Jo pastangas vainikavo Lietuvos prisijungimas prie ES 2004-aisiais, o nuo 2014 metų politikas renkamas į Europos Parlamentą (EP), užima Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos vicepirmininko postą. Šiemet P.Auštrevičius vėl atsidūrė Liberalų sąjūdžio kandidatų į EP sąrašo viršuje.
Europoje gerai žinomas politikas sutiko pasidalinti dar negirdėtomis detalėmis, kas dėjosi Briuselio koridoriuose, kai Lietuva beldėsi į ES duris.
– Kai tapote vyriausiuoju derybininku derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, ar nekilo abejonių, kad procesas gali vykti ne taip greitai ir sklandžiai?
– Tuo metu neturėjome kitų alternatyvų. Vyravo nuostata, kad mums turi pasisekti, darbą privalome atlikti laiku ir iki pabaigos, nes kitos galimybės gali tekti laukti labai ilgai, kol vėl atsivers langas.
Konkurencija buvo labai stipri, nes tuo pačiu metu dėl narystės ES derėjosi dar 12 valstybių. Tokios didelės plėtros bangos ES nėra buvę ir turbūt nebus. Tai buvo unikalus ES plėtros etapas.
Visos malkos buvo sudėtos ant to laužo siekiant pakliūti į ES su pirmąja banga. Mūsų laužas švietė labai skaisčiai, nes žinojome, kad kito laužo galime ir išvis nesukurti.
– Kaip dabar vertinate to meto Lietuvos pozicijas – ar jos buvo pakankamai tvirtos? Kokios šalys atrodė dar geriau?
– Politiškai Lenkija, Čekija ir Vengrija turėjo labai rimtus krikštatėvius Vakarų Europoje. Šios valstybės ir buvo ledlaužiai. Lietuvą buvo galima priskirti prie vidutiniokų. Lietuva negalėjo pasigirti kaip ryžtingų reformų valstybė, šią savybę kaip išskirtinumą labiau bandė pateikti Estija.
Neturėjome kažkokių didelių privalumų. Priešingai – mes turėjome papildomų klausimų – tai Ignalinos atominės elektrinės likimas, Kaliningrado srities (Rusija) tranzitas.
Europos Sąjungos vadovams Lietuva labiau kėlė papildomų sunkumų, o ne privalumų. Reikėjo išskirtinių sprendimų, o tai derybų procesą darė sudėtingesniu.
– Ar senosios ES valstybės visada tik geranoriškai vertino Lietuvos siekius?
– Nebuvome turtingi, bet pozityviai ambicingi ir buvome tie žmonės, kurie sugriovė Sovietų Sąjungą. Europiečiai matė rimtą mūsų ambiciją ir pasiruošimą būti kitokiais.
Nebuvo dėl ko ginčytis, mes bėgome nuo meškos.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims pagelbėjo aplinkybė, kad tai – mažos šalys. Mūsų finansinės problemos atrodė labai mažos Lenkijos ar Vengrijos fone.
Vakariečiams atrodėme labai egzotiškai – pirmieji iš 15 sesių sugebėjome pasprukti iš koncentracijos stovyklos. Mes nepasirausėme po pamatais, mes juos tiesiog išvertėme.
Vienas didžiausių pranašumų – sugebėjimas nesusvyruoti jokiuose demokratiniuose procesuose. Nors ir turėjome didelių išbandymų, labai gražiai susitvarkėme ir išlaikėme kartelę aukštumose.
– Kiek plėtros sėkmę lėmė jūsų asmeniniai ryšiai su aukštas pareigas užimančiais ES pareigūnais, neformalūs pokalbiai bei susitikimai?
– Geri ryšiai visada padeda, bet jie grindžiami suvokimu, kad mes padarysime tai, ką pažadėjome. Buvome patikimi partneriai ir ši etiketė buvo labai naudinga. Kai kalbėdavome argumentų kalba, buvome konstruktyvūs partneriai, kuriais galima pasitikėti. Šiuo požiūriu ES vadovams nesudarėme ypatingų problemų.
