Savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ darbą baigiantis A.Dulkys, be padėkų kolegoms ir medikų bendruomenei, atsakė ir į visą kritiką, girdėtą iš oponentų. Tuo pačiu A.Dulkys atsakė ir prezidentui Gitanui Nausėdai, pareikalavusio jo „galvos“.
Pateikiame visą A.Dulkio įrašą, kurį pats buvęs ministras pavadino „paskutiniu laišku prieš uždarant duris“:
Mielieji, šiandien perdaviau darbų estafetę savo kolegai Aurimui, todėl pasidalysiu kiek ilgesne nei įprasta įžvalgų žinute.
Ačiū medikų bendruomenei.
Ačiū visiems, kurie dalijosi savo pečiu pandemijos metu.
Ačiū kolegoms Vyriausybės kabinete.
Dėkingas Premjerei ir savo tiesioginei vadovei Ingridai Šimonytei už išreikštą pasitikėjimą ir galimybę prisidėti prie darbų Lietuvai aukščiausiu lygiu. Tai patirtis, kuri praturtino mane ir kaip žmogų, ir kaip vadovą. Tačiau, kaip sakoma, tango šokamas dviese, o valstybės interesai, viešasis interesas yra svarbiau nei tuščias galynėjimasis, antpečiai, pozicijos ar užimami postai.
Dėkingas Prezidentui, kad toliau palaikys pokyčius ir reformos tęsis ta pačia trajektorija. Pokyčių tęsinys ministerijoje bus tikrai patikimose rankose. Esu laimingas, kad Premjerei mano rekomenduotas bendražygis Aurimas Pečkauskas patiko ir šalies vadovui. Tampa gražia tradicija. Kai Prezidentas ieško man pamainos, visada žmogų pasirenka iš mano suformuotos komandos. Renkant Valstybės kontrolierių taip pat pasirinko mano komandos žmogų, taip pat mano pavaduotoją. Priimu kaip įvertinimą.
Reikia pripažinti sveikatos apsaugos sistema patyrė pokyčių srautą, kokio nebuvo praėjusį dešimtmetį. Tam tikri revoliuciniai pokyčiai, jei kalbėsime apie įstaigų tinklo ir paslaugų struktūros pertvarką. Žmonijos istorijoje nieko naujo – paprastai revoliucija suvalgo savo vaikus. Tokia kaina mane tenkina, nes niekas nepasakė, kad nebetęs šių pokyčių. Niekas nepasiūlė ir nieko naujo. Manau, geras sutarimas. Ir kad niekas nesikeičia pokyčių turinyje. Ir kad Prezidentas patenkinimo savo poreikius. Bent jau toms 49 darbo dienoms iki pirmojo Seimo rinkimų turo.
Tai kas vyksta, vadinčiau įžanga į Seimo rinkimus – manau, viską daugiau lemia ne praeities nuopelnai ar darbai, o būsimos politinės projekcijos. Tuo tarpu, aš atsisakiau ir nedalyvauju rinkimuose, o pusmetis rinkiminis. Kartais pasakau karčią tiesą, kuri gali trukdyti rinkimų dramaturgams. Manau, kad bus visiems, kurie dalyvauja rinkimuose, nuo to tik geriau.
Konstruktyviam institucijų ir jose dirbančių žmonių darbui trukdo tas tuščias laiko gaišimas nuo ryto ik vakaro nuolat atsimušinėjant į faktais nepagrįstą kritiką. Kuo toliau, tuo mažiau kam nors iš viso aišku, kas čia ką darys kitaip, ko nedarys iš to, kas inicijuota dabartinio ministro. Neįvardintas nei vienas dabartinis pokytis, kuris būtų stabdomas.
Kai nėra faktais grįstos kritikos, kai nėra konkrečių argumentų, tada atsiranda terpė sąmokslo teorijoms. Prasideda nekonstruktyvios informacijos sklaida apie asmeniškumus, kaprizus, ambicijas ir net svarstymus, gal čia kerštas ministrui už įdarbintą pranešėją Tomą Gailių. Visi jau sudalyvavome pranešėjo instituto laidotuvėse. Jei per ilgai užsibūsime tokiame abstrakčių politinių batalijų bei sąmokslo teorijų lauke, tada atsidarys durys ir nesuvaldomam kitų pasekmių srautui. Uodega pradės vizginti šunį. Betrūksta dar tik, kad pradėtume tikėti, kad Lietuvoje gali būti persekiojami ne tik apie negeroves informavę pranešėjai, bet ir jų darbdaviai, kolegos ar net artimieji?
