Galbūt ne kiekvienam žinoma, tačiau tokios institucijos kaip Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) ar Lietuvos policija turi savo specialias nuolatines psichologų komandas, kurios vadinamosiomis kritinėmis situacijomis suteikia pareigūnams psichologinę pagalbą.
O tokių situacijų pasitaiko bene kasdien, nors tikrai ne visuomet tai pasibaigia mirtimis.
VSAT Psichologų skyriaus vedėja Daina Gorovičiūtė bei Lietuvos policijos Žmogiškųjų išteklių valdybos Psichologų skyriaus vedėja Loreta Vaičiulė naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, su kuo tokiems specialistams tenka susidurti ir kokios pagalbos pareigūnams dažniausiai reikia.
Turi patarimą ir dėl visuomenės kritikos
D.Gorovičiūtė su pasieniečiais dirba nuo 2020 metų – toks skaudus atvejis, kai tarnybinio ginklo panaudojimas pasibaigė kito žmogaus mirtimi, per jos darbo VSAT metus nutiko pirmą kartą.
Mirtiną šūvį iššovusiam pareigūnui nedelsiant suteikta visa reikiama psichologinė pagalba.
Visgi, pasak D.Gorovičiūtės, į tarnybos psichologus pasieniečiai kreipiasi gana dažnai – per metus atliekama apie 300 anoniminių konsultacijų, o pagalba prieinama įvairiuose miestuose.
„Žinoma, stigma yra stipri, kaip ir visose statutinėse organizacijose bei apskritai pas mus Lietuvoje, bet matome didelę pažangą, ypač kalbant apie jaunus žmones. Jiems tą daryti (kreiptis pagalbos, – aut.past.) daug lengviau.
Kiek aš dirbu VSAT, kasmet kreipiasi vis daugiau žmonių. Labai daug dirbame, kad tą stigmą įveiktume ir padėtume kiekvienam“, – aiškino specialistė.
D.Gorovičiūtės teigimu, dažniausiai pasieniečiai psichologinės pagalbos prašo tiek dėl asmeninių, tiek dėl darbinių priežasčių – visgi dažnai šios priežastys tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.
„Visko žmonių gyvenime pasitaiko – ir netekčių, ir skyrybų, kitų įvykių artimoje aplinkoje, sunkesnių darbinių situacijų. Negalima dėti griežtos takoskyros, kur darbas, o kur – asmeninis gyvenimas. Žmogus tai tas pats, todėl jis viską ir sugeria iš aplinkos“, – svarstė VSAT psichologė.
Kaip pasakojo D.Gorovičiūtė, tarnyboje yra patvirtintas teisės aktas, kuris po kritinių įvykių reglamentuoja VSAT pareigūnui psichologinę pagalbą. Iškilus sunkumams įsijungia specialus algoritmas, kaip padėti pasieniečiui.
„Tie žingsniai yra mums žinomi ir mes turime nusimatę algoritmą, juo sekame ir pagalba pareigūnui yra teikiama. Taip pat kitiems kolegoms, kurie dalyvavo įvykyje“, – patikslino VSAT Psichologų skyriaus vedėja.
Kritinėse situacijose su pasieniečiu yra bendraujama, stengiamasi tam tikrą laiko tarpą jį emociškai palaikyti, kol krizė atslūgsta. Kontaktas su pareigūnu palaikomas ir vėliau.
Paklausta, kokius įvykius apskritai būtų galima pavadinti kritiniais, D.Gorovičiūtė paaiškino, jog tai yra situacijos, kai tenka išeiti iš įprastų žmogaus patirties ribų.
„Tai gali būti eismo įvykiai, stichinės nelaimės, ginklo panaudojimas, savižudybė, šiaip sudėtinga situacija darbe, pareikalavusi neįprastų veiksmų. Pareigūnai, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, yra didesnėje rizikos grupėje tokius įvykius patirti dažniau, nei civiliai asmenys“, – dėstė psichologė.
Tiesa, į tokias nelaimes, kokia nutiko ir šeštadienį, visuomenė taip pat reaguoja įvairiai – pareigūnus kai kurie linkę pasmerkti, kaltinti pertekliniais veiksmais.
Specialistės teigimu, tokiu atveju pasieniečiams patariama apskritai neskaityti ir nežiūrėti, ką apie tai transliuoja viešoji erdvė.
„Mes turime patarimą – skaityti kuo mažiau komentarų, žiūrėti kuo mažiau laidų ta tema, kad tiesiog apsaugotum save nuo tos visuomenės reakcijos.
Tai gali dar labiau skaudinti ir pareigūno būseną gali dar labiau pabloginti. O sukontroliuoti visuomenės reakcijos mes nelabai galime“, – svarstė D.Gorovičiūtė.
Konsultuoja net pareigūnų šeimos narius
Praėjusių metų pabaigoje šalį sukrėtė dar viena tragedija – policijos pareigūnui teko nušauti agresyvią moterį, kėlusią mirtiną pavojų tiek jiems patiems, tiek pas ją atvykusiems greitosios pagalbos medikams.
