Interviu naujienų portalui lrytas.lt A.Zabarauskas pasakojo neslepiantis nusivylimo, kad G.Nausėda per pirmąją kadenciją priėmė sistemos žaidimo taisykles – nusileido į betikslio galvų kapojimo, įsiskaudinimo, galios demonstravimo ir politinio turgaus lygį.
Komunikacijos ekspertas pasakojo pastebintis požymių, kad antrąją kadenciją prezidentas sieks būti kitoks – tai išduoda ir paties šalies vadovo pasakyta frazė, supykus dėl grupės konservatorių veiksmų prezidento rinkimų kampanijos metu, o ir tam tikri šalies vadovo veiksmai.
Iš pažiūros nedidelis konservatorių puolimas G.Nausėdos atžvilgiu, eksperto manymu, atvėrė tokią smegduobę, kuri šią partiją gali traukti vis giliau. Ir visai ne atsitiktinai, A.Zabarausko teigimu, viena po kitos į viešumą lenda konservatoriams skaudžios istorijos.
Kas tokio įvyko prieš 2019 metų prezidento rinkimus, kad konflikto tarp G.Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio neužgesina net koronaviruso ar migrantų krizės?
Ir kodėl A.Zabarauskas tiki, kad durys G.Landsbergiui į eurokomisarus gali būti neužvertos – net jeigu šie galimi politiniai mainai tarp G.Nausėdos ir I.Šimonytės buvo visai ne dėl to?
– Iš prezidento Gitano Nausėdos komandos pasitraukėte jau prieš ketverius metus – per tiek laiko daug kas keitėsi, taip pat ir pačioje Prezidentūroje. O G.Nausėda vis dar Daukanto aikštėje. Kiek atidžiai vis dar stebite prezidento veiklą, jo komunikaciją?
– Visada seku, kai tik esu Lietuvoje, o dažniausiai esu. Stebiu visą politinį lauką, nes kartą jame pabuvus, iš esmės iš jo nebepasitrauki – net jeigu jame aktyviai nedalyvauji, vis tiek įdomu jį stebėti iš profesinio intereso.
Politinis laukas turi du dėmenis: yra realybė ir yra regimybė. Tie du dėmenys skiriasi. Kai esi pabuvęs viduje, gerokai adekvačiau vertini regimybę, kurią politikai kuria, nes daugmaž supranti mechanizmus, kaip toje realybėje yra veikiama. Man visada įdomu stebėti, spėlioti vienokius ar kitokius sprendimus, kokie jų argumentai arba aplinkybės juos lėmė. Tai tapo mano hobiu, užsiėmimu.
– Tai kaip apibūdintumėte dabartinį politinį lauką? Kiek tos realybės mes iš tiesų dabar matome, o kiek lieka politiniuose užkulisiuose?
– Pirmiausiai atsakyčiau į klausimą, kaip jį apibūdinčiau. Kai matau visą procesą, tai tiesiog paraginčiau visus politikus nustoti kalbėti apie „kitokią politinę kultūrą“. Tai tapo nuviliančiu teiginiu, nuviliančia siekiamybe, nes galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti politikus, kuriems sekasi tą politinę kultūrą palaikyti aukštą – visos gražios intencijos galų gale subyra į šipulius. To nebereikėtų daryti jokiuose rinkimuose – jie gali mesti šį palinkėjimą sau patiems į šiukšlių dėžę.
Dabar matome labai daug pletkų, tuščios eigos, intrigėlių. Matome paviršinius procesus.
Pastaruoju metu pasirodė bent kelios konservatoriams labai nepalankios žinios. Prasidėjo M.Navickienės epizodas, tada A.Vyšniausko epizodas, tada iškilo A.Dulkio tema apie sveikatos draudimą sveikatos ministerijai su labai neigiama interpretacija.
Kai stebi neinformuota akimi, tai yra tiesiog epizodai. Bet kai žinai politikos virtuvę, supranti, kad tai yra karoliukai, suverti ant vienos gijos – neatsitiktinės nei tos temos, nei jų pasirodymo laikas. Galiu sau galvoje kelti įvairias hipotezes, kodėl taip yra, ir, jeigu yra galimybė, pasitikrinti tas hipotezes su žmonėmis, kurie yra arčiau sprendimų priėmimo.
– Kodėl tai nėra atsitiktinumas?
