Teisėje kurstymas gali būti išsakytas žodžiu, parašytas, išreikštas elgesiu, o sąvokos esmė, turinys atsiskleidžia konkrečiame kontekste. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje trys menininkai ir režisierius buvo nuteisti už tai, kad atvyko į Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurioje persirengę panašiais į dvasininkų rūbais garsiai lenkų kalba ragino parapijiečius atvykti į „Siemens“ arenoje vyksiantį renginį „Zero Show“.
Nuteistieji gynėsi argumentu dėl saviraiškos laisvės ribojimo, aiškino, jog siekė aktualaus visai visuomenei tikslo – paskatinti diskusijas apie dvasininkų pedofiliją ir šis tikslas pateisino pasirinktos meninės išraiškos priemonės (performanso) formą. Visgi Lietuva yra krikščioniška valstybė ir saviraiškos laisvė bažnyčioje vertinama griežčiau. Tikėtina, kad jei performansas būtų surengtas šalia bažnyčios, parkelyje ar kur kitur, tai saviraiškos laisvės argumentas būtų buvęs tinkamas.
Šiuo atveju teismas saugodamas religijos laisvę nuteisė kaltinamuosius. Vadinasi, nuosprendis, ar tai neapykantos kalba ar ne, priklauso nuo to, kas yra pasakyta, padaryta, ar paliečiamos Konstitucijoje saugomos vertybės, ar neapykanta kyla dėl asmens ar asmenų grupės tautybės, rasės, religijos, seksualinės orientacijos ir kt. Taip pat priklauso nuo vietos, vertybių, visuomenėje egzistuojančių tolerancijos ribų ir apskritai viso nūdienos laikų konteksto.
Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, žodžio laisvės sąvoka taikoma ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai arba laikomos neįžeidžiančiomis ar abejingomis, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo valstybę ar kurią nors gyventojų dalį. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir plačių pažiūrų reikalavimai, be kurių negali egzistuoti demokratinės visuomenės.
Žodžio laisvė yra būtina, kad visuomenė vystytųsi, kad būtų permąstytos nusistovėjusios vertybės, bet saviraiškos, žodžio laisvei egzistuoja tam tikros ribos. Kaip minėjau, jei asmens ar asmenų grupės reiškiamos idėjos, įsitikinimai palies pamatines Konstitucijoje saugomas vertybes, taip pat jei skleidžiamos idėjos potencialiai galės daryti neigiamą įtaką visuomenei, nepilnamečiams, kels grėsmę atitinkamos visuomenės grupės sveikatai ar net gyvybei, tai jau bus laikoma neapykantos kalba, dėl kurios kils teisinė atsakomybė.
Taip pat teismui sprendžiant, ar saviraiškos, žodžio laisvė perauga į neapykantos kalbą, labai svarbi vieta. Pavyzdžiui, teisme buvo nagrinėjama buvusio Seimo nario ir visuomenininko byla. Teisme visuomenininkas prašė pripažinti, kad buvęs Seimo narys savo pasisakymais per rytinį Seimo posėdį paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, kuri žemino ieškovo garbę, orumą, pažeidė privataus gyvenimo ribą. Teisme atsakovas argumentavo, kad tokie pasisakymai galimi, nes visuomenininkas yra viešas asmuo, tačiau teisėjų kolegija sutiko, kad ištarti žodžiai peržengė leistinumo ribas.
Privataus gyvenimo detalių atskleidimas visais atvejais nepateisinamas net ir saviraiškos laisvės kontekste, juo labiau, kad ta saviraiškos laisvė buvo realizuota netinkamoje vietoje, t. y. Seime, rytinio posėdžio metu. Teismas nusprendė, kad savo pasisakymais buvęs Seimo narys skleidė neapykantos kalbą. Esminiai argumentai tokiam sprendimui buvo vieta, išsakytas turinys, padaryti tam tikri Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio – dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą – pažeidimai.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme numatyta teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą. Asmens kritika apibrėžiama kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Teisė kritikuoti suprantama kaip vertybė, kuri skirta užtikrinti visuomenės teisei gauti viešąją informaciją. Vien iš publikacijų, pranešimų spaudai ar komentarų po straipsniais, pavyzdžiui, apie viešuosius asmenis, kaltinamus korupcijos byloje, galima matyti, jog tolerancijos ribos jų kritikai yra kur kas platesnės nei kalbant apie paprastus prasikaltusius žmones.
Teisinė sistema žmogų, kuris neužima tam tikrų pareigų, negauna prieigos prie tam tikros informacijos, saugo. Priešingai yra su viešaisiais asmenimis. Pavyzdžiui, buvusio Ministro Pirmininko atvejis, kai buvo išasfaltuotas kelias, kuriuo važiuodavo atsakingas valstybės pareigūnas. Ant to asfalto kažkas jam paliko neigiamą komentarą. Teismas negynė buvusio Ministro Pirmininko teisių, nors jis tuo metu turėjo valstybės apsaugą, ėjo atitinkamas pareigas. Kodėl taip yra?