Tuo tarpu, aš esu ramus dėl prasmingai panaudoto laiko darant darbus: pandemijos valdymo, kuri atrodo buvo prieš šimtą metų; nacionalinės Greitosios medicinos tarnybos sukūrimo ir čia dirbančių žmonių darbo užmokesčių skirtumų pašalinimo; įgyvendintos visuomenės sveikatos institucijų pertvarkos; pacientų pavėžėjimo paslaugos įvedimo; sveikatos centrų kūrimo; Klaipėdos universiteto ligoninės sukūrimo; naujos vadovų kartos atvedimo į institucijas ir gydymo įstaigas. O kur dar pokyčiai rezidentų rengime, jų praktikos ir atlygio sistemos sutvarkyme. Kaip minėjau, pavyko trejus metus iš eilės sutarti su medikų bendruomenėmis dėl jų gerovės – sveikatos apsaugos sistemai gyvenant deficito sąlygomis, tai iš tiesų nebuvo lengva padaryti.
Pakartosiu – nebijojau būti vienos kadencijos politiku ir nebijojau būti tas politikas, kuris daro nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus. Tikiu, kad visos įgyvendintos pertvarkos duos maksimalią naudą Lietuvos žmonėms ir prisidės prie geresnės jų sveikatos.
Visuomenės nuovargis nuo pandemijos, nelegalių migrantų ir karo – trijų krizių vienu metu – ir dar rinkimų užpildytais metais sudaro palankias galimybes kelti politinį triukšmą, trukdyti žmonėms matyti visumą ir, apsiginklavus demagogija, šmeižti ir kurti nežinojimą.
Tokioje aplinkoje netiesa nugali faktus. Pavyzdžiui, paleidžiama antis, kad uždaromos ligoninės. Niekas nesidomi, tai kur konkrečiai tos uždarytos ligoninės. Ironiška, kad tokią netiesą skleidžia būtent tie politikai, kurie savo praėjusioje kadencijoje bandė uždaryti kelias dešimtis ligoninių – mes priešingai nei vienos, mūsų nuoseklus pokyčių modelis keičia paslaugų struktūrą, o ne uždaro ligonines. Tačiau toliau sklinda netiesa. Netiesą lengviau įsiminti. Lengviau suprasti. Melagingas teiginys įsimenamas, nes nuolat kartojamas. Kartojamas net ir jo paneigimo kontekste. Melagingas teiginys įtaigesnis, stipresnis savo emocijomis, nes apie jį visi nuolat kalba.
Faktai kalba tyliau nei emocijos. Tačiau faktai yra iškalbesni. Kalbantis faktais, deja, pralaimi politinių žaidimų sprintą, bet parodo tikslų šiandieninės tikrovės vaizdą. Žmonės pamato visus veikiančius faktorius, suvokia, jog jų gyvenimas yra ne politikų primestas kadencinis politinių išskaičiavimų sprintas, o dešimtmečių maratonas, kuris baigiasi toliau savo namo tvoros.
Faktai yra nepatrauklūs ir nuobodūs. Nustembame, kai sužinome, kad lietuviai yra bene dažniausiai pas gydytojus besilankantys pacientai visoje ES, kad esame penketuke EBPO šalių, kurios rengia daugiausiai medikų. Taip pat EBPO penketuke, kuriose praktikuoja daugiausiai gydytojų. Dažnai girdimi – blogas prieinamumas pas gydytojus, o skaičiai rodo – lankomės dažniausiai. Dar kartą įsiklausykime – neprieiname, bet lankomės dažniausiai.
