Pasak jo, Ukrainos kariuomenės pradėta gynybinė operacija Kurske yra puiki galimybė perimti iniciatyvą į savo rankas ir suduoti smūgį silpniausioje Rusijos vietoje.
„Stengiamės suformuoti tvirtą poziciją karine kryptimi, o ši operacija Kurske yra puiki galimybė. (...) Drįsčiau abejoti teiginiais, kad Rusija ekonomiškai ar finansiškai yra gerokai stipresnė. Šios šalies ekonomikoje galime stebėti neigiamų dalykų ir tendencijų“, – akcentavo Ukrainos ambasadorius Lietuvoje.
„Operacija Kurske parodė, kad mitas apie labai stiprią Rusiją akivaizdžiai neatitinka tikrovės“, – pridūrė jis.
Anot P. Beštos, diplomatine kryptimi Ukraina dirba jau ilgą laiką.
„Akivaizdu, kad mūsų kelyje į pergalę egzistuoja keletas svarbių krypčių ir mes turime dirbti visomis iš jų, tuo pačiu metu siekdami užsitikrinti savo partnerių solidarumą ir paramą toms kryptims“, – akcentavo ambasadorius.
...........................
– Gerbiamas ambasadoriau, mėginsime aprėpti keletą platesnių temų, aptarti platesnius klausimus, bet, žinoma, pagrindinė mūsų pokalbio tema yra bendra karinė padėtis, padėtis mūšio lauke, fronto linijose. Nepaisant šio visiškai netikėto mūsų matyto Ukrainos antpuolio, ukrainiečių karių kontrpuolimo...
– Gynybinės operacijos.
– Gynybinės-puolamosios operacijos Kursko regione, Rusijos Federacijos teritorijoje. Tendencija yra tokia, kad atrodo, jog padėtis fronto linijose nesikeičia. Turiu omenyje tai, kad rusų okupantų pajėgos turi personalo, ugnies pranašumą, daugiau visokios ginkluotės ir lėtai bei joms pačioms labai skausmingai juda į priekį. Daugelis žmonių, net pačios Ukrainos gyventojų, žiūrėdami į šią tendenciją buvo nusiteikę kritiškai, jiems kilo klausimas, kodėl į Rusijos teritoriją metamas toks didelis kiekis karių ir ginklų, kai juos geriau būtų panaudoti Ukrainos gynybos sustiprinimui tose fronto linijose, kuriose padėtis tikrai yra kritinė. Kaip, jūsų nuomone, būtų galima apgręžti rusų puolimą? Ar rusų puolimą būtų galima pradžiai bent sustabdyti?
– Pirmiausia norėčiau platesniame kontekste pažvelgti į tai, kas vyksta fronto linijose ir į vyraujančias tendencijas. Deja, situacija toliau yra sudėtinga, labai įtempta, tačiau tendencijos nesikeičia jau pusę metų, nors jų dabar atsiranda naujų ir apie jas jums papasakosiu kiek vėliau.
Apskritai, pagrindinis puolančios Vladimiro Putino kariuomenės dėmesys yra sutelktas į tą patį tikslą – Donbasą. Jis tą tikslą aiškiai apibrėžė jau seniai.
– Turite omenyje Donecko ir Luhansko sritis?
– Taip, jūs visiškai teisus. Net dabar, kai šis tas dedasi Kursko regione, V. Putino tikslas tebėra Donbasas. Jo tikslas yra kaip galima greičiau pasiekti Donecko ir Luhansko regionų administracines ribas. Žinoma, aišku, kodėl pasirinktas būtent toks laikas – Jungtinėse Valstijose artėja rinkimai ir V. Putino planas yra užimti kuo daugiau teritorijos, nes jis mano, kad iki metų galo galės būti pradėtos derybos ir jis tam ruošiasi. Taigi, toks yra jo planas ir jis, mūsų supratimu, puolimui Donbaso regione skyrė visus savo išteklius – tiek karinius, tiek žmogiškuosius. Be to, jis mėgino priversti mus atitraukti pajėgas iš Donbaso, užpuldamas Ukrainos Charkivo regioną.
