Ukrainoje esantis politologas Alvydas Medalinskas naujienų portalui lrytas.lt pasakojo, kad tokia aptaki formuluotė, kuri nuo Vilniaus viršūnių susitikimo iš esmės nepasikeitė, pačių ukrainiečių nė kiek nenustebino, nors kai kurie Vakarų politikų veiksmai ir verčia ukrainiečius kelti klausimus.
Tiesa, pats politologas stebisi nauju ukrainiečių požiūriu į tai, kad JAV prezidentu vėl gali būti išrinktas Donaldas Trumpas.
Tuo metu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politologas Giedrius Česnakas pastebėjo, kad, ko gero, reikšmingiausias Vašingtone pasiektas susitarimas Europos šalių saugumui į komunikatą nenugulė.
Tačiau Rusija jį tikrai pastebėjo – dėl jo jau pasipylė ir įprasti grasinimai „karinėmis priemonėmis“.
Kaip įvertino ukrainiečiai?
„Mes, Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių ir vyriausybių vadovai, susirinkome Vašingtone švęsti mūsų aljanso 75-ųjų metinių. NATO, sukurta siekiant išsaugoti taiką, tebėra stipriausias Aljansas istorijoje“, – tokiais žodžiais prededamas liepos 10 dieną paviešintas NATO šalių komunikatas, kurio visą originalą galite skaityti čia.
Ukrainai šių metų komunikate dėmesio daug – šalis paminėta 59 kartus, tačiau esmė išlieka tokia pati, kaip ir pernai Vilniuje. Šalys nurodo, kad Ukrainos ateitis yra NATO, tačiau kada ir kaip – neįvardija.
„Palankiai vertiname pažangą, kurią Ukraina padarė po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo, vykdydama būtinas demokratines, ekonomines ir saugumo reformas. Ukrainai tęsiant šį gyvybiškai svarbų darbą, mes ir toliau remsime jos negrįžtamą kelią į visišką euroatlantinę integraciją, įskaitant narystę NATO. Dar kartą patvirtiname, kad pakviesime Ukrainą prisijungti prie Aljanso, kai su tuo sutiks sąjungininkai ir bus įvykdytos tam tikros sąlygos“, – teigiama komunikate.
Ukrainoje esantis politologas A.Medalinskas naujienų portalui lrytas.lt pasakojo, kad patys ukrainiečiai dėl Vašingtono NATO viršūnių susitikimo rezultatų nebuvo nustebę.
Anot politologo, Ukrainos gyventojai matė, kas darosi JAV vidaus politikoje, kokios nuotaikos vyravo ir Vokietijoje, todėl iš anksto ukrainiečiams buvo aišku, kad tai bus tiesiog šventė, gražūs žodžiai ir, žinoma, kai kurie sprendimai dėl karinės paramos Ukrainai.
„Dabar entuziazmo mažiau nei prieš Vilniaus NATO viršūnių susitikimą. Iš tiesų tada buvo daug tikėtasi – net ir pakvietimo Ukrainai ateiti į NATO“, – pasakojo A.Medalinskas.
Visgi, politologas pastebėjo, kad situacija Ukrainoje šiandien yra sudėtingesnė ir ukrainiečius verčia kelti įvairius klausimus Vakarų lyderiams.
Pavyzdžiui, baisūs Rusijos smūgiai į ligonines – ukrainiečiai klausia, tai kodėl reikėjo laukti NATO viršūnių susitikimo, kad NATO šalys paskelbtų, jog bus duodamos priešraketinės gynybos sistemos, kai jas buvo galima perduoti iš karto, kai jos tik buvo gautos.
Tuo metu „negrįžtamas Ukrainos kelias į narystę NATO“, kaip komunikate šiemet išsireiškė Vakarų lyderiai, tiek Ukrainos pareigūnų, tiek pačių ukrainiečių, anot A.Medalinsko, yra vertinami kaip gražūs žodžiai, tačiau Ukraina laukia rezultatų.
„Klaustukų yra labai daug. Dėl šio viršūnių susitikimo nėra labai didelio ažiotažo“, – pripažino jis.
Tiesa, A.Medalinskas pastebėjo, kad Vakarų politikai sumąstė gudrų žingsnį – į Vašingtono susitikimą pakvietė labai daug Ukrainos ekspertų, politologų, politikų, o jie savo tekstais, įrašais socialiniuose tinkluose ir straipsniai portaluose patys padidina šio renginio svarbą.
„Nes jeigu kuris nors nusifotografavo su A.Blinkenu, tai prie nuotraukos parašo, kaip jam dėkoja, kaip labai Ukrainai buvo pagelbėta. Tad žmogus, skaitydamas tai, ir nusprendžia, kad iš tiesų daug pagelbėta“, – kalbėjo politologas.
