Nors palikti Ukrainos Anastasija niekada neplanavo, rusų kariuomenei jau pirmąją karo dieną užėmus jos gimtąjį Melitopolio miestą tiesiog nebeliko kitos išeities – su šeima tuomet dar dešimtokė moksleivė atvyko į Lietuvą ir apsigyveno Vilniaus rajone esančioje Riešėje.
Kalbėdama su naujienų portalu lrytas.lt mergina prisipažino – karo pradžioje ją lydėjo ir labai depresyvios mintys, ir didelė baimė gyventi šalyje, kurios iki tol nebuvo nė aplankiusi.
Tačiau šiandien Anastasija savo ateitį mato tik Lietuvoje, o ir pildyti savo svajones jai sekasi kur kas geriau, nei galėjo įsivaizduoti.
Likti namuose buvo morališkai per sunku
A.Bichuk su tėvais į Lietuvą atvyko 2022-ųjų liepą, praėjus penkiems mėnesiams nuo Rusijos invazijos pradžios.
„Tada buvo tėčio gimtadienis – iš Melitopolio važiavome apie 50 valandų“, – pasakojimą pradėjo ji.
Lietuvoje iki tol Anastasija nebuvo apsilankiusi, tačiau pirmas įspūdis atvykus buvo ypatingas – pasak jos, Lietuva nuo Ukrainos skiriasi kardinaliai.
„Aš nedaug kur esu buvusi net ir Ukrainoje, bet tai iš karto buvo įspūdinga. Kai Vilniuje pasivaikščiojome po prekybos centrus, man taip patiko, kad iš karto įsimylėjau“, – juokėsi mergina.
Tiesa, gimtinės palikti Anastasija niekada neplanavo, tačiau prasidėjęs karas planus gerokai pakoregavo ir įnešė daug nežinomybės. Moksleivė suprato, kad likti savo mieste jai būtų didžiausia kančia.
„Aš nebegalėjau likti Melitopolyje – morališkai buvo labai sunku, nes pačią pirmą karo dieną mūsų miestą užėmė rusai. Atsimenu, kad mamai sakydavau, jog tiesiog negaliu čia būti“, – pasakojo A.Bichuk.
Į Lietuvą tuomet jau buvo atvykęs Anastasijos dėdė, kuris čia susirado darbą ir pakvietė jos šeimą taip pat prisijungti ir atvažiuoti. Pažįstamų žmonių dėka mergina su tėvais apsigyveno visai šalia Vilniaus esančioje Riešėje, pradėjo lankyti ir visai šalia namų esančią gimnaziją.
„Iš pradžių man rekomendavo eiti į naujai atsidariusią tarptautinę ukrainiečių mokyklą, bet ten man nelabai patiko. Svarsčiau apie lenkišką mokyklą Avižieniuose ir Riešės gimnaziją – pasirinkau ją, nes man ten labiau patiko, labai netoli namų“, – aiškino ukrainietė.
Lietuvių kalbos visiškai nemokančiai Anastasijai pirmosios dienos mokykloje kėlė daug nerimo – ji buvo įsitikinusi, kad klasės draugai ir mokytojai nekalbės nei rusiškai, nei angliškai, tad laiką teks leisti vienai. Bet vos įžengus į mokyklą baimės išsisklaidė.
„Iš karto susipažinau su keliais klasiokais, kurie su manimi kalbėjo rusiškai, ir tai labai padėjo, nes jie man viską aiškino – kaip, kas vyksta mokykloje, kokia dabar pamoka, kur eiti, koks mokytojos vardas.
Iš pradžių buvo sunku, nes per pamokas nieko nesuprasdavau, gal tik kelis žodžius, bet laikui bėgant viskas pasikeitė. Dabar viską suprantu.
Pamenu, etikos mokytoja kažką pasakodavo visai klasei, o vėliau man viską asmeniškai išversdavo. Visi mokytojai leido naudotis vertėju – tai ypač padėjo per fiziką“, – savo patirtį prisiminė A.Bichuk.
Jau lyg vietinė
Kalbant su Anastasija sunku neatkreipti dėmesio į tai, kaip taisyklingai ir sklandžiai ji šneka lietuviškai. Paklausta, kaip pavyko taip gerai įvaldyti mūsų šalies kalbą, ukrainietė svarstė, kad viskas įvyko natūraliai, o įtakos tam turėjo ir didelis noras išmokti lietuvių kalbą.