Be to, šiame kontekste yra labai svarbu suprasti, kas vyksta Kursko regione – iš čia jie planuoja pulti Sumų regioną. Mes apie tai esame daug kalbėję. Dedame visas pastangas, kad apgintume Donbasą ir atremtume puolimą Charkivo regione.
– Ar pasakytumėte, kad šiuo metu rusų puolimas Charkivo regione buvo sustabdytas, kad jis nepavyko?
– Jis buvo sustabdytas dar iki pastarųjų įvykių Kursko regione. Sustabdėme šį puolimą Vovčianske ir dabar jie net iš ten ir iš Donbaso ima išteklius ir perkelia juos į Kurską. Tačiau sugrįžkime prie bendrosios tendencijos. Pirmąjį metų pusmetį turėjome daug problemų dėl ginklų. Dabar tendencija tokia, kad ta problema buvo išspręsta. Gavome daug ginklų ir šaudmenų, suformavome naujų brigadų. Kalbant apie mobilizaciją – dar vieną svarbų klausimą šiame kontekste, – dinamika yra teigiama. Šioje srityje įgyvendinome ne vieną reformą, be kitą ko, šį sektorių suskaitmeninome. Taigi, tendencija yra teigiama ir mums pavyko įsteigti daugiau nei 10 naujų brigadų, kurias aprūpinome iš mūsų partnerių gautais ginklais. Deja, negalime pasakyti, kad ginkluotės prasme pavijome rusus – net ir dabar ginkluotės santykis yra maždaug vienas prie dviejų ar vienas prie trijų, priklausomai nuo konkrečių ginklų, tačiau padėtis yra kur kas geresnė nei prieš metus. Šiam reikalui ir toliau skiriame daugiausia dėmesio – stabilus ir tvarus ginklų tiekimas Ukrainai yra pagrindinis klausimas, pagrindinis darbotvarkės punktas derybose su partneriais Europoje, su transatlantine bendruomene. Daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama būtent technologiniams ginklams, kadangi gyvosios jėgos atžvilgiu Rusija turi didesnį potencialą. Turime veikti asimetriškai ir išnaudoti turimus technologinius pranašumus, kad įveiktume žmonių trūkumą. Turėtų būti labai aišku, kad mums reikia labai pažangių, šiuolaikinių ginklų, tokių, kaip naikintuvai „F16“, ginkluoti šiuolaikinėmis raketomis ir aprūpinti kitokia įranga, kuri gali būti jose sumontuota. Taip pat Švedijos pristatyti žvalgybiniai lėktuvai, kuriuos naudojant naikintuvai „F16“ tampa dar gerokai stipresni. Mums reikia šiuolaikinių nepilotuojamų orlaivių, žvalgybinių dronų, kurie galėtų būti naudojami gerokai plačiau. Taigi, šiuo metu pagrindinis klausimas yra aprūpinimas ginklais.
Žinoma, ginklus kuriame bei konstruojame ir pačioje Ukrainoje. Turime klestinčią gynybos pramonę, kurioje pastaraisiais metais atsirado daugiau nei 500 privačiu bendrovių, šiuo metu kuriančių įvairiausią modernią ginkluotę, pradedant raketomis, nepilotuojamais orlaiviais, sausumos dronais, jūriniais dronais. Tai tikrai klestintis ekonomikos sektorius, galintis pagaminti du ar tris kartus daugiau įvairios ginkluotės nei Ukrainos gynybos ministerija gali jos nupirkti ir užsakyti. Svarbiausia yra ne tai, kiek tankų galime pagaminti, bet tai, kiek jų Vyriausybei užteks pinigų nupirkti ir pristatyti į fronto liniją. Tai reiškia, kad antras svarbus mūsų darbotvarkės punktas derybose su partneriais yra tas, kad jų prašome investuoti į Ukrainos gynybos pramonę, prašome skirti reikšmingų sumų, kurios būtų panaudotos sustiprinti Ukrainos frontą, nuperkant Ukrainoje šios ginkluotės. Tai bet kuriuo atveju yra ekonomiškiau, nes mūsų vietoje gaminami dronai ir kitokia įranga yra pigesnė nei Vakarų analogai. Jie visiškai tenkina tuos reikalavimus, kuriuos fronte tarnaujantys kariai kelia tokiems dronams ir kitokiai įrangai. Mūsų gamintojai puikiai žino, ko mums reikia. Tuo tarpu ne kiekvienas iš kitų šalių gaunamas dronas gali išlaikyti tokius išbandymus, kokius pastaruoju metu matėme Ukrainoje. Taigi, taip yra pigiau ir gerokai greičiau. Be to, ši įranga atitinka visus technologinius reikalavimus. Tai aiškus ir labai sėkmingas algoritmas, pagal kurį jau dabar bendradarbiaujame su keletu šalių, pavyzdžiui, Nyderlandais, Danija, ES fondais. Taip pat aš pats dirbu su partneriais iš Lietuvos Vyriausybės, kad galėtume gauti tokią pagalbą.