Viešasis asmuo turi daugiau žinių, jis vykdo tam tikrą veiklą, supranta, ką daro, ir dėl tam tikrų užimamų pareigų gali turėti didesnę teisinę apsaugą už įprastą žmogų, tačiau kritikai, nukreiptai prieš jį, yra daugiau laisvės. Viešojo asmens kritika, jei ji nepažeidžia asmens privataus gyvenimo, orumo ir garbės, kitų konstitucinių teisių, yra galima. Kritikuoti instituciją, valstybę, viešąjį asmenį galima ir tuo atveju, jei kritika įžeidžia, šokiruoja ar trikdo, t. y. saviraiškos laisvės turinys aiškinamas gana plačiai, tačiau svarbu, kad kritika būtų išsakyta laiku ir vietoje, kitaip kyla grėsmė jai peraugti į neapykantos kalbą.
Už neapykantos nusikaltimus, pagal Europos Komisijos reikalavimą, gresia baudžiamoji atsakomybė. Asmeniui, skleidusiam neapykantą, gresia ne mažesnė kaip vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Bausmė turi veikti atgrasančiai, žinoma, teismas individualiai vertina kiekvieną atvejį ir pagal padarytų nusikaltimų pavojingumą gali taikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, t. y. žmogui gali kilti ir administracinė bei civilinė atsakomybė.
Jei teismas mato, kad administracinė atsakomybė neveikia prevenciškai, neduoda norimo rezultato, neapykantos nusikaltimai kartojasi, tai gali būti taikoma ir bausmė pagal civilinę teisę. Skiriama bausmė turi veikti prevenciškai, ja siekiama mažinti neapykantos kalbos apraiškas visuomenėje.
Taip, pirmiausia šį klausimą sprendžia, vertina pats nukentėjusysis. Nuo asmens priklauso, kaip jis gins savo teises, jei jis nukentėjo nuo neapykantos kalbos. Jei asmuo nuspręs gintis civiline tvarka, tai byla ir bus nagrinėjama pagal civilinę teisę. Pavyzdžiui, buvusio Seimo nario ir visuomenininko atvejis. Jie nesikreipė į teismą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, jie pasirinko teisių gynimo būdą civiline tvarka. Bet jei nukentėjusysis nusprendžia, kad už padarytus neapykantos kalbos nusikaltimus būtina baudžiamoji atsakomybė ir kreipiasi į prokuratūrą, prokuratūra privalo pradėti tyrimą ir vertinti nusikalstamą veiką pagal baudžiamosios teisės reikalavimus.
Tokiu atveju ikiteisminis tyrimas nutraukiamas nusprendus, kad nėra pakankamai baudžiamojoje teisėje numatytos sudėties požymių. Visgi nukentėję asmenys turi teisę kreiptis ir prokuratūra privalo atlikti tyrimą. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad padaryta veika nėra tiek pavojinga, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, tyrimas nutraukiamas ir siūloma bylą nagrinėti civiline tvarka.
Dar svarbu paminėti, kad prokuroras, pagal Prokuratūros įstatymo 18 straipsnį, yra asmuo, įpareigotas ginti viešąjį interesą, tad jei byla yra susijusi su visuomenei neigiamą įtaką galėjusiu turėti įvykiu, viešosios tvarkos pažeidimu, neapykantos kurstymu, kaip, pavyzdžiui, riaušių prie Seimo byla, jis pagal pareigas privalo inicijuoti ikiteisminį baudžiamąjį tyrimą. Vadinasi, kokia teisinė atsakomybė gresia už neapykantos kalbos nusikaltimus, priklauso nuo to, koks subjektas yra atsakingas už tos teisės įgyvendinimo apsaugą ir nuo paties nukentėjusio asmens pasirinkimo.
Neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų sąvokos teisiniame reguliavime yra suprantamos kaip papildančios viena kitą, apimančios šias nusikaltimų sritis: terorizmą, prekybą žmonėmis bei seksualinį moterų ir vaikų išnaudojimą, neteisėtą prekybą narkotikais, neteisėtą prekybą ginklais, pinigų plovimą, korupciją, mokėjimo priemonių klastojimą, kompiuterinius nusikaltimus ir organizuotą nusikalstamumą. Kada neapykantos kalba perauga į neapykantos nusikaltimus, labai gerai parodo „Zero Show“ byla.
Nors kaltinamieji gynėsi, kad atliko performansą, tokių argumentų nepakako – neapykantos kalba buvo perkvalifikuota į baudžiamosios teisės nusikaltimą. Kitaip sakant, neapykantos kalba perauga į neapykantos nusikaltimą tada, kai turime baudžiamosios teisės taikymo atvejus.
Visuomenes stipriai keičia sudėtingos situacijos, tokios kaip ekonomikos krizės, politinis nestabilumas, karas Ukrainoje, COVID-19 pandemija ir t. t. Tokios situacijos visuomenėje sukelia įtampą, pyktį, kuris natūraliai pasireiškia kaip agresija, o ją žmogus, žmonių grupės nukreipia į lengviau pažeidžiamus.
Kitaip sakant, kai koks nors reiškinys sukelia labai didelę frustraciją, žmogus jaučiasi įvarytas į kampą, nebežino, kaip elgtis, daugėja neapykantos kalbos. Mano manymu, pagrindinės priemonės, stabdančios neapykantos kalbą, yra teisinis švietimas ir ugdymas, to ir siekia Lietuvos teismų bendruomenė, kuri edukuoja jaunimą, norinčius vis kviečia nemokamai konsultuotis teismuose, suteikia visuomenei galimybę naudojantis naujausiu interaktyviu projektu „ATVIRI TEISMAI“ susipažinti su didžiuliais duomenų apie teismų veiklą masyvais.