– Kodėl tai nėra atsitiktinumas, aš turiu savo nuomonę, ji, žinoma, subjektyvi ir gali būti klaidinga. Mano galva, jeigu ir ne tiesiogiai, tai bent jau su konservatorių politinių oponentų žinia yra pasirinkta dar gilinti konservatorių problemą, kurią jie turi, prabuvę vykdomojoje valdžioje ketverius metus. Kai bet kas darytų daug klaidų ir tikrai susirinktų visus galimus neigiamus taškus.
Dabar, prieš rinkimus, yra gilinama jų duobė ir, kas tie oponentai, turbūt galima tik spekuliuoti. Bet akivaizdu, kad ir opozicija (turi interesą, – aut.past.), o ir prezidentas pats yra pareiškęs – tai jau nebe mano interpretacija – kad jis yra stipriai užgautas konservatorių elgesio per prezidento rinkimus, ir kad „dabar aš jau sakysiu tiesą“.
Tokia buvo jo formuluotė, praėjus kelioms valandoms po pirmojo turo. Tai, aišku, kelia retorinį klausimą, tai ar iki šiol buvo sakoma netiesa. Bet tai buvo signalas, kad bus kitokia laikysena tos politinės partijos atžvilgiu.
(Prezidentas šlykščiu vadino grupės konservatorių sprendimą kreiptis į institucijas dėl G.Nausėdos patarėjos finansinės aukos jo rinkimų kampanijai, – aut.past.).
– Tai, kaip ir konservatoriai, matote prezidento ranką dėl šių skandalų iškilimo į viešumą?
– Ne veltui nesakiau G.Nausėdos ranka – labiau sakiau politiniai oponentai. Paprastai neveiki vienas ir normalu, kad artėjant rinkimams sudaromos sąjungos, antisąjungos, politinės jėgos buriasi ir skaidosi.
Tie žmonės, kurie nori padidinti savo galimybes arba patekti į įstatymus leidžiančiąją instituciją, arba tiesiog sustiprinti savo politinę galią, natūralu, kad jie yra suinteresuoti tokius epizodus iškelti ir iškelti būtent dabar.
– Paminėjote signalus, kad nuo šiol G.Nausėda turės kitokią laikyseną. Ir kai kalbėjome anksčiau jūs teigėte matantis ženklų, kad G.Nausėda antrąją kadenciją sieks būti kitoks nei pirmąją. Koks? Ir kokie tie ženklai?
– Pirmas ženklas buvo jo paties pasakymas „aš pasikeičiau“. Tai yra jo citata. Kaip tas „aš pasikeičiau“ galėtų išsitransliuoti į jo retoriką ir veiksmus, yra tam tikri požymiai.
Matome jo poziciją dviejų ministrų atžvilgiu. Likus tiek mažai iki kadencijos pabaigos matome, kad jo pasirinktas veikimo būdas labiau primena sovietinio kelių inspektoriaus veikimą, kur gali prisikabinti, prie ko nori.
Tas „aš pasikeičiau“ ir noras nuimti dvi galvas gali būti susijęs su rinkimų kampanijos metu išgirstomis nuomonėmis, galbūt jis davė pažadų, ir čia mato galimybę tas galvas nuimti. Jam tai pavyko, priešingai, nei prie S.Skvernelio su ministru J.Narkevičiumi, kai prezidentas principingai to siekė, bet ministras pirmininkas pasakė „ne“ ir ministras liko dirbti.
Šį kartą ministrė pirmininkė pasakė okay. Vadinasi, vyksta kažkokie politiniai mainai. Tuos politinius mainus mes pamatysime.
Politiniai mainai mūsų politinėje kultūroje yra normalu – politikoje tokie mainai visada vyksta. Bet, žiūrint piliečių akimis, tai labai stipriai nuvilia, nes su žmonėmis, kurie dirba, elgiamasi kaip su figūromis – čia paimi ir pakeiti, argumentų nuimti nėra, bet nuimi. Jau nekalbant apie ministrų komandas, kurie dirba, arba visa tai stebinčius žmones. Paskui bandykite prisikviesti į politiką dirbti profesionalus, kurie supranta, kad juos droš už bet ką ir bet kiek, ir dar galės bet kada nuimti, sutepę jų reputaciją.