Taigi, gerokai daugiau technologinių ginklų, gerokai daugiau pagalbos ir investicijų į Ukrainos gynybos pramonę – mano nuomone, tai aiški prioritetinė mūsų bendradarbiavimo sritis.
Grįžtant prie karinės padėties, suprantame, kad mūsų strategija siekiant pergalės neapsiriboja veiksmais fronte. Tai reiškia, kad turime smūgiuoti gyvybiškai svarbiems Rusijos objektams pačios Rusijos teritorijoje. Objektams, padedantiems Rusijai vykdyti savo karinę operaciją, aprūpinantiems Rusiją finansiniais ištekliais karui tęsti.
– Kalbate apie dujų ir naftos infrastruktūrą?
– Taip. Esame sukūrę tolimojo nuotolio dronų, kovinių dronų. Pastarąjį pusmetį jų galimybės buvo labai sparčiai tobulinamos – iš pradžių jų veikimo nuotolis siekė apie 500 kilometrų, o dabar jie gali nuskristi maždaug 1 900 kilometrų ir tai tik pradžia. Tiesą sakant, tai – aiškus rodiklis, kaip greitai dirba mūsų gynybos pramonė ir kaip svarbu, norint pasiekti pergalę, investuoti į ją ir jai padėti, perkanti jos produkciją, nes didelė dalis pinigų automatiškai naujai investuojama į mokslinius tyrimus ir plėtrą bei tolesnį darbą.
– Ambasadoriau, ar teisingai supratau jūsų užuominą apie tai, kad puolimas arba kontrpuolimas Kurske, kuris, savaime suprantama, tėra viena didesnio vaizdo dalis, yra prevencinė operacija, kuria siekiama apsisaugoti nuo planuojamo Rusijos antpuolio, agresijos Sumų regione?
– Taip, visiškai teisingai. Tai yra visiškai gynybinė, prevencinė operacija. Ukrainai nereikia jokios užsienio šalių teritorijos. Mes naudojamės tarptautinėje teisėje ir Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtinta teise gintis. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Sumų regionas nuo pat karo pradžios buvo puolamas iš Rusijos teritorijos.
– Pastaraisiais mėnesiais jis yra labai intensyviai rusų bombarduojamas.
– Štai vos pora skaičių: nuo birželio mėnesio iš Kursko regiono buvo įvykdyta daugiau nei 2 000 skirtingo pobūdžio atakų prieš Sumų regioną, buvo panaudota daugiau nei du šimtai KAB...
– Aviacinių, sklandančiųjų bombų...
– Sklaidančiųjų bombų, jos labai pavojingos, gali sukelti didžiulį sprogimą. O antras labai svarbus dalykas yra tas, kad rusų pajėgos ėmė atitraukinėti mūsų pajėgas nuo Donbaso, puldamos Charkivo regioną ir planuodamos pulti Sumų regioną, todėl turėjome veikti operatyviai, kad išvengtume tokio scenarijaus.
Todėl beveik prieš savaitę Kurske ir prasidėjo gynybinė operacija. Ji buvo labai sėkminga – šiuo metu ukrainiečių pajėgos kontroliuoja maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų plotą ir ketiname judėti toliau. Į nelaisvę paėmėme daugybę rusų karių, kuriuos galėsime iškeisti į ukrainiečius, tebesančius rusų nelaisvėje ir, mūsų žiniomis, kankinamus. Su savo karo belaisviais elgiamės pagal visus humanitarinės teisės principus, bet turime judėti pirmyn, kad išvengtume Sumų puolimo bei atitrauktume rusų pajėgas nuo Donbaso ir tokiu būdu padėtume jį apginti.
