Ketvirtadienį Seimas naujuoju kariuomenės vadu paskyrė brigados generolą Raimundą Vaikšnorą. Savo draugu būsimą kariuomenės vadą vadinantis V.Rupšys „Žinių radijo“ interviu metu jam linkėjo išlaikyti kritinį mąstymą, nepasiduoti įtakoms.
Tuo pačiu V.Rupšys pasidalijo savo ateities planais, darbais, kuriuos labai norėjo padaryti, bet nespėjo, kalbėjo apie karinius patarimus „iš šalies“ ir kodėl ketina tik retais atvejais dar užsidėti kariuomenės uniformą.
– Generole, kokios šiuo metu jūsų nuotaikos, baigiantis kadencijai?
– Nuotaikos yra tikrai geros. Žurnalistų, draugų ir bendrai vis esu paklausiamas, tai kaip jaučiuosi palikdamas postą. Sakau, kad palieku ne karaliaus postą, o darbinį postą, kur buvo konkreti mano funkcija ir keliami uždaviniai. Ir, mano galva, tą funkciją aš įgyvendinau, uždavinius įvykdžiau. Šį postą ir šias pareigas palieku labai ramia širdimi.
– Ko palinkėtumėte naujam kariuomenės vadui, dėl kurio Seimas šiandien balsavo? Pažįstate R.Vaikšnorą ir žinote poziciją, žinote, kas gali būti sunku šiame darbe. Kas sunkiausia kariuomenės vadui?
– Pažįstu jį puikiai. Pasakyčiau, kad tai mano draugas, ir ne tik tarnybos draugas – labai geri, šilti mūsų abiejų santykiai. Atvirai pasakius, ir rekomendavau jam važiuoti, truputį pabūti užsienyje vien dėl to, kad įgautų patirties, kad galėtų būti kandidatu į kariuomenės vadus. Ir, matyt, ta mano rekomendacija ir pasiūlymas jam išėjo tik į naudą.
Iš kitos pusės, patarimas jam – kritiškai mąstyti. Paprasčiausiai neužsidaryti šablone, neužsidaryti dėžutėje, kritiškai mąstyti. Nebūtinai pasiduoti visoms įtakoms. Jis yra patyręs, išsilavinęs, garbingas žmogus. Tos trys savybės – aišku, ir daugiau jų yra – tikrai leidžia jam pasitikėti savimi, tikėti, kad jo matymas, analizė ir priimami sprendimai yra pagrįsti ir teisingi.
Žinoma – bus visokie vėjai, visokie skersvėjai, nuomonės visokios. Bet valstybės saugumas ir pasirengimas valstybės gynybai, taikos užtikrinimas Lietuvoje, parodant savo jėgą kartu su sąjungininkais tam, kad nereikėtų kariauti, yra pagrindinis kariuomenės uždavinys.
– Tai turbūt ir yra esmė – užtikrinti, kad atgrasymas veiktų kaip šveicariškas laikrodis, kad niekas neturėtų dėl savo šalies, neduok Dieve, žūti, aukoti gyvybę, bet tiesiog turėtume taiką, stabilumą, žmonės matytų aiškią perspektyvą. Turbūt mūsų priešas labiausiai ir svajoja, kad mūsų visuomenės narys jaustųsi kuo nestabiliau, nesaugiau, kad galvotų, jog kažkas bus, kad gal reikėtų išvažiuoti. Turbūt tokiais atvejais labiausiai trina delnais tie žmonės, kurie nori mums pakenkti.
– Tikrai pritariu tam, ką sakote, tai papildo tai, ką aš norėjau pasakyti. Aišku, jie trina delnais, jeigu mes elgiamės pagal jų norus. Jeigu mes patys elgiamės pagal Kremliaus ir Maskvos norus, esame įviliojami ir kartais darome tuos darbus, dėl kurių jie trykšta noru. Tai yra visų pirma tautoje kelti nepasitikėjimą, ypač nepasitikėjimą kolektyvine gynyba ir mūsų sąjungininkais.
Kartais mes savo rankytėmis, savo kalbomis tai darome – tautai sakome, žiūrėkite, turime būti susikaupę, konsoliduoti ir pasirengę, nes galime būti vienui vieni. Tai yra labai palanku Maskvai – jie to tik ir laukia. Maskva laukia, kada galės suskaldyti NATO vienybę. O NATO yra tikrai šiai dienai labai vieninga.
Kartais nuomonės išsiskiria, bet vis tik po diskusijų yra prieinama prie vieningos nuomonės, daromi planai. Jeigu NATO pajėgoms reikėtų reaguoti į kažkokias grėsmes nedelsiant, tai patikinu ir garantuoju – NATO reaguotų nedelsiant. Iš karto.