Visgi, politologas pastebėjo, kad ukrainiečiai jau kitaip mato ne tik narystės NATO perspektyvas, bet ir pragmatiškiau pradėjo žiūrėti į JAV prezidento rinkimus bei į tai, kad juos laimėti gali D.Trumpas.
„Yra supratimas, kad ta pati J.Bideno administracija padarė nemažai, trypčiodama vietoje, kad Ukraina nepasiektų persilaužimo.
Taip, ekonominė, finansinė, karinė pagalba, kuri po delsimo pagaliau išjudėjo, yra labai svarbu, bet jeigu didžiausioje, įtakingiausioje Vakarų pasaulio valstybėje būtų ryški strateginė lyderystė, tai jie galėjo padaryti daug, daug daugiau. Kas žino, gal 2022 metais tas karas galėjo būti pasibaigęs. Tai bendri suvokimai, pastebimi kalbant su žmonėmis.
Dabar ukrainiečių atsakymas būna labai įdomus. Jeigu Vakaruose, ir Ukrainos politiniame elite, visi labai baiminasi D.Trumpo ir kaip čia bus, tai apskritai ukrainiečių atsakymas būna toks: „Pažiūrėsime. Ką čia skubame. Bus, tai bus. Juk ne mes renkame tą prezidentą“.
Vyrauja suvokimas, kad ir J.Bideno administracija nebuvo „kažkas tokio“. Labai tikimasi, kad jeigu D.Trumpą vis dėlto išrinktų, tai nebūtų kažkas labai, labai blogo. Iš tiesų daug pragmatiškiau pradedama žiūrėti į visus dalykus, mažiau emocionaliai“, – įvertino A.Medalinskas.
Politologas pasakojo, kad daugiausiai ironiškų strėlių ukrainiečiai skyrė formuluotei, kurią NATO lyderiai buvo sugalvoję iš pat pradžių – apie „tiltą“ narystės NATO link.
„Ironizavo, tai kur čia tas tiltas, kur jis ves? Dabar sugalvota daug geresnė formuluotė, matyt, kažkas NATO struktūrose pagalvojo, kad tas tiltas nėra aiški formuluotė, jei daugiau nieko nepažadi, išskyrus tai, kad logistikos centrą padarai Vokietijos teritorijoje, pasiunti pareigūnus į Kijevą“, – kalbėjo jis.
Vis dėlto, politologas apgailestavo, kad ir šį kartą Vakarų lyderiai neįvardijo jokių aplinkybių, kada Ukraina galėtų būti pakviesta į NATO.
„Man labiausiai gaila, kad nuo Vilniaus samito laikų neatsirado labai aiški formuluotė, kad nebebūtų kurčio su nebyliu kalbėjimas.
Juk Ukraina ar mes Lietuvoje nesakome, kad priimkite Ukrainą į NATO dabar ir Ukraina tuoj pat stos. Ne, pozicija yra kita – įrašykite punktą, kad Ukraina taps NATO nare, kai tik pasibaigia karas ar pasiekiamos paliaubos. Tada visai kitą prasmę įgauna visos taikos iniciatyvos.
Tada Ukraina paliekama su klausimu, kas yra svarbiau – išsaugoti valstybę, padaryti ją stipria ir padaryti NATO nare, ar atsiimti visas teritorijas, kurios buvo 1991 metais. Tai yra Ukrainos sprendimas, ne Vakarų.
O tada ir V.Putinui taptų aišku, kad kiek bekariausi, ta Ukrainos teritorijos dalis, kuri bus Ukrainos, o gal ir visa atkovota teritorija, bus NATO narė. Tu nieko nepasiekei“, – kalbėjo A.Medalinskas.
Reikšmingas sutarimas
Savo ruožtu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politologas Giedrius Česnakas pripažino, kad kalbėti apie Vašingtono viršūnių susitikimo rezultatus yra gana sunku, nes jie nėra labai džiuginantys.
Anot jo, komunikate nuolat kartojama tai, kas jau buvo minėta ir Vilniaus viršūnių susitikime – būtinybė „stiprinti“, „gerinti“ ir kitos panašios frazės, tačiau konkrečių tikslų trūksta.
G.Česnakas pastebėjo, kad jau praėjo dešimtmetis nuo 2014 metų Rusijos invazijos į Ukrainą, tačiau NATO šalys vis dar tebekalba apie 2 proc. BVP gynybai skyrimą. Taip pat jau dvejus metus Aljanso šalys kalba apie gynybos pramonės stiprinimą, o rezultatų – mažai.
„Į ką galima atkreipti dėmesį, tai į NATO atstovų skyrimą Ukrainai koordinacijai, tačiau tai yra labiau administraciniai klausimai – nežinau, kiek jie politiškai artins Ukrainą link NATO ar NATO link Ukrainos.
