Oficialiai savo pareigas prezidentas pradeda eiti nuo priesaikos, pasakytos jo inauguracijos dieną. Visgi be šios dalies yra dar daugybė svarbių detalių ir inauguracinių tradicijų, kurias per visus nepriklausomybės metus sugalvojo ir patys šalies vadovai bei jų bendražygiai.
Naujienų portalas lrytas.lt kviečia prisiminti, kaip nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios atrodė prezidentų inauguracijos ir kaip metams bėgant jos keitėsi.
Pirmąją straipsnių ciklo dalį apie tai, kaip prezidentai Lietuvoje buvo inauguruojami tarpukariu, galite skaityti ČIA.
A.Brazausko inauguracija su pagonybės prieskoniu
Pirmasis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės prezidentų erą pradėjo Algirdas Mykolas Brazauskas – dabar jau reikėjo sukurti prezidento vėliavą, herbą, nuspręsti, kas priims šalies vadovo priesaiką.
Per jo inauguraciją atsisukta ir į pagonybę – ceremonija įvyko 1993 metų vasario 25-ąją Gedimino kalne. Tuomet vidurdienį, pagoniškų apeigų metu, buvo pagerbta naujoji prezidento vėliava, liepsnojo laužas, skambėjo senovinės dainos.
Taip esą norėta atsigręžti į Lietuvos istoriją, susieti ją su tų dienų gyvenimu. Netrukus vėliava atgabenta į Arkikatedrą, šv. Kazimiero koplyčią.
Tiesa, čia A.M.Brazauskas susidūrė su pirmuoju savotišku pasipriešinimu – grupelė „megztosiomis beretėmis“ pramintų žmonių nenorėjo jo įleisti į bažnyčią, todėl teko pakoreguoti naujai išrinkto prezidento maršrutą į Seimą.
Vėliau ceremonija persikėlė būtent į parlamento rūmus – prezidentas davė priesaiką, kurią priėmė tuomet dar nesuformuoto Konstitucinio Teismo narys Juozas Žilys, suskambo Tautiška giesmė, o po himno sekė A.M.Brazausko kreipimasis į visuomenę.
Po inauguracijos ceremonijos svečių laukė šventinis priėmimas.
Amerikietiška V.Adamkaus inauguracijos diena
1998 metais prezidentūros vairą perėmė Valdas Adamkus. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ypač daug laiko praleidęs buvęs šalies vadovas norėjo, kad jo inauguracijos diena turėtų amerikietiškų akcentų, todėl pagalbos paprašė žmogaus, kuris ir pats 1984–1985 m. prisidėjo prie buvusio JAV prezidento R.Reigano inauguracijos – tai buvo politikos konsultantas, viešųjų ryšių specialistas Arūnas Pemkus.
V.Adamkaus noras buvo išgirstas – kartu su dar dviem kolegomis A.Pemkus į prezidentines inauguracijas įnešė naujų tradicijų, kai kurios išliko ir iki šių dienų.
„Skirtingai nuo A.Brazausko, mūsų tikslas buvo prasiplėsti, kad tai būtų visos dienos renginys, kad prezidentas būtų matomas visą dieną – nuo tada, kai prasideda renginiai, iki paskutinės vakaro dalies“, – portalui lrytas.lt pasakojo A.Pemkus.
Iš pradžių jis V.Adamkui pasiūlė savo priesaiką duoti Seimo kieme, tam pritarė ir pats prezidentas, tačiau galiausiai gautas nurodymas, kad priesaika turi įvykti Seimo rūmų viduje. Tuomet priimtas dar vienas neįprastas sprendimas.
„Programa buvo tokia, kad prezidentas pasakys kalbą kviestiniams svečiams Seime ir Seimo nariams, bet kilo idėja, kad, kadangi tai yra priesaika prieš visą tautą, jis turi pasakyti pagrindinę kalbą ne Seime, o visai tautai. Tik iškilo klausimas, kur tą daryti. Nusprendėme tą daryti Katedros aikštėje, Lietuvos valstybės širdyje.
Kadangi šalia yra Katedra, logiška būtų, kad Katedroje vyktų šventos Mišios, nebent prezidentas yra netikintis. Tai ta tradicija irgi pasiliko. Prie A.Brazausko buvo užlipimas į Gedimino kalną, aukuras su vaidilutėmis, bet mes to atsisakėme, nes pirmiausia Lietuva, kaip valstybė, nėra kunigaikštystė.
Kitas dalykas – Lietuva nėra pagoniška valstybė, tai bandyti istoriškai ir politiškai sieti dabartinę respubliką su valstybe, kuri buvo kunigaikštystė prieš 300–400 metų, buvo nelogiška“, – dėstė pašnekovas.