– Nesuabejojate nė sekundei, kad ta kolektyvinė gynyba, kuri yra mūsų saugumo pagrindas, suveiktų kaip laikrodis, nepaisant to, kad visi kalba, kas čia būtų, penktas NATO straipsnis, ką darytų vengrai. Manote, kad viskas yra tvarkoje?
– Pasakysiu taip: jeigu viskas būtų tvarkoje, tada sakyčiau, kad miegokime ramiai. Ne – reikia dirbti, reikia sekti, reikia daryti savo darbus ir dėti indėlį į tai, kad tikrai suveiktų. Bet dabar, jeigu kartais nebūtų bendro valstybių vadovų pritarimo, yra numatytas mechanizmas, tokia kariuomenės parengtis ir numatyti leidimai, kurią kariuomenės dalį galima panaudoti ir be to visų pritarimo, ir nedelsiant.
Pavyzdžiui, jeigu yra kovinė laivų grupė, tai šiai laivų kovinei grupei yra skirtas vadas ir atitinkami įgaliojimai, kaip jai reikėtų veikti. Tai būtų pirmo atsako pajėgos. Tas pats yra ir kitose pajėgose – padaryta sausumos kovinė grupė, tiesiogiai pavaldi SACEUR. Numatytas žymiai paprastesnis mechanizmas negu visų šalių sutarimas, ir Rusija tai aiškiai žino – kad atsakas būtų nedelsiant. O perėjimas prie didelio masto kovinių veiksmų yra labai gerai numatytas.
Bet gali būti geriau, ir tai darome. Klausimas, kaip palieku šį postą? Kai aš atėjau buvo pradžia – dabar mes įsibėgėjome. Bet tai nėra pabaiga. Gerbiamas R.Vaikšnoras turės galimybę toliau tęsti tuos darbus. Kolektyvinė gynyba, kolektyvinių planų sudarymas ir patvirtinimas yra mūsų indėlis, bet nėra mūsų nacionalinis sprendimas.
R.Vaikšnoras turės paklusti ir kolektyvinei valiai – tų planų pritarimuose, nubraižymuose. Bet ten mūsų veikla didžiulė. Mes sudarome ir grėsmių sąrašą, ir planus, kaip gali veikti priešiškos pajėgos. Mes, Lietuvos kariuomenės karininkai, labai didelius darbus esame nudirbę. Ir toliau jam juos reikės tęsti. (...)
– Ką veiksite išėjęs? Gal turite kokį planą – gal rašysite knygą, ar žvejosite, ar liksite kokioje nors kariuomenės pozicijoje?
– Kariuomenėje jau nebeliksiu, nes tokia yra tradicija ir numatyta įstatyme, kad vadas, kuris užėmė aukščiausias pareigas, kad yra viena kadencija penkeriems metams – tą kadenciją buvau ir vykdžiau tas pareigas, išeinu ir kariuomenėje nebegaliu būti.
Tik pažadu vieną – greičiausiai karinės uniformos išėjęs nelabai vilksiuosi, nes, mano galva, karinę uniformą turi vilkėti tie, kurie tarnauja kariuomenėje. Jie turi teisę vilkėti uniformą.
– Ar nepasiilgsite uniformos? Dažniausiai būnate su uniforma. Turbūt civiliniais drabužiais retai kada į darbą ateinate, su džinsais turbūt dar nesate buvęs darbe.
– Tikrai darbe nevykdau pareigų su džinsais. Bet, žinot, jausmai visokie, aišku, tiek metų prabėgo vilkint tą uniformą, turint tą karišką šukuoseną – jie tikrai niekur nedings. Bet žinau vieną – dabartį ir ateitį kuria tie, kurie ir turi tai daryti. Aš jau padariau savo – gerai ar blogai, bet aš jau esu praeitis. Ir to man užtenka.
Aišku, nežinau, kaip viskas susiklostys. Buvo gerbiamo generolo J.Kronkaičio atvejis, kai jis atvažiavo, patarinėjo. Bet tada politinei vadovybei buvo reikalingi patarimai „iš šalies“, dabar jie mažiau reikalingi.
Aš visada sakau – ir tai yra labai rimtas akcentas – kad politinė vadovybė turi didžiulį karinį potencialą. Ir ne kariuomenės vado asmenyje – politinės vadovybės rankose visada yra apie 10 generolų, apie 50 pulkininkų, kurie yra patyrę, išsilavinę, garbingi, gabūs žmonės, ir jų kariniais patarimais reikia vadovautis.