Mes nepelnytai nuvertiname sveikatos vadybą (t.y. kokybės aspektus), ir pervertiname finansus ir darbuotojų skaičiaus problemą (t.y. kiekybinius dalykus). Negalima eikvoti ribotų išteklių neefektyviai sistemai. Neefektyvios sistemos kaštus negalima įkalkuliuoti į paslaugos kainą. Negalima skaičiuoti specialistų trūkumo neefektyviai sistemai.
Tačiau, kai išgirstame istoriją apie neigiamą paciento patirtį, dažnai iš karto nuteisiame visą sistemą. Kiek tokių istorijų atsiranda viešumoje? Viena, dvi, trys per dieną? Tuo tarpu, kiekvieną dieną įvyksta apie 70 tūkst. istorijų, kur susiduria pacientas ir medikas. Ilgos eilės? Ar dažnai pasitikriname, ką rodo Valstybinės ligonių kasos duomenys apie laukimo laiką, apie faktinį suteiktų paslaugų skaičių? Ar įdomu, kad paskutinius dvejus metus medikai savo sunkiu darbu suteikė rekordines per pastaruosius 30 metų konsultacijų apimtis? Paslaugų skaičius auga, o prieinamumas mažėja – ar viskas gerai šioje mintyje? Faktai yra nepatrauklūs ir nuobodūs. Faktai greito vartojimo kultūros žmogui atrodo iš anksto grėsmingai. Kyla instinktyvus noras pasipriešinti.
Tačiau raskime jėgų prisiminti faktus, kuriuos EBPO rodė Lietuvai dar iki 2020-ųjų. Iki dabartinės Vyriausybės.
Pirma, Lietuvos sveikatos priežiūros sistema pernelyg sutelkta į ligonines. Lietuvoje dažnai hospitalizuojama dėl tokių susirgimų, kuriems reikia ambulatorinio gydymo.
Antra, daugiausia Lietuvos sveikatos priežiūros biudžeto lėšų išleidžiama stacionarinei priežiūrai ir vaistams. Toks sveikatos priežiūros sistemos išteklių paskirstymas iš esmės skiriasi nuo daugumos ES šalių.
Trečia, prevencijos priemonėmis išvengiamas mirtingumas didžiausias ES, o gydymo priemonėmis išvengiamas mirtingumas – antras pagal dydį.
Būtent todėl inicijavome pokyčius – integruoti pirminės, ilgalaikės priežiūros paslaugas ir specializuotos antrinio lygio ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas (įskaitant ir konsultacijas, ir dienos stacionaro bei ambulatorinės chirurgijos paslaugas), taip pat prijungiant ir visuomenės sveikatos paslaugas. Stacionarinės pagalbos apimčių mažėjimas, o ambulatorinės pagalbos stiprus augimas yra neišvengiama visos Europos ir Lietuvos kryptis, kuri tęsis nepriklausomai nuo to, kas bus valdžioje.
Oponentų kalbėjimas prieš „Dulkio reformas“ (kaip patys jas vadina) nėra tapatu veikimui už ką nors. Tam reikia turinio. O kur jis? Kur tie konkretūs įvardinti veiksmai, kas bus daroma, kai nebus „Dulkio reformų“? Oponentų kalbėjime turinio nėra.
Tam yra labai konkrečios priežastys.
Pirma, oponentai žino, kad daroma tai, kas neišvengiamai būtina, bet nepopuliaru. Ir labai naudinga, kad tai bus padaryta šios valdžios. Nebereikės patiems sukti galvos. O jei teks valdžioje būti patiems, EK, PSO ir EBPO ekspertams bus teikiamas tas pats „Dulkio reformų“ turinys, bet tik pakeičiant autorystę. Bet čia nėra naujiena, opozicijos politikams jau daugelį metų yra įprasta minėtose organizacijose ar EP tribūnose kalbėti viena, o Lietuvos žmonėms – kita. Kodėl ne – jei rinkėjai tą toleruoja.
Antra, oponentams neleis stabdyti pokyčių regionų politikai. Dar niekada nebuvo taip, kad 2/3 ES investicijų būtų nukreipta regionams ir tik 1/3 Vilniui bei Kaunui. Visada buvo atvirkščiai.