„Prieš ateidama į gimnaziją ėjau į nemokamus kalbos kursus ukrainiečiams – ten man gerai sekėsi, bet dabar negaliu pasakyti, kad jie man labai padėjo, nes atėjus į mokyklą buvo toks jausmas, kad nieko neišmokau.
Labiausiai padėjo aplinka – kai tu kasdien eini į mokyklą ir 7 valandas girdi tik lietuvių kalbą, tau reikia mokytis, klausyti jos, stengtis kalbėti tik lietuviškai, tai labai svarbu. Ir klasiokai, su kuriais susidraugavau, irgi labai padėjo.
Pamenu, kai su drauge važiavau autobusu ir jos vis klausdavau: o kaip tas žodis lietuviškai, o kaip šitas?“ – pasakojo ji.
Visgi A.Bichuk neneigia, kad lietuvių kalba labai sudėtinga, o ir nuo ukrainiečių ar rusų kalbos ji stipriai skiriasi. Nors iš pradžių tekdavo pasukti galvą, kokį žodį pavartoti, dabar ši problema merginai praktiškai išnyko.
„Teko labai daug skaityti lietuviškai, mano knygose visur pieštuku būdavo parašyti vertimai. Lietuvių kalba tikrai nelengva, bet svarbiausia, kad tau ji patiktų – tada bus lengva. Iš pradžių visada būna sunku“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anastasija teigė nesvarsčiusi apie tai, kad lietuvių kalbos gyvenime jai neprireiks, todėl galima tiek daug dėmesio jai neskirti. Ukrainietė prisipažino, kad jai labai svarbu mokėti kalbą tos šalies, kurioje ji gyvena, kad ir kokia valstybė tai bebūtų.
„Nemalonu, kai girdžiu, kad žmonės kažką kalba, o aš nesuprantu – visada noriu suprasti, ką jie kalba. Man labai įdomu kalbėtis su lietuviais jų kalba, nes taip galima geriau suprasti ir pačią tautą, kultūrą.
Manau, bet kurioje šalyje, kurioje atsidurčiau, norėčiau jos kalbą išmokti“, – aiškino A.Bichuk.
Vilniuje Anastasija pažįsta daug dėl karo čia atvykusių savo tautiečių, bet prabilti lietuviškai, pasak jos, pavyksta tikrai ne visiems. Merginos teigimu, nemaža dalis ukrainiečių stengiasi išmokti pagrindines frazes, žodžius, kad galėtų susikalbėti svarbiausiais klausimais, tačiau lietuvių kalba jiems – per sunkiai įkandama.
Kad ką tik mokyklą baigusi mergina ir pati vos prieš dvejus metus išmoko kalbėti lietuviškai, šiandien nepatiki praktiškai niekas.
„Kiekvieną kartą, kai aš pasakau žmogui, jog prieš dvejus metus čia persikėliau, jis žiūri į mane išpūtęs akis, nes niekas netiki“, – juokėsi Anastasija.
Tikslas – lietuviškas pasas
Pasiekimas, kuriuo A.Bichuk galėtų dar labiau didžiuotis – neseniai iš lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pelnyti 88 balai. Jį ukrainietė laikė kartu su savo lietuviais bendraamžiais, tačiau tokiu rezultatu galėtų pasigirti tikrai ne kiekvienas abiturientas.
„Likus keliems mėnesiams iki egzamino man pasakė, kad turiu teisę jo nelaikyti, bet nusprendžiau, kad tikrai verta ir reikia. Iš pradžių man buvo sunku suprasti rašinio struktūrą, rasti tinkamus kūrinius, rašydavau su vertėju, bet labai daug kartų laikėme bandomuosius egzaminus.
Per paskutinį bandomąjį mokytoja paprašė manęs rašyti jau be vertėjo, ir pasirodo, kad taip man buvo netgi lengviau. Kai rašiau be vertėjo, paskutinis mano bandomojo egzamino rezultatas buvo 91 balas“, – prisiminė mergina.
Egzamine Anastasija pasirinko rašyti rašinį samprotavimo tema apie tai, kada prieinama prie kraštutinumų – kaip pati sakė, iš karto sugalvojo, ką nori išdėstyti lape ir kokiais kūriniais pasirems.
