Kaip paskelbė KT pirmininkas Gediminas Goda, Bausmių kodekso nuostata, kuria draudžiama nuteistiesiems iki gyvos galvos su palyda ar be jos vykti į artimojo laidotuves, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, neužtikrino šiems nuteistiesiems Konstitucijos ginamo orumo apsaugos, taip pat neproporcingai apribojo teisę į asmeninio ir šeimyninio gyvenimo apsaugą.
KT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, turi laikytis iš Konstitucijos kylančių proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, užtikrinti žmogaus orumo kaip konstitucinės vertybės apsaugą, nepagrįstai neriboti asmens teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą.
Teismas savo nutarime pabrėžė, kad turi būti nustatytos tokios bausmės atlikimo sąlygos, jog nuteistieji, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, atlikus individualų jų asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos vertinimą, galėtų pasinaudoti teise dėl itin svarbių priežasčių – artimojo mirties, jo nepagydomos ligos ar kitų humaniškų priežasčių, trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos.
KT konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nuteistiesiems iki gyvos galvos nesuteikdamas teisės dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos, šiems nuteistiesiems, palyginti su nuteistaisiais, atliekančiais terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatė mažiau palankų teisinį reguliavimą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kai jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, padėtis jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir priskyrimo paprastajai ar drausmės grupei sąlygų aspektu nesiskiria, tačiau, jei kalbama apie galimybę dalyvauti artimojo laidotuvėse, teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos turi tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, net jei jiems paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė yra nuo 20 iki 25 penkerių metų.
Atsižvelgęs į tai, KT padarė išvadą, kad tarp nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ir nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teisės dėl svarbių priežasčių išvykti iš bausmės atlikimo vietos suteikimo aspektu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, būtų objektyviai pateisinamas.
KT akcentavo, kad įstatymų leidėjas, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nustatęs mažiau palankų teisinį reguliavimą nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, neužtikrino, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji galėtų pasinaudoti jų resocializacijai itin svarbia priemone, padedančia jiems ne tik palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, bet ir skatinančia pasitaisyti, pasiruošti sėkmingai integracijai į visuomenę ir gyvenimui laikantis įstatymų.
Į KT su paklausimu kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Teismas prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Bausmių vykdymo kodekso nuostata, kad tik terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos teritorijoje dėl artimojo mirties ar gresiant jo gyvybei.
Pagal įstatymą, trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves nesuteikiamos nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Anot LVAT, ši nuostata gali prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo, žmogaus orumo apsaugos principams.
LVAT kreipėsi į KT, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje nuteistasis iki gyvos galvos prašo priteisti neturtinę žalą, nes buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą leisti jam nuvykti į tėvo laidotuves.