Trečia, oponentai neturės jokios galimybės pakeisti nei vienos reformos krypties. Būtent tokiam pokyčių turiniui ir apimčiai, kurią oponentai vadina „Dulkio reforma“, pritaria EK, kurios investicijų sąlygose yra būtent tokios, o ne kitokios reformos. T.y. ir visas pokyčių finansavimo modelis sudėliotas taip, kad už kiekvieną pokyčio sustabdymą ar nevykdymą bus netenkama labai konkrečios investicijų dalies. Bendra suma – apie 1 mlrd. eurų.
Prezidentas nori, kad atsakyčiau į priekaištus, bet 2,5 metų neranda laiko pokalbiui. Oponentai sako, kad aš nepripažįstu klaidų. Kodėl? Aš dariau klaidas. Galbūt mažiausiai po vieną kiekvieną dieną. Tačiau oponentai verčia pripažinti klaidomis pasirinktas reformų kryptis, t.y. paslaugų struktūros iš stacionaro į dienos paslaugas keitimą, gydymo įstaigų tinklo pertvarką ir kitus su tuo susijusius dalykus. Pokyčiams aš pritariu 100 proc., tačiau jų turinys nėra mano asmeninė kūryba. Atvirai kalbant, man net nepatogu, kad tarptautinių organizacijų ir jų ekspertų rekomendacijos Lietuvai staiga tapo tik „Dulkio reforma“. Tada paklauskime EK, EBPO, PSO ekspertų, ar jie pripažįsta, kad pastaruosius 15 metų jų sakomos Lietuvai rekomendacijos yra klaida. Niekas neklaus. Kas tada belieka? Teks įgyvendinti pradėtus pokyčius. „Orumo“ išsaugojimui oponentams teks savintis pokyčių autorystę.
Apibendrinkime ir dar kartą užsifiksuokime pokyčių esmę. Kai kas nors mėgina kalbėti tik apie siuntimų tvarką, eiles ir kitus proceso dalykus, supraskime, kad čia yra tik pasekmės, o priežastys yra kitur ir reikalauja ne kokio nors siuntimo tvarkos keitimo, o sisteminių pokyčių. Būtent tokios sisteminės problemos ir yra sprendžiamos per pokyčių įstatymus ir reformas. Pirma, siekti ilgalaikės pažangos gerinant išvengiamo mirtingumo rodiklius. Antra, mažinti hospitalizaciją formuojant efektyvų gydymo įstaigų tinklą.
Matau tik oponentų nuoskaudą, kad nesugebėjo sustabdyti pokyčių proceso. Oponentams atsargiai priminsiu, kas mums visiems parašyta Ekleziasto knygoje: yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti. Reikia mokėti pripažinti kitų sėkmę.
Galų gale, nėra taip svarbu, kas politikoje, ką kalba. Svarbiausia – ką daro. Taigi, Prezidentas pasirašė visus sveikatos sistemos reformų įstatymus ir nuosekliai skatina juos įgyvendinti. Tokia Prezidento parama mūsų pokyčių įstatymų įgyvendinimui visus motyvuoja. Prezidentas pergyvena dėl kiekvienos reformos detalės ir aš tai labai vertinu. Priimu kaip Vyriausybės ir visų mūsų komandos teisingai pasirinktų pokyčių krypčių įvertinimą. Beje, netenka girdėti kritikos mūsų reformoms iš žmonių, kurie patys gyvenime yra įgyvendinę kokias nors sistemines reformas.
Dėkoju komandai, kad atsiliepė į mano prašymą pasilikti ir toliau dirbti su Aurimu. Atsiprašau, kad visiems pastaruosius du mėnesius teko, anot Prezidento, „ramiai dirbti ir nesiblaškyti“, o šiandien per mane visi buvote net ir atleisti iš darbo. Ačiū, kad visi sugrįžote. Linkiu savo kolegai Aurimui ir visai komandai sėkmės, tikiu, visi ras jėgų tęsti pokyčius, kurie turės ilgalaikį poveikį procesams ir žmonėms. Tikiu, kad visi ras valios daryti tai, kas prasminga, o ne tai, kas lengvai pasiekiama.