Visas narystės procesas labai aiškiai techniškai sukonstruotas. Jeigu vienu metu pradedi strigti, automatiškai stoja daugybė kitų darbų. Niekas niekam negali turėti įtakos. Pokalbių būta daugybė, labai draugiškus santykius palaikėme su plėtros direktorato vadovais – Günteriu Verheugenu ir jo komanda.
– Dauguma žmonių Lietuvoje turbūt net sunkiai įsivaizdavo, kaip pasikeis gyvenimas šaliai prisijungus prie ES. Ar jūs pats matėte tikslų ir aiškų paveikslą, ar tikrovė atitiko tai, ką įsivaizdavote?
– Reikia pripažinti – mokėmės plaukti tuščiame baseine. Kita vertus, mačiau kitas valstybes, kurios nebuvo kažkuo išskirtinės, ir jos visai sėkmingai sugebėjo plaukti tame baseine.
Darėme pratimus ir tikėjome matydami pavyzdžius. Dirbau Lietuvos ambasadoriumi Suomijoje kaip tik tuo metu, kai šalis prisijungė prie ES. Mačiau, kaip suomiams auga sparnai, kaip valstybė pradėjo keisti, labiau pasitikėti savo galimybėmis.
Matydamas kitų šalių sėkmę aš tikėjau, kad ir Lietuvai pasiseks. Tikėjome, kad einame teisingu keliu, nes jokių kitų alternatyvų net nesvarstėme.
– Pačios ES viršūnės prieš du dešimtmečius turbūt sprendė visai kitus klausimus negu šiais laikais?
– Pastarasis dvidešimtmetis ES yra labai stiprių pokyčių laikotarpis ir ne tik dėl plėtros.
Tuo metu euras dar buvo buvo naujiena, neseniai buvo įsigaliojusi Šengeno sutartis, o viena didžiausių problemų buvo žemės ūkis, kuriame sutilpdavo daugiau kaip pusė ES biudžeto.
Vėliau išryškėjo kiti dalykai – siekis būti konkurencingiems globaliu mastu, naujos iniciatyvos dėl konkurencingų investicijų į pramonę ir mokslą.
Iš didesnio miestelio ES tapo didmiesčiu, rimtu žaidėju užsienio bei saugumo politikoje su augančiomis atsakomybėmis ir teisėmis.
Prieš 20 metų įstoti į ES buvo gerokai lengviau negu dabar, o po 20 metų bus dar sunkiau negu dabar.
Lietuva suspėjo šioje bendrijoje atsidurti labai tinkamu laiku, nes Vakarų Europa dar gyveno gerąja emocija po didžiųjų pokyčių rytuose.
– Išlaisvinkime fantaziją – kaip ES atrodys po dar 20 metų?
– Tikrai bus mažesni gyvenimo kokybės skirtumai, ypač tarp rytų ir vakarų regionų.
Turėsime daug rimtesnę Europos saugumo sistemą.
Labai tikiuosi, kad ES išliks madų diktatore globaliu mastu moksle, inovacijose ir švietime. Neturėdami brangių gamtinių išteklių, viską turime sugalvoti, geriau panaudoti pasinaudodami intelektualiniais sugebėjimais.
– Ar nejaučiate pavojų, kad gali atsirasti daugiau norinčiųjų palikti ES, kiek realu, kad taip gali nutikti?
– „Brexit“ pateikė tokios galimybės pavyzdį, kurio negalima paneigti. Visada atsiras politinių jėgų, kurios spekuliuos tuo klausimu, bandys teršti europiečių protus siūlydamos netikrą vaisių.
Jungtinės Karalystės atvejis tik įtikino, kad šaliai tai buvo didelis sukrėtimas, kuriam ji nebuvo pasiruošusi. Sprendimų nėra daugelyje sričių, juos reikia kiekvienu atveju sukurti ir jie yra labai brangūs. Aš manau, kad britų klaida bus sulaikymo tinklas kitoms valstybėms.
Pulti į tokią nežinią gali tik žmogus, kuris išeina į darbą palikęs galvą namuose.
Politinė reklama apmokėta iš Liberalų sąjūdžio PK sąskaitos. Užsakymo Nr. 4AVIL-626