– Žinoma, dabar visi tik ir spėlioja, kuo gali baigtis ši operacija, koks yra Kursko operacijos, kuri iš pradžių rodėsi tesanti ribotos apimties antpuoliu, tikslas. Iš Charkivo ir kitų regionų Rusijos Belgorode jau yra įvykdyta daugybė tokių antpuolių, bet šis atrodo labai rimtas. Visi spėlioja, kokia bus jo baigtis. Savaime suprantama, Ukraina neplanuoja ir nesirengia aneksuoti šios teritorijos, prijungti Kurščinos, suformuodama naują Ukrainos apskritį. Daug spėliojama, kad galbūt Ukraina tokiu būdu rengiasi derybų procesui ar apsikeitimui teritorijomis, panašiai kaip keičiamasi kaliniais. Žinoma, negalite papasakoti visko, ką žinote ar manote apie baigiamąją fazę, bet ką galėtumėte viešai pasakyti apie tai, kokio endšpilio galima tikėtis?
– Savaime suprantama, man kažką žinoti ir kalbėti apie baigiamąją karinės operacijos fazę nėra labai gera mintis. Apie tai žinoti turėtų tik labai siauras žmonių ratas ir tai yra gerai. Būtent taip ir turėtų būti vykdoma kiekviena karinė operacija, kuri pradedama netikėtai – netikėtumas ir yra aiškus karinės operacijos sėkmę lemiantis veiksnys.
Pernai mūsų kontrpuolimas negalėjo būti netikėtas, nes buvo aišku, kad Ukraina anksčiau ar vėliau turės pulti pietuose.
– Galima sakyti, kad šis kontrpuolimas, taip sakant, buvo pernelyg gerai išreklamuotas – visiškai kitaip nei kontrpuolimo Charkive ir Charsone atveju.
– Taip, todėl rusai buvo gerai pasirengę, gerai įsitvirtinę. Ši gynybinė operacija puolant buvo įvykdyta netikėtai ir, savaime suprantama, tai reiškia, kad jos metu buvo įvykdyta keletas uždavinių. Pirmasis uždavinys – parodyti, kad Rusija, jos kariuomenė bei valdymo ir vadovavimo sistema yra ganėtinai silpna. Ji akyta, jai labai sunku ir problemiška priimti sprendimus. Šis netikėtas puolimas parodė, kad Rusija metė visas karines pajėgas, kurias turėjo.
– Visi gynėjai išsilakstė – žinoma, gynyba iš pat pradžių buvo fragmentiška, tačiau ji žlugo beveik akimirksniu.
– Žinoma, tai buvo vienas iš dalykų, kuriuos mums pavyko parodyti. Tačiau kitas dalykas yra toks: kaip jie galėjo pro akis praleisti visus žvalgybos, karinės žvalgybos, FSB žvalgybos duomenis, kosminės žvalgybos duomenis – kaip jie galėjo viso to nepastebėti? Tai reiškia, kad V. Putino karalystėje ne viskas gerai ir šiuo metu jie neturi gerų variantų atremti mūsų pajėgas, todėl šią operaciją tęsime, sieksime kitų uždavinių ir pamatysime, kas bus toliau. Manau, kad keletą iš šių uždavinių jau esame įvykdę. Be to, tai yra labai svarbu ir ideologijos atžvilgiu, nes tai padeda įveikti raudonąsias linijas tam, kad mūsų partneriai galėtų imtis veiksmų. Viena iš didžiausių problemų, su kuriomis šiuo metu susiduriame, yra tebegaliojantys ribojimai, ypač draudimas naudoti tolimojo nuotolio raketas, ginkluotę Rusijos teritorijoje, nes partneriai baiminasi V. Putino eskalavimo. Tačiau ši operacija labai aiškiai parodo, kad V. Putinas neturi jokių galimybių gilinti konfliktą, jis yra labai silpnas šioje situacijoje. Taigi, ši operacija taip pat gali padėti įtikinti partnerius atšaukti apribojimus, nes, tiesą pasakius, jei Ukraina būtų turėjusi galimybę pulti Rusijos teritorijoje esančius taikinius tolimojo nuotolio raketomis, galbūt šios operacijos net ir nebūtų reikėję, nes viso to būtume išvengę, atakuodami netoliese esančius priešų aerodromus, mus bombarduojančias jų baterijas.