Kariniai patarimai „iš šalies“ yra labai keisti, nes jie nedisponuoja informacija. Nesakau, kad iš šalies atėję negali patarti ar turėti nuomonės, nesakau, kad jie nėra gabūs tai daryti, bet tam, kad patartum, kaip konkrečiai vystyti pajėgumus, kaip sudaryti planus, reikia turėti duomenis.
Per ateinančius pusę metų aš nebeturėsiu duomenų. Dar atmintyje gyvensiu šios liepos duomenimis, bet gruodžio pabaigoje viskas – bus nauja situacija. Nauji vadai, nauja politinė vadovybė savo rankose disponuos visai kita situacija. Yra didžiulė dinamika, visoje NATO bendrijoje viskas taip greitai keičiasi.
Taip pat reikia suprasti, kad kai kurie mūsų ekspertai tikrai yra ekspertai vienoje ar kitoje srityje, bet negalime būti universalūs ir viską žinoti. Teikiant karinį patarimą politinei vadovybei aš, kaip kariuomenės vadas, visko nežinau – konsoliduoju tai, ką mano specialistai pasako. Pavyzdžiui, oro gynybos specialistai, karo inžineriai, artileristai, ugnies galios specialistai.(...)
– Generole, viena savybė, kuri, jūsų akimis, yra pati svarbiausia kariuomenės vadui?
– Niekada nebuvau pagalvojęs apie vieną savybę – apie kelias galėjau pagalvoti. Pati pagrindinė savybė kariuomenės vadui – suprasti, kad jis yra tarnaujantis Lietuvai ir tautai. Ne kam kitam. Už nugaros yra Lietuva ir mūsų tauta – ir daugiau nieko. Kartais gali nepasisekti tau asmeniškai, gali padaryti klaidų, bet sau širdyje visada pasakysi, kad dariau tai, ką man privalu daryti, kad tarnauju ne grupei asmenų, ne politinei partijai ar grupei, o visai tautai ir valstybei.
– Ar yra grėsmė, kad nespėsime pagal planą parengti infrastruktūros Vokietijos brigados priėmimui?
– Galiu pasakyti vieną dalyką – jeigu eisime nustatytomis procedūromis ir neryžtingai… Šiai brigadai reikia tokio dydžio infrastruktūros, kaip Švenčionių arba Šilalės miestas. Tiek betono, tiek plytų, tiek asfalto reikia įdėti, kad tai būtų pastatyta. Ir dar pagal specifinius reikalavimus. Pavyzdžiui, ginklų sandėliai, amunicijos sandėliai, raketinių sistemų sandėliams yra ypatingi reikalavimai, ta statyba yra sudėtinga.
Tik patarčiau, pasakyčiau, kad reikia skubėti. Ir čia jau nebe kariuomenės vado klausimas – tai valstybės klausimas. 2027 metų pabaigoje Šilalė turi stovėti. Ar 2027 metų pabaigoje Šilalė stovės – patys savęs paklauskite.
– Paskutinis klausimas kadencijos pabaigai – ar yra dalykų, kur generolas V.Rupšys labai norėjo padaryti, bet nespėjo, nesugebėjo, negalėjo? Ar yra toks dalykas kariuomenėje, kur jums šiek tiek širdį skaudą dėl to, kad nepavyko?
– Yra ir ne vienas, ir, pasakyčiau, daug tokių dalykų. Daug ko viešai nesakysiu – tegul lieka manyje, tik pasakysiu R.Vaikšnorui, o jis jei norės – girdės, jei norės – negirdės. Kiti iš šalies, aišku, mato dar daugiau, kas yra nepadaryta arba kas padaryta. Faktas yra kryptys ir akcentai, prioritetai.
Per visas tas batalijas su politikais, su visuomene įsivėliame į kažkokias kalbas, kurios labai daug energijos atėmė iš rimtų, gerų darbų. Aišku, objektyvios priežastys, kaip kovidas, nelegali migracija, reikėjo daug mūsų pajėgumų, viskas stabdėsi, karas koregavo mūsų planus.
Jeigu gimčiau dar kartą, jei duotų dešimt metų, visą akcentą dėčiau į žmonių parengimą, personalo rengimą – į lietuviško kario mentaliteto formavimą, ypatingai į karininko. Šiandien dar darome labai daug klaidų kopijuodami kažkokios tautos ar didžiųjų tautų, turinčių didžiulius resursus, parengimą. Mums reikia atrasti savo kelią. Tai karininko parengimas ir mūsų doktrinos, vadovaujantis savo pajėgumais. Tokie du darbai.