Iš Seimo į Katedros aikštę pro Gedimino prospektą V.Adamkus vyko kortežu – taip susirinkę žmonės galėjo patys pamatyti prezidentą. Tai – irgi amerikietiška detalė.
„Amerikoje prezidentas prisiekia ant Kapitolijaus laiptų ir su kortežu važiuoja iki Baltųjų rūmų, retkarčiais sustodamas, išlipdamas ir pasisveikindamas su žmonėmis“, – aiškino A.Pemkus.
Tiesa, V.Adamkus pakeliui tarp Seimo ir Katedros aikštės sustojo ir prie paminklo žuvusiems partizanams – padėjo ten vainiką.
„Šitą tradiciją irgi bandėme simboliškai įtraukti, nes buvo diskusijų apie tai, ar partizanai ir laisvės kovotojai svarbūs demokratinei respublikai, ar ne. Įtraukėme tokį pagarbos momentą, kad jie žuvo už tai, kad Lietuva galėtų būti nepriklausoma“, – komentavo viešųjų ryšių specialistas.
V.Adamkaus pakyla stovėjo pačiame Katedros aikštės viduryje – kaip prisiminė A.Pemkus, iš visos Lietuvos buvo sukviesti įvairių miestų ir miestelių atstovai su savo tautiniais drabužiais, herbais ar vėliavomis, kurie turėjo apsupti į „visą Lietuvą“ šitaip besikreipiantį šalies vadovą.
Vėliau minios lydimas V.Adamkus pėstute nuėjo iki S.Daukanto aikštės, kur jį pasitiko pareigas pabaigęs prezidentas A.M.Brazauskas. Įvyko įvairių regalijų, tokių kaip antspaudo, herbo perdavimas, nuo stiebo nuleista ir nueinančiam prezidentui įteikta aikštėje plevėsavusi vėliava, o netrukus užkabinta nauja. Po šios procedūros A.M.Brazauskas įsėdo į limuziną ir paliko S.Daukanto aikštę.
„Tikslas buvo toks, kad neturėtų būti du prezidentai vienoje vietoje tuo pačiu metu“, – paaiškino A.Pemkus.
Ne mažiau įspūdingai atrodė ir kita inauguracijos dalis – V.Adamkaus priesaikos dieną įvyko net keturi iškilmingi priėmimai. Pasak A.Pemkaus, per JAV prezidentų inauguracijas tokių vakarėlių vienu metu gali būti net 10 – mat vienoje vietoje per sunku sutalpinti tiek daug žmonių.
„1998 metais išsiuntėme daugiau nei 5 tūkstančius kvietimų. Jie buvo gražiai atspausdinti, kietame popieriuje – tam, kad būtų prisiminimas. Kvietimai buvo išsiųsti Seimo nariams, Vyriausybės atstovams, visiems diplomatams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, tiems, kurie parėmė rinkiminę kampaniją finansiškai ir savo laiku. Tai buvo padėka visiems štabams įvairiuose miestuose ir miesteliuose“, – pasakojo specialistas.
Pasak A.Pemkaus, nė vieno iš keturių priėmimų negalėtume įvardinti kaip pagrindinio – nors jie vyko skirtingose vietose, V.Adamkus apsilankė visur.
„Viena vieta buvo prezidentūros Baltoji salė, ten buvo sukviesti visi religinių konfesijų atstovai, daugiau nei pusė Seimo narių, ministrai ir premjeras, kažkiek kitų svečių. Antra vieta buvo Rotušė, kur buvo kita pusė Seimo narių ir kviestiniai svečiai.
Trečia vieta buvo Chodkevičių rūmai – tai buvo vienintelė vieta, kur buvo galima nusipirkti bilietus. O didžiausias balius buvo tuometiniuose Sporto rūmuose – ten buvo visi, kurie dirbo prie rinkiminės kampanijos – iš viso apie 3000 žmonių. Prezidentas išvažiavo iš savo namų ir važiavo į kiekvieną iš tų vakarėlių“, – pabrėžė pašnekovas.
Nors pirmosios V.Adamkaus inauguracijos dienos išlaidų A.Pemkus teigė jau nebeprisimenantis, jis aiškino, kad ceremonijai skirta suma viršyta nebuvo.
„Žinau, kad mes įtilpome į tą biudžetą, dar kažkiek buvo likę, ir svarstėme, ką daryti su tuo likučiu. Palikome prezidentūros biudžetui“, – nurodė jis.