– Bet žinote, kalbant apie smūgį Kremliui į paširdžius, šis sausumos karių antpuolis – tai juk dar didesnis eskalavimas ir režimui jis sukelia dar daugiau galvos skausmo nei smūgis naudojant tolimojo nuotolio ginkluotę.
– Manau, kad dabar visiems yra labai aišku, kad Ukraina ir jos pajėgos Rusijos teritorijoje vykdo gynybinę operaciją ir Rusijai sunku į ją tinkamai atsakyti. Todėl esmė yra ta, kad būtina panaikinti visus apribojimus.
– Visas raudonąsias linijas, egzistuojančias Vakarų mentalitete.
– Absoliučiai taip.
– Jau daugybę metų apie Vakarų strateginio mąstymo ydą – išskyrus kai kurias šalis, politinio elito pariby, kolektyvinėse Vakarų smegenyse – vis dar egzistuoja nuostata, kad šis karas yra vietinio pobūdžio, todėl jį būtina lokalizuoti, o pagrindinė politikos gairė – vadinamasis eskalavimo valdymas. Nevalia manyti, kad galutinis šio karo tikslas – daryti spaudimą ar net sunaikinti diktatūrą Rusijoje. Visos galingosios, didžiosios Vakarų valstybės bijo net apie tai pagalvoti. Jos mano, kad šį karą galima tiesiog lokalizuoti, neleisti jam plisti, nesiimant jokių agresyvių veiksmų prieš Rusijos režimą.
– „Neprovokuokime Putino“ – tokia jų mantra.
– Todėl galbūt ši Kursko operacija ir bendra situacija padės pakeisti strateginį Vakarų mentalitetą? Kaip manote? Ar jis keičiasi į gerą, ar ne?
– Kol kas per anksti padaryti tokią išvadą.
– Vis dar per anksti?
– Tiesą sakant, nuo operacijos pradžios praėjo tik viena savaitė.
– Bet, nepaisant šios operacijos, kokia, jūsų nuomone, yra Vakarų mąstymo dinamika?
– Pradėčiau nuo Vakarų partnerių, Vakarų bloko transatlantinės bendruomenės vienybės. Ji šiuo metu yra vieningesnė nei kada nors anksčiau. Tą lėmė ukrainiečių pasiaukojimas ir mūsų karių narsa šiame kare, jų atsidavimas, sugebėjimas viską paneigti...
– Taip pat visos šalies tvirtybė.
– Taip. Pirma mano mintis yra ta, kad Vakarai yra gerokai vieningesni nei kada nors anksčiau. Tačiau nepasakyčiau, kad jų mąstysenos paradigma būtų kaip nors pasikeitusi ir jie nepradėjo manyti, kad šis konfliktas kelia grėsmę ne tik Ukrainos, bet ir jų pačių išlikimui. Ir egzistuoja labai aiškių to ženklų. Pavyzdžiui, Lietuva įsipareigojo Ukrainai kasmet skirti karinės pagalbos, kurios dydis bus 0,25 proc. BVP. Tokia nuostata yra įtvirtinta mūsų bendradarbiavimo sutartyje, kurią pasirašėme birželį. Ši svarbi sutartis yra viena iš sutarčių, kurias Ukraina yra pasirašiusi su pagrindinėmis partnerėmis. Tačiau Lietuvos Vyriausybė tiek 2022 metais, kai prasidėjo konfliktas, tiek 2023 metais mums skyrė ne ką nemažiau ir man tai yra aiškus rodiklis, kad Lietuvoje suprantamas egzistencinis konflikto Ukrainoje pobūdis.
