Tačiau toks piliečių aktyvumas neįsivaizduojamas Lietuvoje – balsuoti atėjo vos kiek daugiau nei 28 proc. rinkėjų – kone perpus mažiau nei vidutiniškai ES.
Akivaizdu, kad menkas rinkėjų aktyvumas buvo naudingas visada balsuojančius ištikimus rėmėjus turintiems konservatoriams.
Nepaisant smarkiai smukusių reitingų, Tėvynės sąjunga, surinkusi beveik 21 proc. balsų, įstengė laimėti EP rinkimus ir gauti tris europarlamentarų mandatus.
Sulaukusi beveik 8 proc. rinkėjų paramos gerai pasirodė ir vieną mandatą gavusi Laisvės partija, nors abejota, ar „laisviečiams“ pavyks surinkti bent 5 proc. balsų ir dalyvauti vietų į EP dalybose. Liberalų sąjūdis vos peržengė šį barjerą ir taip pat gavo vieną mandatą. Nors socialdemokratams buvo prognozuojama pergalė, jie liko antroje vietoje ir turės du mandatus EP.
Daug kam buvo netikėta už homofobiją kurstančius pareiškimus teisiamo, iš Seimo per apkaltą pašalinto P.Gražulio sėkmė – jo vadovaujama Tautos ir teisingumo sąjunga pelnė 5,35 proc. rinkėjų balsų ir net truputį pralenkė Liberalų sąjūdį. Vadinasi, P.Gražulis vyks į Briuselį, kaip kalbama, juokinti Europos.
Matyt, pagrįstai svarstoma, kad P.Gražuliui, kaip ir Laisvės sąjungai, tik dėl priešingų sumetimų, galėjo padėti rinkimų dieną vykusios LGBT eitynės – vienus piliečius tai skatino balsuoti už kartu su gėjais ir lesbietėmis žingsniavusius „laisviečius“, o kitus – paremti Šventąjį Raštą apie neva iškrypėlius homoseksualus vis cituojantį P.Gražulį.
Žinoma, rinkimams įtaką darė ir tai, kad Lietuvoje žmones daug menkiau nei Vakarų Europoje domina EP. Briuselyje ir Strasbūre posėdžiaujantys europarlamentarai tarsi nutolsta nuo savo rinkėjų problemų, neturi įtakos jų kasdieniam gyvenimui, nors taip manydami jie klysta.
Gajus ir požiūris, kad EP traukia politikus pirmiausia dėl beveik 8 tūkst. eurų siekiančios algos, atskaičius mokesčius, vadinasi, gerokai viršijančios Seimo nario atlyginimą, taip pat didžiulės, menkai kontroliuojamos parlamentinės veiklos išlaidos.
Kita vertus, EP įtaka ES politikai nėra lemianti, daugeliu atvejų ši institucija tik tvirtina Europos Komisijos sprendimus.
Be to, Lietuvos europarlamentarai nėra aktyvūs, jie ne visada balsuoja dėl mūsų šaliai svarbių dokumentų. Per rinkimų debatus buvo užsimenama, kad balsuojant dėl mūsų transporto sektoriui žalingo Mobilumo pakto į posėdžių salę atėjo tik vienas Lietuvos europarlamentaras iš 11.
Šiaip ar kitaip, EP neišvengiamai lauks permainos, jo įtaka jau didėja.
Bet net ir visi Lietuvos atstovai, kaip vienas karys kovos lauke, paveikti EP sprendimų nepajėgia. Tai įmanoma siekti tik per ideologiniu pagrindu buriamas frakcijas, o jos atsietos nuo priklausomybės konkrečiai šaliai.
Dabar EP veikia 7 frakcijos, didžiausią sudaro Europos liaudies partija (EPP), vienijanti krikščionis demokratus ir priskiriama centro dešinei. Ši partija drauge su centro kairiosios ir liberaliosios pakraipos politinėmis jėgomis dominuoja ES politikoje jau 25 metus.
Šįkart EPP laimėjo 184 mandatus ir turės net truputį daugiau vietų EP nei dabar.
Tačiau politinis sukrėtimas ištiko Prancūziją.
Prezidentas E.Macronas paskelbė, kad paleis nacionalinį parlamentą, kai jo partiją parėmė net perpus mažiau rinkėjų nei jo oponentės M.Le Pen vadovaujamą euroskeptišką, radikalių dešiniųjų „Nacionalinę sueigą“.
Prorusiška „Alternatyva Vokietijai“ užėmė antrąją vietą, bet pralenkė O.Scholzo vadovaujamus socialdemokratus.
Ideologiškai panaši šioms partijoms Italijos premjerės G.Meloni „Italijos brolių“ partija įtikinamai laimėjo rinkimus, bet jau anksčiau ši politikė įrodė, kad laikosi nuosaikios europinės politikos, tvirtai remia Ukrainą, o dabar žada net nebendradarbiauti su radikalais.
Nors dabartinę EK pirmininkę U.von der Leyen remiančių žaliųjų ir liberalų frakcijos EP sumažės, jos galimybės dar vieną kadenciją vadovauti šiai institucijai net išaugo.
Tai gera žinia Lietuvai. U.von der Leyen laikoma gerai suprantančia Baltijos regiono interesus, todėl dauguma mūsų šalies europarlamentarų, išskyrus du ar tris, per balsavimą greičiausiai rems jos kandidatūrą.
Kokio politinio svorio portfelis atiteks Lietuvos deleguojamam EK nariui (ši ministro rango pareigybė gerokai svarbesnė nei europarlamentaro, jeigu jis neužima vadovaujančio posto EP), priklausys ir nuo būsimo Komisijos pirmininko.
Tai suteikia papildomos intrigos jau kuris laikas Lietuvoje vykstantiems svarstymams, ar į Briuselį dirbti eurokomisaru bus siunčiamas užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, kurio santykiai su prezidentu G.Nausėda seniai priešiški, o pastarasis žada tarti žodį, kas taps kandidatu į EK.
Intrigos dėl eurokomisaro posto užvirė ir valdančiųjų gretose. Vienas liberalų lyderių E.Gentvilas pareiškė, kad šioms pareigoms puikiai tiktų telkti, o ne kiršinti politines jėgas mokanti Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen.
Taigi, regis, vieni rinkimai ką tik baigėsi, o kiti jau prasideda.