Skandalą sukėlusi būrėja ir kruopštus svečių sąrašas
Įspūdinga buvo ir apkalta savo politinę karjerą pabaigusio trečiojo atkurtos Lietuvos prezidento Rolando Pakso inauguracija. Jo viena artimiausių bendražygių, R.Pakso inauguracinės komisijos pirmininke tuomet tapusi viešųjų ryšių specialistė Dalia Kutraitė-Giedraitienė prisiminė, kaip sekėsi planuoti šią dieną ir ko jai nepavyksta pamiršti iki šių dienų.
D.Kutraitė-Giedraitienė pasakojo, kad R.Paksas norėjo laikytis įprastų protokolinių dalykų ir besiformuojančių tradicijų – tokių, kokios buvo ir pirmosios V.Adamkaus inauguracijos metu. Tačiau atsirado ir du nauji prezidento norai.
„Aš buvau toje inauguracijos komisijoje nuo LRT, su nuostaba viską stebėjau ir džiaugiausi, nes A.Pemkus mus išmokė dalykų, kurių mes visiškai nežinojome savo besikuriančioje demokratijoje. Pradedant nuo aprangos detalių reikalavimų ir baigiant visomis kitomis detalėmis, kurios pasirodė esančios labai svarbios.
Gerai atsimenu, kad Seime netgi vyko repeticijos, prezidentui buvo ieškoma geriausio aukščio, kur reikės per priesaiką padėti ranką ant Konstitucijos, kad nebūtų nei per žemai, nei per aukštai.
Kadangi jau buvau šiek tiek patyrusi, tapau R.Pakso inauguracinės komisijos pirmininke. Jo pageidavimai buvo tik keli – jis labai norėjo, kad inauguracijos metu praskristų naikintuvai, o antras dalykas – norėjo, kad jo vaikai, sūnus ir dukra, eitų kartu su juo į Seimą ir visur kitur“, – prisiminė ilgametė viešųjų ryšių specialistė.
Abu šie R.Pakso pageidavimai sukėlė aštrių diskusijų – dėl naikintuvų netgi įsivelta į ginčą su tuometiniu Vilniaus meru Artūru Zuoku.
„Kai reikėjo derinti naikintuvus jis pasakė, kad negalima, nes mūsų senamiestis neperneš tokių dažnių, virpesių, triukšmų, kad tai pakenks. Tuomet daug komandos narių ėjo su juo kalbėtis, ėjau ir aš.
Visiems atrodė keista ir dėl vaikų – vaikai visur ėjo, kaip matome dabar iš nuotraukų, bet irgi buvo ilgai diskutuojama, aiškinama, kad taip nepriimta, taip nebuvę, bet viskas išsisprendė“, – aiškino tuometinė R.Pakso komandos narė.
Tačiau pačiai D.Kutraitei-Giedraitienei vienas labiausiai atmintyje įsirėžusių sunkumų buvo ne kas kitas, o inauguracijos svečių sąrašas – jį R.Pakso bendražygiams tekdavo derinti iki išnaktų.
„Nežinau, kiek dienų sėdėjome iki išnaktų – prisimenu, kad kitiems jau skambindavo vyrai ir žmonos, nes niekaip negalėdavo suprasti, ką mes veikiame prezidentūroje dvyliktą valandą nakties. O mes derinome sąrašus.
Ką reiškia derinome? Norėjosi ir mokslo, ir meno, ir kultūros žmonių, nusipelniusių žmonių, politikų. O salė – ne guminė. Taip sunku buvo atrinkti – aš tai iki šiol atsimenu kaip bene sunkiausią užduotį. Ir taip buvo baisu ko nors nepamiršti, kad kažkas neįsižeistų“, – portalui lrytas.lt pasakojo viešųjų ryšių specialistė.
Visgi dar didesnis skandalas R.Pakso inauguracijos metu įvyko dėl skandalingosios būrėjos Lenos Lolišvili, su kuria prezidentą esą siejo ypatingas ryšys. Prieš pat šv. Mišias būrėją nežinomas žmogus atvedė prie pat altoriaus, kur sėdėti galėjo tik pats prezidentas ir aukščiausi šalies pareigūnai.
„Tai buvo baisus akibrokštas. Kadangi aš buvau inauguracinės komisijos pirmininkė, vadinasi, sėdėjimas bažnyčioje tikrai buvo visiškai derintas su protokolo meistrais ir buvo aiškiai pasakyta, kad altoriaus kairėje pusėje sėdi buvęs prezidentas su žmona, esamas prezidentas ir labai aukšti pareigūnai.