Be viso to, kas gero liko prezidento asmenyje, jis pirmiausiai nuleido politinės kultūros kartelę sau pačiam. Jis tikrai gali gerokai geriau, nes jis yra labai aukštos vidinės kultūros žmogus. Jis labai gerbia kitus žmones ir tai moka parodyti. Jis spinduliuoja pagarba.
Bet tai, kaip jis pasirinko elgtis politiniame lauke, tas pokytis, apie kurį jis kalbėjo – jis priėmė sistemos žaidimo taisykles. Jis nekilstelėjo sistemos iki savo lygio – jis nusileido į betikslio galvų kapojimo lygį, įsiskaudinimo, galios demonstravimo, politinio turgaus, „tu man tą – aš tau tą“ prekybos.
Ne su ta mintimi jis atėjo, ir, panašu, kad per tuos penkerius metus, kas irgi normalu, jis priėmė sistemos žaidimo taisykles. Jis atėjo kaip žmogus, kuris sudrebina sistemą, ją paaugina. Jis diktavo dienotvarkę, tiek su dėmesiu regionams, tiek su dėmesiu socialinei atskirčiai, savo prieinamumu ir pagarbia retorika.
Nepaisant to, kad tam tikri elementai išliko, matome, kad retoriniu lygmeniu jis tampa aštresnis, kritikuoja tuos, kuriuos kritikuoti lengva, ir nekritikuoja tų, kuriuos kritikuoti reikia. Norėtųsi palinkėti grįžti prie savo labai aukštos kultūros prigimties ir mus visus kilstelėti, o ne nusileisti iki žemesnio lygio.
– Kalbant apie galimus mainus, prezidentas dar šiandien (pirmadienį) patikino su premjere I.Šimonyte sutaręs, kad „politinio turgaus“ dėl keičiamų ministrų ir G.Landsbergio kandidatūros į eurokomisarus palaikymo nebus. Toks prezidento atsakymas jūsų neįtikina? Jūs irgi paminėjote tą aplinkybę, kad premjerė neturi priekaištų ministrams, bet juos sutinka pakeisti. Kaip visa tai reikėtų vertinti – tai yra tie mainai dėl eurokomisaro ar nėra?
– Išimčiau eurokomisarą, palikčiau mainus. Šiuo atveju labiausiai liūdina tai, kad mes, piliečiai, esame laikomi kvaileliais. Politinių mainų nėra, premjerė priekaištų ministrams neturi, bet du ministrai baigia darbą. Ar jums susiveda? Man nesusiveda. Šioje veiksmų sekoje man trūksta loginės grandies. Ir jeigu loginės grandies trūksta, vadinasi, jos nėra.
Man apmaudu, kad jos mums nepasako. Jeigu mes neverti girdėti tiesos, tai kodėl mes esame verti mokėti padidėjusius mokesčius? Jeigu iš mūsų reikalaujate daugiau, tai mums, kaip piliečiams, taip pat būkite sąžiningesni.
Netikiu, kad nėra susitarimo. Koks tas susitarimas, mes nežinome, todėl ir norėjau išimti eurokomisarą. Gal ne dėl eurokomisaro.
– O dėl ko tuomet?
– Nenoriu spekuliuoti tuo, ko nežinau. Galiu kelti hipotezes, bet šioje vietoje net neturiu hipotezių. Bet iš savo dvejų metų politinės patirties išsinešiau tai, kad politika yra kaip didelis stalas – ant jo visi politiniai klausimai guli vienu metu. Jų sprendiniai vyksta taip: „Mes išspręsime šitą klausimą, jeigu tu šitą ir aną klausimą padarysi taip“.
Su visais valstybei svarbiais klausimais, didžiąja jų dauguma vyksta susitarimai ir mainai – politinis turgus. Todėl sakyti, kad jo nėra, yra tas pats, kas laikyti mus kvailiais. Nereikia taip daryti.
Geriau sakyti taip: „Yra priežasčių, kodėl aš nusprendžiau, kad šie ministrai dirbti nebegali. Aš turėjau poveikio instrumentų premjerei, jais pasinaudojau, ir savo ruožtu galiu pasakyti, kad savo susitarimo su premjere dalies aš laikysiuosi“. Tai būtų sąžininga kalba.
Bet, panašu, kad mūsų politinėje kultūroje šios kalbos niekada nebus, nes žmonės, kurie deklaravo, kad neša kitą politinę kultūrą, tiek 2019, tiek 2020 metais, galų gale spręsdami valstybei svarbius klausimus turėjo veikti taip, kaip veikėsi, o ne taip, kaip jie nori.