Tačiau pažvelkime į transatlantinę bendruomenę – kiek dar šalių priėmė tokį sprendimą? Mes su jomis kalbėjomės, kėlėme tą klausimą. Būtų labai aišku, jei kiekviena NATO narė ar visos karinę pagalbą teikiančios mūsų partnerės įsipareigotų skirti tokią sumą – 0,25 proc. – joms tai nebūtų labai daug, jei kalbame apie egzistencinę grėsmę ir būtinybę nugalėti pavojingą priešą. Ttokią pagalbą Ukrainai tikrai būtų galima skirti. O tai reikštų, kad karą galėtume užbaigti gerokai anksčiau ir greičiau.
Bet taip nenutiko.
Kitas dalykas yra tas, kad vis dar galioja apribojimai, susiję su Vakarų ginkluotės naudojimu – apie tai jau kalbėjau. Deja, negalime pasakyti, kad visi jie būtų buvę panaikinti, o tai reiškia, kad vis dar turime dirbti su partneriais, kad užsitikrintume, jog jie visapusiškai remia ne Ukrainos išgyvenimą, konflikto įšaldymą ar eskalavimo valdymą, bet Ukrainos pergalės strategiją. Ši gynybinė operacija Kurske aiškiai rodo, kad Rusija ir V. Putinas iš tiesų yra gerokai silpnesni nei visi galvojo, nustatydami sau tokius apribojimus. Taigi, aiškus besąlygiškos Ukrainos pergalės planas yra pagrindinis dalykas ir mes norėtume, kad mūsų partneriai labai aiškiai pasakytų, kad yra įsipareigoję laikytis šio plano.
– Minėjote, jog toks gali būti rusų planas – ne strateginis, kuris yra akivaizdus – sunaikinti Ukrainos valstybingumą ir Ukrainą kaip šalį, visuomenę ar valstybę. Aš kalbu apie taktinį planą artimiausiam pusmečiui. Jie galvoja, kad kažkaip pavyks priversti Ukrainos sąjungininkes Vakaruose ir pačią Ukrainą pradėti kokį nors derybų procesą, po kurio, geriausiu atveju, Ukraina atsisakytų savo strateginio ir egzistencinio tikslo įstoti į NATO, o Rusijai paliktų – de facto ir galbūt net de jure – šios užgrobtas Ukrainos teritorijas, atsisakydama savo tikslo jas susigrąžinti jėga. Kaip, jūsų nuomone, ši situacija kinta šiuo metu? Ar tikėtina, kad Ukraina derybų, diplomatinių procesų su Rusija būdu būtų priversta atsidurti tokioje padėtyje?
– Diplomatine kryptimi dirbame jau ilgą laiką. Akivaizdu, kad mūsų kelyje į pergalę egzistuoja keletas svarbių krypčių ir mes turime dirbti visomis iš jų, tuo pačiu metu siekdami užsitikrinti savo partnerių solidarumą ir paramą tokioms kryptims.
Aišku, pirmoji kryptis – karinė. Apie tai jau kalbėjome. Antroji yra visos kitos priemonės, kuriomis daromas spaudimas Rusijai. Turime ne tik nugalėti juos fronte, ne tik sunaikinti jų galimybes mus pulti, bet ir atimti iš jų finansinius ir technologinius išteklius karui tęsti. Tiesą sakant, tai yra labai svarbus klausimas, nes neužteks vien išstumti juos iš Ukrainos, jei jų kariuomenė toliau bus pakankamai stipri, jei jie turės pakankamo finansavimo, pavyzdžiui, gaus pajamų iš naftos ir dujų – vienintelio dalyko, kurį jie gali eksportuoti šiomis dienomis. Jei jie neturės technologijų pagaminti daugiau raketų, daugiau tankų, tik tada turėtume gerų galimybių pradėti derybas ir deramai susitarti dėl taikos.