Svarbiausią pandemijos ir jos virusų ataką atrėmėme. Dabar įveiksime dar vieną virusą – tai pokyčių baimės virusą. Faktų srauto didinimas čia nepadės. Padėti gali tik pagarba tiesai ir tolerancija klaidai. Aš klaidų padariau, tačiau šiandien didžiausia klaida būtų užmiršti tuos, kuriems privalu padėkoti.
Dėkingas visiems, kurie lydėjo mane šioje kelionėje – kolegoms Vyriausybėje, esamai politinei komandai, buvusiems bendražygiams, Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojams, pavaldžių institucijų vadovams ir kolektyvams, medikų bendruomenei, pacientų organizacijoms, žurnalistams, visiems tiems, kurie yra neabejingi sveikatos sistemoms rūpesčiams, o dar svarbiau, ieškojusiems sprendimų ir juos įgyvendinusiems.
Dėkoju medikų bendruomenėms už dialogą. Kolektyvinę sutartį trejus metus iš eilės pasirašėme ne su 4 (kaip būdavo anksčiau), o jau su 9 didžiausiomis medikų organizacijomis. Beveik dvejus metus trukusi pandemija neleido lankytis gydymo įstaigose, tačiau džiaugiuosi, kad vėliau man vis tiek pavyko aplankyti šimtus medikų bendruomenių absoliučiai visose Lietuvos savivaldybėse ir jų gydymo įstaigose – nuo Kauno klinikų iki Mosėdžio PSPC. Dialogas pavyko – Jūsų įžvalgų dėka tobulinome procesus ir sukūrėme probleminių procesų medį, kuriuo galės naudotis ir būsimi politikos formuotojai. Analitiniame įrankyje, kuris atvaizduotas grafinio medžio pavidalu, galima matyti esmines sveikatos apsaugos problemas, jų priežastingumo ryšius ir pasekmes. Su Jūsų pagalba identifikuota 200 spręstinų kritinių situacijų. Ateityje tiek diskusija, tiek priimami sprendimai bus labiau argumentuoti ir aiškūs, nes dialogo dalyviai matys visa kontekstą holistiškai.
Už bendrą darbą kuriant ir įgyvendinant pandemijos valdymo planą noriu padėkoti: Kembridžo universiteto ligoninės gydytojui Tumui Beinortui, gydytojui Vaidotui Grigui, prof. Laimonui Griškevičiui, prof. Ligitai Jančorienei, prof. Ramunei Kalėdienei, prof. Vytautui Kasiulevičiui, Kembridžo universiteto mokslo tyrėjai Ingridai Olendraitei, gydytojui Valdui Pečeliūnui, doc. Pauliui Skruibiui, prof. Mindaugui Stankūnui, doc. Kęstučiui Štarui, duomenų mokslininkui Vaidotui Zemliui Balevičiui, verslo atstovams Vidmantui Janulevičiui ir Andriui Romanovskiui bei dar daugybei žmonių. Atsiprašau, jei kurį Jūsų pamiršau.
Tačiau labiausiai visų čia išvardintų žmonių atsiprašau už tas patyčias, kurias Jūs netiesiogiai patyrėte, viešojo erdvėje skleidžiant melą, kad šio plano nebuvo. Mane, kaip politiką, galima paversti šiukšlių kibiru, tačiau man labai skaudėjo širdį, kad per mane patyrėte emocijas, kurių nenusipelnėte.
Prie plano kūrimo 2020-ųjų rudenį prisidėjau ne tik aš, tada dar tik kaip kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus, bet ir būsima šalies Premjerė, kai kurie politikai ir visa mano jau minėta kompetentingų žmonių komanda. Praleidome kartu ilgus vakarus, savaitgalius. Jūs paaukojote šiam planui asmeninį ir savo šeimų laiką. Gruodžio mėnesį planą finalizavome jau oficialioje nepriklausomų ekspertų patariamojoje taryboje prie LRV. Google paieškoje užtenka suvesti raktinį terminą „pandemijos valdymo planas“ ir rezultatai nuves į SAM puslapį „COVID-19 valdymo strategija“. Viešas planas ten nuo 2021-ųjų sausio. Viešumoje ir parlamento tribūnoje aš sakiau šiuos faktus, tačiau Jonathan Swift buvo teisus – kol tiesa tik maunasi batus, melas apibėga pasaulį du kartus. Mano klaida. Man gėda, kad nesugebėjau apginti Jūsų reputacijos.