– Išimate eurokomisaro klausimą iš šių mainų. Ką tuomet jums sako Prezidentūros komunikacija šiuo klausimu? Kai G.Nausėda sako, kad Lietuvai reikėtų su ekonomika susijusio eurokomisaro portfelio, o G.Landsbergis esą neturi tam reikalingų kompetencijų. Ką tai reiškia? Ar prezidento komanda kelia savo derybinius svertus, o gal nereikėtų skaityti tarp eilučių – G.Landsbergiui durys į šį postą jau užvertos?
– Nebūtinai tos durys užvertos. Politika yra laukas, kur šiais laikais gali atsitikti bet kas. Buvęs sveikatos apsaugos ministras A.Veryga spaudžia ranką didžiausiam antivakseriui I.Vėgėlei ir kartu eina daryti politikos, o I.Vėgėlė, didžiausias antivakseris, rūpinosi pirmumo teise advokatams pasiskiepyti.
Retorika G.Landsbergio atžvilgiu iš Prezidentūros mums demonstruoja tai, ką mes jau žinome – kad ten nėra teigiamo požiūrio į šią asmenybę, kad sprendimas, net jeigu jis jau yra priimtas, yra dangstomas. Galbūt keliama dirbtina įtampa.
Tai tiesiog standartinės derybų technikos – tokių derybų, kurios vyksta tiek teisiniame, tiek verslo pasaulyje, ir kiekviena pusė bando išsiderėti sau optimalią situaciją. (...)
– Jeigu reikėtų prognozuoti, ar G.Landsbergis bus paskirtas?
– Neprognozuočiau, nes nematau prasmės. Galiu pasakyti tik tiek – nepriklausomai nuo politinių oponentų ir stakeholderių (sprendimų priėmėjų, – aut.past.) retorikos, jis turi visus šansus būti paskirtas, nes bus rasta būdų pateisinti šitą sprendimą. Žmonėms nupiešti regimybę.
Dėl to ir sakau, kad yra du dėmenys politikoje – realybė ir regimybė. Kuo labiau mums tą realybę dangsto ir laiko mus kvaileliais, tuo labiau žemina politinę kultūrą ir mus, kaip šios valstybės piliečius.
– Tuomet tas konfliktas tarp G.Nausėdos ir G.Landsbergio – realybė ar regimybė? Jis buvo matomas dar kai dirbote Prezidentūroje – ar jūs galite paaiškinti to konflikto šaknis?
– Jis yra absoliučiai realybė, tą turbūt net ir nematantis, negirdintis ir politika nesidomintis žmogus turėjo pastebėti. Jau kai atėjau tas konfliktas buvo užsimezgęs. Galiu tik perpasakoti tai, ką girdėjau iš ne pirmų lūpų – kad tai susiję su kandidatavimu prezidento rinkimuose su partija ar be partijos.
– Tik tiek?
– Ir turbūt jau visa kita. Nuoskaudos kaupiasi. Yra židinys, bet paskui tas židinys apauga epizodais. Ten nepasakė to, ten pamelavo, pasakė viena, o padarė kita.
Politikoje esu matęs tokių atvejų, kai pas prezidentą ateina aukšto rango politikas, susitikime kalba viena, žiniasklaidai kalba antra, veikia trečiaip, o paskui atėjęs pas prezidentą antrą kartą viską papasakoja ir pagrindžia ketvirtaip.
Esu matęs tokių atvejų ir suprantu, kad tų nuoskaudų gali būti prisikaupę, ir epizodų, kur viena ar kita pusė gali pagrįstai kaltinti neetišku elgesiu ar nebendradarbiavimu, ar pagalių į ratus kaišiojimu.
Ir pasiektas tas negrįžtamumo taškas, kur tik fundamentinė grėsmė gali suvienyti tas dvi puses bendram tikslui. Nors žinome, kad net ir tas nelabai suvienijo, jeigu turime minty kovidą ar migrantų krizę. Tikėkimės, kad bent karo atveju, jeigu toks bus, bent tai būtų pakankamo intensyvumo epizodas, gebėsiantis mūsų politikus, šiuo metu stipriai susipriešinusius, suvienyti.