Paskelbta, kad Ukrainai bus skiriama 40 mlrd. eurų, bet prisiminkime, kad viskas prasidėjo nuo 100 mlrd. iniciatyvos kovo mėnesį, o likome su 40 mlrd. eurų. Vadinasi, ta ambicija mažėjo, jos ilgalaikiškumas taip pat nėra didelis.
Paminėta kova su hibridinėmis grėsmėmis ir visokiomis su Rusija siejamomis atakoms ir išpuoliais prieš infrastruktūrą arba verslo objektus, bet konkrečiai nepasakyta, ką NATO ketina daryti“– vardijo politologas.
Vienu reikšmingiausių šio susitikimo sprendimų, nors jis nėra paminėtas komunikate, G.Česnakas išskyrė JAV ir Vokietijos susitarimą, kad nuo 2026 metų Vokietijoje bus dislokuoti nauji JAV ilgojo nuotolio ginklai – sparnuotosios raketos „Tomahawk“ ir šiuo metu dar kuriamos hipergarsinės raketos.
Kad šis sprendimas – reikšmingas, išduoda iš karto sekusi Rusijos reakcija – Kremliaus atstovai pareiškė „karinėmis priemonėmis“ reaguosiantys į JAV planuojamą ilgojo nuotolio raketų dislokavimą Vokietijoje.
„Tai signalas Rusijai, kad yra mąstoma, kaip stiprinti JAV buvimą (Europoje, – aut.past.). Europos valstybės neturi pernelyg daug galimybių, kurias teikia ilgojo nuotolio raketos ir kurias turi JAV.
O 2026 metai gali būti susiję su tuo, kad techniškai reikia parengti infrastruktūrą, nugabenti ginkluotę, veikiausiai reikės Vokietijos įsipareigojimų“, – įvertino ekspertas.
Kodėl Vokietijoje? G.Česnakas priminė, kad nuo Šaltojo karo laikų Vokietijoje yra pagrindinės oro pajėgų ir kitos JAV bazės.
„Vadinasi, ten yra tam tikra infrastruktūra, galimybės. Be to, Vokietija matoma tarsi Europos centras, nes jeigu dislokuotų Lenkijoje, galimai būtų galvojama apie labai didelę eskalaciją, rimtų neigiamų signalų siuntimą.
O kadangi iš Vokietijos tos raketos skrenda gana toli ir greitai, tai matoma tarsi įprastinis, visiems partneriams priimtinas centras, kuris nesukuria pernelyg didelio trigerio Rusijai.
Tai siunčia tam tikrą signalą Rusijai, bet jis nėra toks nepriimtinas, jeigu būtų kitose, daugiau į rytus esančiose teritorijose“, – paaiškino politologas.
Skirtingi signalai
Tad Vašingtono viršūnių susitikimas siunčia ganėtinai skirtingus signalus – iš vienos pusės, planuodamos ilgojo nuotolio ginklų dislokavimą JAV ir kitos NATO šalys ruošiasi galimai grėsmei, iš kitos pusės – niekaip neįsipareigoja didinti savo išlaidų gynybai.
Politologo vertinimu, viskas atsiremia į NATO šalių lokaciją – kuo jos arčiau grėsmės, tuo labiau investuoja į savo saugumą. O tai, politologo vertinimu, yra papildomas uždavinys Lietuvos politikams ir kitiems sąjungininkams.
„Finansavimą gynybai daugiausiai padidino tos valstybės, kurios yra rytiniame flange ir kurių artimoje kaimynystėje yra Rusija. Nepadidino tos, kurios yra toliau nutolusios į Vakarus ar į Pietus.
Vadinasi, jos tos grėsmės sau nemato, o identitetas, kad gynybos išlaidos turėtų didėti bendradarbiaujant su sąjungininkais, galbūt ir jų poreikiams, nėra įsitvirtinęs.
Kai kalbame apie partnerių dalyvavimą, minime Vokietiją, Nyderlandus, Daniją, Suomiją, Švediją, Jungtinę Karalystę kitose Baltijos šalyse, bet didžioji dalis NATO valstybių tarsi neminimos šiame diskurse. Akivaizdu, kad Lietuvos diplomatams reikia daugiau dėmesio skirti šalims, iš kurių nematome nusiteikimo didinti finansavimą“, – įsitikinęs politologas.
Nes vietoje didesnio finansavimo gynybai, anot G.Česnako, iš esmės matoma visiškai priešinga tendencija.
„Apgaileistaudami turime pastebi, kad toliau nuo rytinio flango esančių valstybių kariuomenės iš esmės mažėja personalo skaičiumi. Net jeigu, kaip NATO Aljansas, turėsime techniką, lieka klausimas, kaip bus su karių užpildymu.
Naujasis NATO gynybos modelis reikalauja pusės milijono karių, pasiruošusių, esant poreikiui, judėti. Akivaizdu, kad susiduriame ir su šia problema“, – pastebėjo jis.