Noriu padėkoti politinės komandos žmonėms, kurie pačiais sunkiausiais momentais atsiliepė į mano kvietimą ir prisijungė įvairiose darbo pozicijose. Vardinsiu pagal abėcėlę ir meldžiuosi, kad kurio nors būčiau nepamiršęs paminėti: Aistė Šuksta, Alina Sakalauskienė, Asta Riukienė, Aurimas Miškinis, Aurimas Pečkauskas, Aušra Motiejūnienė Bilotienė, Daiva Stalemėkė, Danguolė Jankauskienė, Edgaras Diržius, Edgaras Narkevčius, Eglė Butkevičienė, Jurgita Grebenkovienė, Justina Aleksaitė, Kristina Auruškevičienė, Laura Grigonytė, Olegas Niakšu, Simona Bieliūnė, Tomas Bagdonas, Tomas Gailius, Vaida Barizienė ir Živilė Simonaitytė.
Vieni Jūsų dirbote mėnesius, kiti – metus, dvejus ir daugiau, tačiau kiekvienas Jūsų atidavėte visus savaitgalius, atostogas, savo asmeninį ir šeimų laiką. Kiekvienas buvote tiek, kiek leido šeima, sveikata ir kitos aplinkybės. Visus apkabinu. Kur bebūčiau, visa gyvenimą prisiminsiu. Apgailestauju, kad Jums teko girdėti viešai netiesą, kad, neva, palikote mane. Jūsų galvas skaičiavo kas tik netingi. Žmonių atmintis trumpa. Jūs gi atėjote į ministeriją, realiai tai į frontą, tada, kai dalis kitų žmonių, kurie galbūt ir galėjo padėti, bet rinkosi kitus kelius arčiau sofų – arba tylėjo, arba ėmė biuletenius, arba dalijosi savo nuomonėmis tokiose vietose, kur nereikėjo prisiimti atsakomybės užtvirtinant savo poziciją parašu. Gaila, bet panašiai kai kurie žmonės elgsis ir esant tikram karui.
Prisijungiau prie Vyriausybės kovai su virusu ir sutikau būti vyriausybės dalimi, kai 50 proc. pacientų jau buvo palikę Lietuvos regionų gydymo įstaigas, o išvengiamo mirtingumo, hospitalizacijos ir kiti pagrindiniai rodikliai buvo ES dugne. Net 9 didžiausios medikų organizacijos kreipėsi, kad ministru būtų ne medikas. Sutikau būti ir ekstremalios situacijos operacijų vadovu tuo metu, kai didžiausia antrosios pandemijos banga buvo praktiškai paralyžavusi planines sveikatos paslaugas, kai apie 4000 medikų sirgo, šalis neturėjo ne tik vakcinų, bet ir jokio testavimo proceso. Prisijungiau kaip pilietis, kaip žmogus. Nesigailiu. Jei kas atsuktų laiką atgal, ir vėl prisijungčiau.
Tačiau gana čia sukinėti laiką. Savo ilgą įrašą noriu baigti Charlie Chaplin žodžiais: „Mums jau nereikia bijoti konfliktų, susidūrimų ir kitokių problemų, kylančių iš savęs ar iš kitų. Net žvaigždės susiduria viena su kita, tačiau iš šių susidūrimų gimsta nauji pasauliai. Dabar aš žinau: tai Gyvenimas.“
Dar kartą dėkoju visai medikų bendruomenei už bendradarbiavimą, dėkoju visiems už bendrystę Lietuvos labui, o perfrazuojant Charlie Chaplin, mano darbas šioje Vyriausybėje buvo ne tik apie kovą su pandemija, tris krizes vienu metu ir reformas – mano darbas su Premjere Ingrida Šimonyte man davė viską kas geriausia ir tik šiek tiek blogiausio.
Apsikirpau. Atėjo laikas grąžinti šeimai skolas už tuos beveik ketverius beprotiškai intensyvių metų. Su šeima vykstu atostogų!