– Kalbant apie šį, o ir kitus, konfliktus, politikos užkulisiuose dažnai minima prezidento patarėjo Frederiko Jansono pavardė – kalbama, kad jis turi didžiulę įtaką prezidentui, jis jau pramintas „pilkuoju kardinolu“, diktuojančiu prezidento veiksmus. Esą prezidentas susitaria su G.Landsbergiu, bet tada dar pasitaria su F.Jansonu, ir viešai kalba jau priešingai. Kiek realiai įtakos prezidentui daro F.Jansonas?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes nesu arti, nematau savo akimis vyksmo, dėl to man komentuoti svarstymus jau būtų gerokai iškreiptas veidrodis – iškraipyčiau tikrovę.
Mes, politinio gyvenimo stebėtojai, mėgstame klijuoti etiketes – paskaniname tą tikrovę. Mindaugas Sinkevičius jau buvo pakrikštytas premjeru. Prezidentas irgi turi savo pravardžių. Dabar F.Jansonas vadinamas pilkuoju kardinolu.
Galiu pasakyti, ką mačiau, kaip prezidentas priima sprendimus, kai aš dar dirbau Prezidentūroje. Jis klauso įvairių nuomonių, per kiekvieną rytinį pasitarimą leidžia patarėjams kalbėti, tarpusavyje diskutuoti jo akivaizdoje – normalu, kad nuomonės yra skirtingos. Galų gale sprendimą jis priima pats.
Nežinau algoritmo, kaip jis galiausiai nusprendžia, koks bus sprendimas. Vieni sako, kad jis priima sprendimą, kuris bus populiarus. Jūs išryškinote liniją, kad jis priima sprendimą, kurį jam padiktuoja įtakingas patarėjas. Nesu atsekęs algoritmo, nes tokio bendrojo vardiklio „kaip būtų geriau Lietuvai“ – nėra.
Ar F.Jansonas turi įtakos prezidentui? Manau, kad turi tokią pačią, kaip ir tie patarėjai, kurie su prezidentu perėjo per ugnį ir vandenį. O tokių jis turi, kurie stovi šalia jo ištikimai, ar yra gerai, ar blogai. Normalu, kad į tokių nuomonę yra įsiklausoma. Ir privačiame gyvenime labai vertiname žmones, su kuriais patyrėme įvairių situacijų.
– Jūs dirbote Prezidentūroje, kai vyko derybos dėl Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros į eurokomisarus. Tąkart jūs pats kalbėjote, kad į šias pareigas delegavus moterį, Lietuva gautų geresnį portfelį. Visgi, paskirtas buvo V.Sinkevičius. Jūs savo akimis matėte, kaip ši procedūra atrodo. Tai kaip vertinate dabartinį procesą? Ar Lietuva vėluoja su savo kandidatais, nes pogrindinės derybos iš tiesų jau vyksta? Ar G.Nausėdos komentarai apie tai, kad Lietuvai būtų geriau su ekonomika susiję postai, o G.Landsbergis esą neturi tam reikalingų kompetencijų, yra pagrįsti, ar labiau susiję su asmeniškumais, siekiant neprileisti G.Landsbergio prie šio posto?
– Galiu interpretuoti tik subjektyviai, bet nevėluojama yra tol, kol nesibaigė skyrimo terminas. Tai nėra vėlavimas. Galime svarstyti kiek tik norime, kokio portfelio Lietuvai reikia, bet klausimas, kiek mes sugebėsime įtikinti, ką mes galime.
Briuselis turi daugiau faktorių, kuriuos turi įtraukti į lygtį, kad išspręstų eurokomisaro rebusą: tautybę, lyčių lygybės klausimą. Ten yra stipriai technokratinė aplinka – kompetencijos yra labai svarbios. Konkurencija yra labai didelė. Mūsų diskusijos, ko mums reikia, yra kaip diskusijos, kokio oro mums reikia. Mes nelabai tam turime įtakos.
– Po komisaro skyrimo laukia Seimo rinkimai. Prezidentas išreiškė aiškų savo palaikymą socialdemokratams, karaliaujantiems reitingų viršūnėje. Ar ši draugystė, toks aiškus tik vienos partijos palaikymas, jam išeis į naudą?
– Panašu, kad ne tik vienos. Iš vizualinės komunikacijos, kuri yra stipresnė už verbalinę, susidaro įspūdis, kad yra dvi partijos, arba jis nesugebėjo nuo antrosios partijos tinkamai atsiriboti – turiu minty Regionų partiją.