Taigi, egzistuoja sankcijos – labai svarbi kryptis. Na, o trečioji kryptis yra diplomatinė. Tai reiškia, kad deryboms, kai jos prasidės, turime būti pasirengę geriau nei Rusija. Dirbti tokia diplomatine kryptimi prezidentas V. Zelenskis pradėjo pernai, kai pristatė savo dešimties punktų taikos planą, kuris yra grindžiamas tarptautinės teisės ir JT Chartijos principais ir kurį savo rezoliucija palaikė JT GA. Mums tai yra vienintelis pagrindas, kuriuo galėtume dalyvauti tokiose derybose. Mes esame subūrę didelę, pasaulinę valstybių koalicija. Šį oficialų diplomatinį procesą pradėjome šiais metais Šveicarijoje vykusiame viršūnių susitikime. Jame dalyvavo daugiau kaip 100 šalių ir tarptautinių organizacijų. Mūsų pastangomis buvo priimta deklaracija, kurioje remiamos tris svarbiausios prezidento V. Zelenskio taikos plano dalys. Darbą tęsiame toliau, stengiamės kuo greičiau parengti didesnį planą, kuriame bus numatyti mūsų partnerių veiksmai įgyvendinant kiekvieną iš dešimties plano etapų. Rugpjūtį surengsime keletą susitikimų, kuriuose bus kalbama apie maisto saugumo, energetinio saugumo ir branduolinio saugumo užtikrinimą, taip pat aptariami humanitariniai – karo belaisvių ir vaikų grąžinimo klausimai.
Visa tai yra svarbios šio plano sudedamosios dalys. Visgi parengsime ir didesnį dešimties punktų planą, kurį parems didžioji valstybių koalicija, ir tada būsime pasirengę jį pristatyti – pristatyti taikos planą, pagrįstą išimtinai tarptautinės teisės normomis, viskuo, kas galėtų padėti užtikrinti tvarką taiką dabar ir ateityje. Tai reiškia, kad turime suformuoti labai tvirtą poziciją, dirbami pirmosiomis dvejomis mano minėtomis kryptimis.
Taigi, stengiamės suformuoti tvirtą poziciją karine kryptimi, o ši operacija Kurske yra puiki galimybė perimti iniciatyvą į savo rankas ir suduoti smūgį silpniausioje Rusijos imperijos vietoje. Toliau stipriname savo poziciją sankcijų kryptimi – šioje srityje mūsų partneriai galėtų dėti daugiau pastangų daryti spaudimą Rusijai, sustabdyti visą naftos ir dujų eksportą, visas šešėlines flotiles, būtinų technologijų tiekimą Rusijai. Šioje srityje dar galima daug ką nuveikti. Tuomet, jei darysime didelį spaudimą ir sėkmingai dirbsime šiomis dvejomis kryptimis, mums pasiseks ir diplomatiniame fronte. Ir tikrai niekas negalėtų priversti mūsų ir prezidento V. Zelenskio pradėti derybas, kol dar nesame joms pasirengę. Manau, visiems – tiek Ukrainai, tiek mūsų partneriams – yra aišku, kad vienintelis būdas pradėti derybas yra kalbant iš galios pozicijos. Todėl, jei bendromis pastangomis jos nesuformuosime, tokių derybų pradėti tikrai negalėsime.
Kitas dalykas yra tas, kad Ukraina, būdama šios agresijos auka, turi teisę siūlyti tokį taikos planą, kurį šiuo metu ir rengiame, o šis procesas, ši prezidento V. Zelenskio taikos viršūnių susitikimo platforma yra vienintelė platforma, kurioje galėtume aptarti kitus pasiūlymus, kitas iniciatyvas. Yra ir daugiau alternatyvų, kurias pateikė Kinija, galbūt dar keletas šalių. Galime kalbėti ir apie jas, bet tik mūsų taikos formulės platformoje, nes ji yra grindžiama tarptautinės teisės ir JT Chartijos principais, susijusiais su teritorijos vientisumu, o nuo jų nė per plauką nesitrauksime.
