Audris Narbutas. Pametę galvas dėl Kamalos Harris

Tokia situacija galiausiai privertė J.Bideną pasitraukti iš prezidento rinkimų ir paremti viceprezidentės Kamalos Harris kandidatūrą.

Demokratų finansiniai donorai ir politiniai lyderiai netruko parodyti, kad yra pasirengę sutelkti jėgas aplink K.Harris kandidatūrą. Akimirksniu ši euforija persimetė ir į Lietuvą, tačiau demokratės apžavėtų politikų džiūgavimai verčia sunerimti. Skubėti pernelyg rizikingai.

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad visiškai suprantama, jog dalis politikų pametė galvas dėl K.Harris. Abejonių dėl D.Trumpo tiek Lietuvoje, tiek ir už balos netrūksta.

Jas dar labiau paaštrino senatoriaus J.D. Vance‘o pasirinkimas būti viceprezidentu D.Trumpo pergalės atveju. Nėra abejonių, kad tokia žinia neabejotinai patiko Vladimirui Putinui, bet nėra palanki nei mums, nei Ukrainai.

Taip pat nėra abejonių, kad Rusija sieks pasinaudoti tokia situacija. Tačiau bandymai politikų pastangomis parodyti D.Trumpą kaip Rusijos statytinį ir agentą yra žalingi. Jais ne tik pervertinama Rusijos galia, bet ir rizikuojama pabloginti santykius su strateginiu partneriu.

Rusijos galios pervertinamą liudijančių ženklų turime ne vieną. Pirma, priešingai nei kai kurie Putiną remiantys Europos politiniai veikėjai (dažniausiai net ne patys įtakingiausi) D.Trumpo psichologinis tipas yra realaus alfa patino, kuris žavisi savo turtais, galia ir įtaka. Tokio žmogaus natūra neleis kitiems veikėjams, pavyzdžiui, V.Putinui, lipti jam ant sprando.

Antra, jeigu D.Trumpas būtų realus Rusijos agentas, demokratai būtų tuo jau seniausiai pasinaudoję ir sugriovę Respublikonų partijos kandidato kampaniją. Akivaizdu, kad tai neįvyko. Veikiau priešingai.

Daugybė šią etiketę klijavusių politikų ir net žiniasklaidos priemonių, pavyzdžiui, „The New York Times“ buvo priversti atsiprašyti. Trečia, sutikdami su teiginiu, kad JAV prezidento postas pernelyg svarbus, jog jį ignoruotų Rusija, turime suprasti, kad ta pati taisyklė galioja ir galingesnėms už Rusiją šalims, pavyzdžiui, Kinijai. Kodėl Rusijos įtaka JAV rinkimams turėtų būti didesnė už Kinijos? Čia dera prisiminti, kad būtent D.Trumpas buvo žmogus įvardijęs Kinijos grėsmę ir pradėjęs jos stabdymo politiką.

Tai kelia abejonių, kad D.Trumpas būtų labai parankus kandidatas Kinijai. O mums turėtų būti puiki proga D.Trumpui priminti, kad Kinijos vadovas Xi Jinpingas yra Kremliaus bičiulis.

Labai tikiuosi, kad ryšiai su K.Harris mezgami ne tik „Facebook“ komentaruose lietuviškai auditorijai, kuriuos aktyviai žarsto tokie politikai, kaip Raimondas Kuodis, bet ir atliekant svarbų diplomatinį darbą. Mums būtina dirbti su K.Harris aplinka.

Visgi dabartinė JAV viceprezidentė anaiptol dar nėra nugalėtoja. Vienas iš demokratų partijos Achilo kulnų yra migracijos politika, kurią nesėkmingai kuravo K.Harris, jai krenta ir dalis kaltės dėl visų problemų siejamų su J.Bidenu.

Ypač dėl slėptos J.Bideno sveikatos būklės. Neabejotinai respublikonų strategai tuo pasinaudos. Dar daugiau, egzistuoja labai reali grėsmė, kad JAV visuomenė dar labiau poliarizuosis, nes viena iš K.Harris stiprybių yra jos parama abortams.

Abortai jau ir taip skaldo JAV visuomenę, o šiuose rinkimuose tiesiogiai grumiasi J.D.Vance‘as, kuris yra „pro life“ pažiūrų ir K.Harris su savo „pro choice“ politika.