Tiesa, nors rašiniai visada buvo stiprioji ukrainietės pusė, ji ir pati nesitikėjo, kad per tikrąjį egzaminą surinks tiek daug balų.
„Galvojau, kad bus daugiausia 70 taškų. Vis tiek buvo labai didelis stresas, pamenu, kad tame rašinyje prirašiau gal 1000 žodžių, tai vos spėjau viską perrašyti į atsakymų lapą. Ir kadangi daug prirašiau, tikėjausi, kad bus ir daug klaidų. Bet štai – labai džiaugiuosi.
Artimieji turbūt džiaugėsi dar labiau už mane – tėvai visada mane palaiko ir džiaugiasi, jeigu pasiekiu aukštų rezultatų. Mama vos neapsiverkė“, – pasakojo A.Bichuk.
Nors save ir vadina humanitare, Anastasijai puikiai pavyko išlaikyti ir kitus egzaminus – pavyzdžiui, matematikos. Ukrainietė gyrė ir Lietuvos švietimo sistemą – sakė, kad besimokydama čia jautė gerokai mažiau streso ir galėjo labiau susikoncentruoti darbui.
„Mokytis Lietuvoje man patiko labiau, nes per dvejus mokslo metus jaučiau mažiau streso nei Ukrainoje. Ten mus mokytojai labai spaudė dėl egzaminų, vis sakydavo, kad „jūs visi nieko neišlaikysite“.
Galbūt man labai pasisekė su mokytojais savo gimnazijoje, bet didžiausias skirtumas, lyginant su mokymusi Ukrainoje, kad čia nejaučiau tokio didelio streso. Aišku, buvo įvairių nesusipratimų, bet visur visko būna“, – įsitikinusi A.Bichuk.
Interviu metu Anastasija minėjo, kad labai norėtų įstoti į Vilniaus universitetą, ekonomikos specialybę. Jei nepavyktų, esą tiesiog padarytų pertrauką ir dirbtų. Tačiau jau kitą dieną ukrainietė pasidalijo džiugia žinia – įstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą ir jau netrukus krims ekonomikos mokslus.
A.Bichuk neabejoja, kad Lietuvoje ji tikrai liks ir toliau, jos svajonė – gauti nuolatinį leidimą čia gyventi, o vėliau gal net įgyti lietuvišką pasą.
„Labai to norėčiau. Mano istorijos mokytojas jau padovanojo man Konstituciją, nes ir egzaminui reikėjo ją perskaityti, ir ateityje bus naudinga“, – sakė mergina.
Ką tik brandos atestatą atsiėmusi ukrainietė šiuo metu taip pat dirba barmene ir padavėja viename restorane.
„Į Melitopolį tikrai nenoriu grįžti, o į Ukrainą... Dabar aš ten savęs jau nematau. Žinoma, labai gaila, bet taip yra. Lietuvoje matau daugiau perspektyvų.
Tėvai mane palaiko – nors jie planuoja grįžti į Ukrainą, nes ten gyvena seneliai, aš pasakiau, kad liksiu čia, nes man Lietuvoje labai patinka, aš čia jau susiradau darbą, studijuosiu. Tėvai nesiginčija“, – kalbėjo Anastasija.
Paklausta, iš kur jauna ukrainietė semiasi motyvacijos ir jėgų, kai jos pačios namai griaunami, A.Bichuk neslėpė, kad šie dveji metai tikrai buvo sunkūs. Tačiau, kaip pati sako, pasiduoti ir visą gyvenimą liūdėti tiesiog negalima.
„Kai prasidėjo karas, morališkai man buvo labai sunku, nes visos mano svajonės, mano planai sugriuvo. Turėjau tikslą, ką daryti, kur stoti, kur dirbti ateityje, bet staiga viskas radikaliai pasikeitė, nežinojau, ką daryti.
Buvau labai arti depresijos, nes nenorėjau nei valgyti, nei apskritai kažko daryti, bet persikėlimas į Lietuvą man labai padėjo. Nauja aplinka ir tokia kelionė į Europą man buvo didžiausias įkvėpimas.
Susiėmiau ir nusprendžiau, kad reikia gyventi toliau, nes visą gyvenimą liūdėti negalima, jei atsitiko kažkas, ko tu negali pakeisti“, – tvirtino Anastasija.
