J. Džiugelis paskelbė, kad gatvėje išvydo vyro mušamus vaikus: iš pradžių negalėjo patikėti tuo, kas vyksta

„Vakar patyriau, o šįryt papasakosiu istoriją, kuri priminė tai, ką žadėjau papasakoti.
Apie 19 val. atrodo prasidėjo eilinis vakaras, kai greitai užlėksiu į PC „Panoramą” ledų, pieno, konservų katei ir grįžęs žiūrėsiu „Panoramą” per LRT. Katei teko palaukti.

Prie pat prekybos centro, dar saulei šviečiant ir apsuptyje skubančių, buvo pastebėtas vyras, trenkiantis dviem mažamečiams savo vaikams. 

Situaciją pamačiau tada, kai prie jų ėmė bėgti viską mačiusi šeima ir žaibiškai iškvietė pagalbą. Kai kurie per tiek laiko neprisimintų 112 numerio. Nesileido į jokius kompromisus ir neleido apsvaigusiam vyrui pasprukti kol neatvyko policija.

– Atstokit, čia mano vaikai, ką noriu tą ir darau!, – burna ir rankomis skėrėčiojosi akivaizdžiai apsvaigęs smurtautojas.

– Šie vaikai yra šios valstybės piliečiai ir kažkas turi juos nuo jūsų ginti!, – lydėdami atsakė žmonės.
Nusprendžiau nesitraukti ir kartu judėti paskui.

Netrukus atvyko pareigūnai. Vyrą nusiuntė pasėdėti ant baudos suolelio automobilyje su alkotesteriu, o šeima, kuri ir iškvietė policiją, pasitikslino ar jis bus suimtas?

– Tai ne, paleisim namo, – pasakė pareigūnas.

– Bet juk jis smurtavo prieš vaikus!, – užginčijo žmonės.

– O ką mes žinom, gal tik lengvai pliaukštėjo per užpakalį?, – svarsto pareigūnas.

– O koks skirtumas?! 

Skirtumo neturi būti jokio. Suvokdamas, kad sistema neveikia, garsiai įvardijau, kad dabar atliksiu parlamentinę kontrolę. Taip, parlamentinę kontrolę vidury gatvės. 

Galiausiai pareigūnai, pasitarę su kažkuo telefonu, ėmėsi darbo pagal algoritmus, informavo vaiko teisių apsaugą ir sulaikė neblaivų vyrą.

Tapau liudininku kaip atrodo pilietiškumas iš didžiosios P. Pamačiau ant ko laikosi mūsų valstybė. 
Dažnai gyvenime ieškome to, kas patogiai teka ramia vaga. Kartais palikime patogumo funkciją sofoms ir darbo kėdėms. Pokytis į gerą nėra patogus, jis reikalauja pastangos, pakrutinti pirštą, gal net jį išsinarinti, rizikuoti, paaukoti savo laiką, o kartais ir … reputaciją.

Mano kartą augino mentalitetas, kuriame tikra bauda būti pavadintam stukačium ar skundiku. Karta, kuri „nematė”, kai Miša, katilinės operatorius, gėrė darbo vietoje ir vos nesukėlė avarijos. Karta, kuri „nematė” iš mėsos kombinato nešamų sardelių, kuri „negirdėjo” Renatos riksmo 4 valandą ryto, kai girtas Valerijius vijo ją ir vaikus iš namų.
Kaip įmanoma tiek daug toleruoti, kad tik nebūtum pavadintas stukačium? 

Aš esu stukačius ir tuo didžiuojuosi! Neseniai asmeniškai nukentėjau, kai pranešiau apie pastebėtą galimą smurtą prieš vaiką kaiminystėje. Nukentėjau viešai kaip politikas, bet labiausiai kentėjo mano šeima.

Visa ta nepagrįsta vandens istorija, KK2 kūdakavimas ir jų operatoriai už mano mamos namų lango, buvo kerštas už informavimą apie smurtą tarnyboms. Ar šiandien kažką daryčiau kitaip? Ne.

Patogiau būtų buvę tylėti, bet tik matydami nederamą elgesį ir apie jį pranešdami, mes artėsime prie gerovės valstybės. Jei to kaina buvo mano reputacija – tebūnie. Nepatogu gyvenime yra žiūrėti į akis sutiktai aukai ir nugulti savo patogioje sofoje. 

Po visko, grįžtant namo su ledais, pienu ir konservais katei, pamačiau vaiko teisių apsaugos pareigūnus atvykusius pas šeimą. Džiaugiuosi kaip operatyviai viskas vyko dėl vaikų intereso, dėka neabejingų žmonių ir tarnybų darbo. 
Grižęs, iš Vilijos, kuri ir buvo šios istorijos herojė, pirma pastebėjusi smurtą, gavau žinutę: „Ačiū. Jautėme bendrystę ir šviesą”.

Valstybės valdymo organai veiks sklandžiai, kai visuomenės kūnas įgaus imunitetą kovai su parazitais.”

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė, kad birželio 14 d. apie 18 val. 55 min. Vilniuje, neblaivus (2,27 prom.) vyras (gimęs 1981 m.) smurtavo prieš du mažamečius vaikus (gimusius 2022 m. ir 2021 m.).