Žinoma, pačios K.Harris pozicija yra palankesnė lėšų rinkimui, o tai irgi duos naudos. Tačiau tikėtis, kad taip bus garantuoti daugelio moterų balsai reikia atsargiai. Judėjimo už gyvybę gretose ir pirmose eilėse taip pat stovi moterys, o tokie klasikiniai abortų šalininkų argumentai kaip „teisė į savo kūną“ gali būti atremti priminus, kad mūsų kūnai yra nuolat ribojami politikos.

Pradedant kelių eismo taisyklėmis, kurios mums nurodo kaip vaikščioti gatvėmis ir baigiant ribojimais naudoti fizinę jėgą. Visi šie ribojimai neabejotinai yra teisingi, bet kartu ir įrodo, kad galima riboti žmogaus kūną dėl aukštesnių tikslų.

Abortų kritikai gyvybės apsaugą ir laiko tokiu tikslu, tad pagrindo visuomenės skaldymuisi tikrai daug. Vienas iš didesnių K.Harris privalumų yra tai, kad jos balsų augimo rezervas yra potencialiai didesnis, o tai gali padėti sukurti pozityvią atmosferą. Ypač, jeigu bus gerai sužaista su viceprezidento kandidatūra.

D.Trumpas tikėtina buvo pats apžavėtas savo sėkmės per pasikėsinimą į jo gyvybę ir todėl pasirinko tokį kandidatą, kuriam bus sunkiau atvesti naujus balsus. K.Harris tikrai nekartos šios pozicijos.

Tam, kad efektyviau dirbtume su JAV, svarbu suvokti kas vyksta jos elito galvose.

Tą padaryti mums gali padėti JAV smegenų centrai (think – tank. – angl.), kurių dėmesys šiandien iš esmės krypsta į klausimą: Kaip mes praradome svarbiausio pasaulio galios centro rolę? Šį klausimą natūraliai lydi kitas – ką daryti su Kinija? Būtent per šiuos klausimus ir turėtume analizuoti dabartinę JAV politiką. Tiek D.Trumpas, tiek ir jo kandidatas į viceprezidentus J.D.Vance‘as apie atsitraukimą iš Europos galvoja todėl, kad mano, jog neturės pakankamai išteklių atsverti Kiniją. Taip pat mano, kad europiečiai yra pakankamai turtingi, kad patys pasirūpintų savo saugumu.

Tai problemos, kurios jau prieš kelis dešimtmečius buvo aptartos Roberto Kagano knygoje „Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujojoje pasaulio tvarkoje“. Taigi Lietuva vienaip ar kitaip turės spręsti kaip galėtų prisidėti prie to, kad JAV būtų stipresnės nei Kinija. Patys suprantame, kad tokia misija, tokiai mažai šaliai kaip Lietuva lengva nebus.

Viena iš žinučių, kurias galėtų siųsti mūsų diplomatai abejoms JAV lyderių stovykloms yra ta, kad jeigu mes parodysime, kad jeigu JAV parodys, jog nesugeba įveikti Rusijos, Kinija tiesiog ims nesiskaityti su JAV.

Lietuvos geopolitinė grėsmė ir priešė yra V.Putino Rusija. Nors ji ciniška ir agresyvi šalis, bet negalime nuvertinti jos profesionalumo. Todėl labai tikėtina ne tik tai, kad galimybių ribose ji tikrai gali bandyti kištis į JAV politiką, bet, visų pirma, tai, kad ji ruošiasi dirbti su abiem administracijomis. Ji suvokia, kad tiek vieni, tiek ir kiti gali priimti jai naudingų ir žalingų sprendimų.

Pavyzdžiui, būtent D.Trumpas pradėjo siųsti ginkluotę Ukrainai. Tuo tarpu J.Bidenas vis ribojo Ukrainos galimybes smogti taikiniams Rusijos gilumoje. Tuo tarpu J.Bidenas rėmė paramą V.Zelenskiui, o Trumpas kalba apie tokią taiką, kuri gali būti Ukrainai, o kartu ir mums, labai nepalankiomis sąlygomis.

Politikos apžvalgininkai ir politologai esame pakankamai privilegijuoti, kad kritikuotume D.Trumpo pasisakymus.

Tai mūsų privilegija. Tuo tarpu valstybės lyderiai tokios privilegijos neturi ir reikšdami pernelyg dideles simpatijas kažkurio vieno iš kandidatų naudai, nedirbdami su kito aplinka, jie gali pridaryti žalos. Linkiu, kad taip nenutiktų.