Kairėje pusėje nebuvo galima sėdėti nei tėvams, nei artimiausiems bendražygiams, niekam – visi turėjo sėdėti dešinėje pusėje. Lenačkos sąraše ir dešinėje pusėje negalėjo būti – šituo aš galiu prisiekti ir prieš Dievą, ir prieš Konstitucinį Teismą. Kai atėjau atsisėsti į savo vietą dešinėje pusėje, į mane susmigo kolegų akys, jie sako: klausyk, kas čia darosi?
Kažkas atvedė ir pasodino Lenačką kairėje pusėje, už prezidento. Tai buvo toks negražus dalykas. Dabar yra toks mąstymas, kad tą padarė protokolistai iš Krašto apsaugos ministerijos, nes ji pasakojo, kad prie jos priėjo moteris, paklausė, ar ji tokia ir tokia, ir pasiteiravo, kodėl ji sėdi taip toli. Tada nuvedė prie altoriaus“, – prisiminė D.Kutraitė-Giedraitienė.
Toks žingsnis R.Pakso komandą, kaip sakė pašnekovė, tiesiog išmušė iš vėžių.
„Negi kažkas negalėjo žinoti, kad kairėje pusėje jai būti negalima? Ir viskas – pirma darbo diena po inauguracijos buvo apkartinta, visi gražūs ar negražūs žmonės pamiršti, buvo kalbama tik apie tai, kad būrėja sėdi prie pirmosios ponios, tvarko energetiką. Siaubas – tai iš karto išmušė iš vėžių. Bet aš galiu garantuoti – vieta ten jai nebuvo numatyta“, – pažymėjo D.Kutraitė-Giedraitienė.
Po apkaltos pašalinto prezidento inauguraciją vainikavo ir pokylis prezidentūroje – žmonės patys veržėsi į jį patekti, tad priėmimas buvo tikrai gausus.
„Prisimenu, kai man skambindavo įvairūs garsūs ir nusipelnę žmonės, ir kaip būdavo sudėtinga – čia ne tavo gimtadienis, kur gali nuspręsti. Visi labai pasipuošę, labai iškilmingai. Nebuvo jokių nesklandumų“, – prisiminė pašnekovė, pridūrusi, kad R.Pakso inauguracijai buvo sukurta ir speciali daina.
Tiesa, nors žiniasklaidoje rašoma, kad šiai prezidento inauguracijai buvo išleista apie 300 tūkst. litų (apie 90 tūkst. eurų), D.Kutraitė-Giedraitienė tikslios sumos šiandien pasakyti negali.
„Neturiu supratimo. Gal keistai skamba, bet tikrai nežinau. Ir tada nežinojau. Bet lyginant su kitomis inauguracijomis, tai nebuvo prabangiau – buvo daug žmonių, o tai galėjo lemti didesnį biudžetą“, – svarstė ji.
V.Adamkaus sugrįžimas ir kukli D.Grybauskaitės inauguracija
Po nesėkmingos ir trumpos R.Pakso kadencijos šalies vadovu vėl tapo V.Adamkus. Tiesa, antroji jo inauguracija buvo gerokai kuklesnė – atsisakyta pokylio.
„Po R.Pakso „nuėmimo“ nuotaikos nebuvo labai optimistinės, tad inauguracija buvo žymiai kuklesnė“, – kalbėjo A.Pemkus, pridūręs, kad buvo atsisakyta ir pompastikos, ir naikintuvų, kuriuos savo inauguracijai pasitelkė nušalintas šalies vadovas.
„Mūsų tikslas labiau buvo perteikti šviesos idėją. Per antrą inauguraciją atėjus į prezidentūrą po ankstesnio prezidento nuėmimo buvo santūresnės nuotaikos“, – prisiminė viešųjų ryšių specialistas.
O štai 2009-aisiais valstybės vairą iš V.Adamkaus perėmė Dalia Grybauskaitė – inauguracijos dieną ji dar labiau supaprastino.
„Vakarėlių iš viso nebeliko ir kai kurios dalys iš programos buvo išbrauktos. Bet reikia prisiminti ir tai, kad ji atėjo finansinės krizės metu, tai tas irgi galėjo turėti įtakos“, – svarstė A.Pemkus.
Skaičiuojama, kad D.Grybauskaitės inauguracija atsiėjo apie 30 tūkst. litų (apie 9 tūskt. eurų). Nors šventinių priėmimų per abi D.Grybauskaitės kadencijas atsisakyta, vyko koncertas, kurio klausytis galėjo visi panorėję.
2019 metais Lietuvos prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda kai kurias tradicijas sugrąžino, jau nebeatsisakoma ir šventinio svečių priėmimo. Apie tai, kaip prieš penkerius metus vyko G.Nausėdos inauguracija, galite skaityti ČIA.
