Sigitas Parulskis. Meilė – tik saugiu atstumu

Jaučiu, kaip mano vidinis cenzorius augina raumenis. Tobulėja Ezopo kalba. Abu šie komponentai buvo populiarūs ir neišvengiami sovietmečiu. Anuomet žmonės tai darė iš baimės, kad nepatektų į valdžios nemalonę. Kodėl taip darome dabar? Juk ne iš baimės? Galbūt labiau dėl to, kad nesinori nemalonumų. Norisi mažiau kančios. Stengiuosi vengti bet kokio konflikto su rūsčia tikrove, kad neskaudėtų. Ar tai prisitaikėlio elgesys, ar išminčiaus? Gal išminčius ir yra prisitaikėlis.