– Žinoma, rusai deda daug vilčių, kad JAV rinkimus laimės judėjimas „Make America Great Again“ ir prezidentu vėl taps D. Trumpas, o jei taip nutiks, JAV tiesiog paliks Ukrainą likimo valiai, tokiu būdu priversdama Ukrainą pradėti derybas. Tačiau yra daugybė žmonių – ne tik Amerikoje ir ne tik tarp judėjimo „Make America Great Again“ narių, bet ir kitose Vakarų šalyse – manančių, kad Ukrainai anksčiau ar vėliau teks susitaikyti su tikrove ir pripažinti, jog dalies savo teritorijos neteks bet kokiomis sąlygomis. Tarkime, kad ir tokiu būdu, kaip tai nutiko Korėjoje ir, kad geriausia, ko ji gali tikėtis – išsaugoti valstybingumą jai likusioje, Kyvijo kontroliuojamoje teritorijoje. Štai tokia būtų ta tikrovė, pavadinkime ją taip. Tokia nuostata argumentuojama tuo, kad vyksta sekinamas karas, kad Rusija turi žymiai daugiau išteklių – tiek žmogiškųjų, tiek ekonominių, tiek finansinių ir karinių, o Ukrainos elektros tinklai, taip pat humanitarinė padėtis, socialinė ir ekonominė padėtis šioje šalyje silpsta kur kas greičiau nei Rusijoje. Tokia būtų argumentacija, kodėl Ukrainai anksčiau ar vėliau teks sutikti atsisakyti bent dalies savo teritorijos. Ką galėtumėte pasakyti šiuo klausimu? Ir kaip apibūdintumėte Ukrainos atsparumą visose – energetikos, ekonomikos, socialinių reikalų – srityse?
– Na, akivaizdu, kad Ukrainos visuomenė yra gerokai tvirtesnė nei Rusijos. Tai visiška tiesa. Šiuo metu drįsčiau abejoti teiginiais, kad Rusija ekonomiškai ar finansiškai yra gerokai stipresnė. Rusijos ekonomikoje, finansų sektoriuje galime stebėti neigiamų dalykų ir tendencijų. Ši operacija Kurske parodė, kad mitas apie labai stiprią Rusiją, labai stiprų Putiną, labai stiprią Rusijos armiją, labai atsparų Rusijos finansų sektorių akivaizdžiai neatitinka tikrovės.
– Tą rodo visas šis karas – juk rusai trečią dieną iš eilės tebešturmuoja Kyjivą. Visas šis karas parodė, kad visa Rusija iš esmės tėra didelė apsimetėlė.
– Ji didelė apsimetėlė. Jūs minėjote apie kintančią Vakarų mąstysenos Rusijos atžvilgiu paradigmą. Padėtis radikaliai pasikeitė ir dabar kalbame ne apie Kyjivo užėmimą per tris dienas, bet apie Kursko paėmimą per tris dienas. Rusijos armija, kurią pasaulio elitas įsivaizdavo esant antrąja galingiausia armija pasaulyje, po metus trukusio karo tapo antrąja galingiausia armija Ukrainoje, o dabar pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo laikų puolama pačios Rusijos teritorija ir desperatiškai norima, kad šalies armija ją gintų. Pasikartosiu, kad tai yra išimtinai gynybinė Ukrainos operacija, tačiau visi privalo pažvelgti tikrovei į akis. Jūs užsiminėte naratyvą, kad Rusija yra stipresnė ir Ukraina turi nusileisti. Mūsų nuomone, tai nėra tiesa. Mes aiškiai rodome, kad esame stipresni nei yra manoma, o jie yra silpnesni nei kiti.
– Bet padėtis Ukrainos energetikos sektoriuje yra tikrai siaubinga? Ypač laukiant žiemos.
– Taip, padėtis sunki, sunaikinta maždaug pusė mūsų energetikos infrastruktūros, bet mes išgyvensime. Mes įgyvendiname strategiją atsparumui didinti, kartu su partneriais kurdami decentralizuotus pajėgumus. Mums prireiks maždaug milijardo eurų įrengti tokius atsarginius pajėgumus, kad pakeistume tuos, kurie buvo sunaikinti, bet mes dirbame greitai. Žinoma, tai yra problema, didelis iššūkis, bet mums pavyks, nes kito pasirinkimo neturime.
– Taip, tą ir norėjau pasakyti – kito kelio nėra. Didelis ačiū, ambasadoriau, už pokalbį ir linkiu sėkmės Ukrainos pajėgoms ir visai Ukrainai.
– Ačiū! Slava Ukraine!
– Herojam slava!
– Ir ačiū jums ir jūsų komandai, skiriančiai daug laiko Ukrainai, visiems svarbiausiems klausimams nušviesti. Taigi, dėkoju ir visiems linkiu geros sveikatos.