Nors tuomet toks veiksmas sulaukė nevienareikšmiškos visuomenės reakcijos, policijos bendruomenė išreiškė viešą palaikymą moterį nušovusiam pareigūnui, o jam ir kolegoms taip pat buvo teikiama psichologinė pagalba.
Lietuvos policijos psichologė L.Vaičiulė portalui lrytas.lt pasakojo, kad tam tikrų kritinių įvykių pareigūnų bendruomenėje taip pat nutinka nuolat – tiesa, tikrai ne visi jie susiję su mirtimis.
„Policijos psichologai turi mobilią komandą, kuri dirba reaguodama į kritinius įvykius. Ką mes vadiname kritiniu įvykiu? Kai jis yra staigus, netikėtas, kyla grėsmė gyvybei, sveikatai, kuris sukuria kažkokius pokyčius arba, pavyzdžiui, netektį.
Tai tų kritinių įvykių būna kiekvieną dieną – ypač reaguojančių pareigūnų tarpe tarnyba tikrai nėra lengva, bet lygiai taip pat ne tik tarnybos metu, bet ir asmeninio gyvenimo, už tarnybos ribų yra įvairių gyvenimo situacijų, kai policijos psichologai reaguoja.
Gaudami informaciją ar sužinodami apie įvykį policijos psichologai siūlo pagalbą – tai reiškia, susisiekia su policijos darbuotojais, pareigūnais, ir ta pagalba yra siūloma, organizuojama, jeigu ji yra priimama“, – dėstė L.Vaičiulė.
Pagalbos pareigūnas gali ir atsisakyti, jeigu jaučia, kad jos priimti iš tiesų nenori.
„Kadangi veikia švietimas ir edukacija, manau, kad dauguma policijos pareigūnų ir darbuotojų apie tokią galimą pagalbą jau yra informuoti, tai mūsų vidinių pagalbos specialistų pareiga ir impulsas yra susisiekti, pasiūlyti, o jų galimybė, įvertinus pačių poreikius, yra tai priimti arba ne.
Žmonės yra skirtingi, žmogus apskritai yra linkęs natūraliai sveikti ir gyti netgi be psichologo ar kito specialisto pagalbos, ir ta pagalba nuo jų priklauso, kiek jie nori ją priimti“, – kalbėjo policijos psichologė.
Pasak L.Vaičiulės, pareigūnai emocinės pagalbos kreipiasi nepriklausomai nuo jų amžiaus ar lyties.
„Neišskirčiau nei amžiaus, nei lyties – yra tikrai labai skirtingo amžiaus žmonių, dirbančių sistemoje, tai nematyčiau ryškių tendencijų. Kaip ir visuomenėje yra įvairių vyraujančių nuostatų, taip pat ir policijos bendruomenėje yra visuomenės dalis, kuri irgi turi įvairias nuostatas“, – svarstė specialistė.
Psichologei ir pačiai yra tekę bendrauti su pareigūnais, kuriems darbo metu teko panaudoti tarnybinį ginklą ar net mirtinai sužeisti žmones. Pasak L.Vaičiulės, tai nėra dažnas reiškinys mūsų šalyje, bet pėdsaką tai palieka.
„Kaip ir į bet kokį kritinį įvykį, žmogus į tokias situacijas gali reaguoti įvairiai – nuo sustingimo iki atmetimo, tai įvairių tų reakcijų yra – neišskirčiau specifinių simptomų.
Visi kritiniai įvykiai yra sukrečiantys, nes mes juos traktuojame kaip staigius, netikėtus, keliančius gyvybei ar sveikatai pavojų, tai šiuo atveju bet koks kritinis įvykis tiesiog gali pakeisti eilinio žmogaus, taip pat ir pareigūnų, funkcionavimą“, – aiškino L.Vaičiulė.
Į psichologus policijos pareigūnai kreipiasi ir netikėtais atvejais – pavyzdžiui, jeigu staiga miršta jų kolega. Taip pat esant poreikiui specialistai konsultuoja ir pareigūnų šeimos narius.
„Organizacija yra didelė, siekianti beveik 10 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje. Policijos psichologų komanda nėra labai didelė, bet dirbanti visoje Lietuvoje. Tai nėra tik reagavimas į kritinius įvykius, bet tai yra vidaus tarnybos specialistai, kurie turi įvairias funkcijas – nuo mokymų vedimo, konsultavimo, tyrimų atlikimo, o tame tarpe yra ir kritiniai įvykiai.
Pareigūnus konsultuojame ne tik tarnybos, bet ir asmeniniais klausimais, konsultuojame ir pareigūnų šeimos narius pagal poreikį, nes tai irgi bendruomenės dalis. Siekiame užtikrinti gerovę bendrąja prasme“, – aiškino L.Vaičiulė.