Prezidento ir socialdemokratų draugystė yra ryški, sodri, gal net ir kiek per sodri, nes norėtųsi partiniu požiūriu neutralaus prezidento. Tokio mes nebeturime. Sąsajos su socialdemokratais yra akivaizdžios, išreikštos.
Socialdemokratai savo susitarimo dalį įgyvendino, dabar klausimas, kas vyks, kai bus išrinktas naujas Seimas. Ką bendrai sutarė nuveikti prezidentas ir socialdemokratai, kokia bus dienotvarkė.
Iš vienos pusės, tai gali būti pergalė – nemažai atvejų prezidento ir socialdemokratų tikslai, priemonės persidengia. Tikėtina, kad, einant socialiniu keliu, galima pasiekti nemažų rezultatų Lietuvai.
Bet yra kita medalio pusė, į kurią įvarė save abi pusės. Yra temų, kuriose socialdemokratai neturės gerų sprendimų ir gerų rezultatų – tai yra sveikatos apsauga, švietimas, nes ten yra fundamentalios problemos, neišsprendžiamos per vieną kadenciją – galima tik sudėti pamatus. Netaps geriau nei su pacientų eilėmis, nei su situacija švietimo sektoriuje, mokytojams, mokiniams.
Ir prie socialdemokratų kils klausimas, kiek prezidentas turės valios taip pat principingai kritikuoti savo sąjungininkus, taip, kaip kritikavo dabartinę valdančiąją daugumą. Bus įdomu, kiek ilgai užtruks jų medaus mėnuo, bendradarbiavimo laikotarpis, ir kas bus per jį nuveikta.
– Socialdemokratas Gintautas Paluckas pranešė, kad jis jau ruošiasi stoti už Vyriausybės vairo. G.Nausėda yra minėjęs, kad mato G.Palucką premjero poste. Ar G.Nausėda palaikytų bet ką, ką socdemai iškeltų į premjerus? Ir ar G.Paluckas galėtų būti tinkamas šiam postui?
– Prisiminkime, kodėl G.Paluckas nebėra socialdemokratų partijos vadovas ir kokia buvo retorika, kai jis traukėsi iš ten, ir už ką jis buvo kritikuojamas.
Vadovauti Vyriausybei yra sunkiau nei vadovauti partijai. Jeigu prezidentas patvirtins premjeru žmogų, kuris pasitraukė iš partijos vadovo dėl prasto rezultatyvumo – bent jau taip viešai buvo kalbama – tai ką tai reikš apie jo sprendimų motyvus? Tai mums padiktuos, kad kriterijai (tvirtinant premjerą, – aut.past.) nėra žmogaus asmeniniai gebėjimai vykdyti pareigas.
Vėlgi, retorikoje matysime, kad „sustiprėjo“, „subrendo“, „padarė išvadas“ ir panašiai, bet realybė bus kitokia.
Ką socdemai iškeltų, jeigu jie teiks premjerą? Dabar sunku pasakyti. Dar sausio mėnesį buvo galima iškelti tokią asmenybę, bet jie visiškai nedirbo arba dirbo nepakankamai, kad iškeltų ir sutvirtintų asmenybę. Tai dabar iš esmės premjeru gali būti bet kas iš jų.
– O gal jūs dar kartais pasvarstote grįžti į politinį lauką – į Prezidentūrą arba jungtis prie kokios nors politinės komandos, kokios nors partijos? Ar nesinori tiesti rankos pagelbėti, kai matote, kad politikai taip sunkiai išlipa iš visokių politinių krizių?
– Dalyvauti politikoje – tikrai ne, nes ten yra per didelis koncentratas politikavimo ir per mažas koncentratas valstybės kūrimo. Bet ir dabar sudalyvauju, kiek galiu, valstybei svarbių, kaip švietimo ar sveikatos, temų komunikacijoje. Kiek mano patarimo paprašo, aš jį teikiu – matau tame prasmę.
Bet labiau ne iš politinės, o iš dalykinės pusės – iš požiūrio formavimo, įrėminimo to, kas vyksta, suvokimo. Man tai atrodo svarbu ir prasminga, ir gerokai labiau pasitenkinimą keliantis darbas nei dalyvauti pačioje politikoje.
