partines sąskaitas su oponentais?
Socialdemokratų atsipalaidavimas tuo labiau keistas, kad net jei atmesime radikalių jėgų dominavimo galimybę, įtaką koalicijos formavimui (jų dalyvavimo koalicijoje būtinybę ar jų svorį koalicijoje) gali turėti net ir papildomi keli Seimo nario mandatai, atitekę „Nemuno aušrai“ ar panašioms politinėms jėgoms.
G. Landsbergis yra tas politikas, kuris įvardijo radikalių ir populistinių jėgų grėsmę ir pavojų, kad jos gali turėti nemenką įtaką būsimajame Seime, tačiau jis iškart sulaukė socialdemokratų atkirčio. Socialdemokratų lyderė V. Blinkevičiūtė, priešingai, pareiškė, kad mielai sudarytų koaliciją su R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“, jeigu tik ji padėtų kuo toliau nuspirti konservatorius.
Tuo tarpu kitas socialdemokratas G. Paluckas G. Landsbergio įspėjime dėl radikalių politinių jėgų įžvelgia klastą, o siūlymą proeuropietiškoms jėgoms tartis ir sudaryti barjerą, kad tokios partijos kaip „Nemuno aušra“ nepatektų į valdžią, vadina nedemokratišku.
Beje, tokie G. Palucko teiginiai nepagrįsti – politinių partijų susitarimai yra natūraliausia politinio proceso dalis. Galėtų G. Paluckas pastudijuoti pastarąją Prancūzijos patirtį – kokiu būdu centristai ir kairieji parlamento rinkimuose sugebėjo užtverti kelią į valdžią Le Pen Nacionaliniam sambūriui. Tai išties geras pavyzdys, kuriuo Lietuvoje gal teks kada pasinaudoti, jei tik nebus per vėlu.
Rodos, toks politinis gyvenimas, kai keliaujama nuo skandalo prie skandalėlio, tik pozicijai ir opozicijai nuolat keičiantis vaidmenimis, tapo beveik norma, ir turbūt daugelis, įskaitant ir žiniasklaidą, net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Tačiau toks įspūdis yra apgaulingas. Klaida yra manyti, kad rinkėjus tenkina tokia situacija, kad jie rutiniškai bei tvarkingai ateis prie balsadėžių ir sūpuoklių principu kaip visada balsuos už didžiausią ir seniausią opozicinę jėgą. Deja, tačiau tai nėra nulemta.
Puoštis pergalės laurais dar anksti.
Jei į padėtį ir toliau bus žvelgiama taip lengvabūdiškai, prezidentui kalbėtis dėl naujos vyriausybės formavimo gali tekti ne su V. Blinkevičiūte, o su kai kuriais kitais veikėjais. Dvigubų standartų ir tuščio politikavimo aplinkoje populistai ir radikalai visada atrodys spalvingesni, energingesni, aštresni, įdomesni. Vyksta stebėtinas procesas. Priimdamos tokį stilių ir normalizuodamos tokias politines jėgas tradicinės partijos niekieno neverčiamos ir neskatinamos savo valia užleidžia pozicijas, atiduoda iniciatyvą ir kasa pačios sau duobę.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas
