Prezidentų inauguracijos vyksta jau nuo tarpukario, kai pirmuoju šalies prezidentu tapo Antanas Smetona. Tiesa, tokia šventė, kokia pirmą kartą buvo surengta 1919 metais, šiandien būtų jau labai sunkiai įsivaizduojama.
Kodėl Dievo pagalbos savo valdymo metais prašė ne visi Lietuvos prezidentai? Kodėl A.Smetonos inauguracijos ceremonija truko vos keliolika minučių? Apie visa tai naujienų portalui lrytas.lt papasakojo Istorinės LR Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė.
Skambėjo ir žydų kalba
1919 metų balandžio 4 dieną Lietuva turėjo pirmąjį šalies vadovą – prezidentu išrinktas A.Smetona. Tam, kad jis pradėtų eiti savo pareigas, buvo būtina duoti priesaiką, tad prezidento inauguracija įvyko vos po dviejų dienų.
„Balandžio 6 dieną buvo numatyta, kad įvyks iškilminga prezidento priesaika, ir tik tuomet, kai jau prezidentas prisiekia, yra laikoma, kad jis pradeda eiti prezidento pareigas.
Ceremonija vyko tame pačiame pastate, kur A.Smetona ir buvo išrinktas. Tarpukariu ten buvo Finansų ministerija, o tuo metu tai buvo Lietuvos valstybės tarybos rūmai, dabartinių Kauno Maironio ir K.Donelaičio gatvių sankirtoje stovintis pastatas.
Antrame aukšte, didelėje gražioje salėje, susirinko Vyriausybės nariai, susirinko tuo metu į Kauną atvykę karinių misijų atstovai, užsienio diplomatai, kunigai, ir, žinoma, arkivyskupas, kuris ir turėjo priimti prezidento priesaiką“, – pasakojo I.Jakubavičienė.
Kadangi A.Smetona buvo pirmasis Lietuvos vadovas, dar nebuvo jokių nusistovėjusių tradicijų, kaip turėtų atrodyti jo inauguracija – pats prezidentas turėjo sukurti priesaikos žodžius, kuriuos perskaitys. A.Smetona buvo tikintis žmogus, tad arkivyskupo priimtoje priesaikoje atsirado eilutė „Dieve, man padėk“.
Tiesa, nors į naujai išrinkto šalies vadovo inauguraciją atvyko ir Kauno karo mokyklos kariai, kiti svečiai, išsirikiavo garbės sargyba, ceremonija buvo itin kukli ir teužtruko keliolika minučių.
„Pirmiausia buvo pasakyta sveikinimo kalba, po to jau sekė ir prezidento priesaika. Įdomu tai, kad, kadangi A.Smetoną rinko Lietuvos valstybės tarybos nariai, tarp kurių buvo ir keletas žydų ir gudų atstovų, Smetonai pasakius priesaiką lietuvių kalba, vėliau ji buvo pakartota žydų ir gudų kalbomis.
Tai irgi buvo unikalus atvejis. Tuomet jau nuskambėjo himnas ir praktiškai ta ceremonija tuo ir baigėsi – ji užtruko vos keliolika minučių“, – pasakojo Istorinės LR Prezidentūros Kaune muziejininkė.
Atsirado vis naujų detalių
Tačiau pamažu pradėjo kurtis ceremonialas ir antroji inauguracija šalyje jau atrodė kiek kitaip. 1922 metais prezidentu išrenkamas agronomas Aleksandras Stulginskis.
„Vėl yra kartojama priesaika, yra pakviečiamas arkivyskupas, kuris ir priima priesaiką, bet atsiranda naujas dalykas – išrinktas prezidentas su gėlių vainiku po ceremonijos vyksta į Karo muziejaus sodelį, kur padeda gėles žuvusiems už Lietuvos laisvę. Čia jau nauja ceremonija“, – pažymėjo I.Jakubavičienė.
Pasak jos, kai nuo 1922 metų Kaune susiformavo Karo muziejaus sodelio teritorija, ji tapo lietuvių tautos kovų už laisvę panteonu. Ten atsirado ir paminklas kritusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
„Prezidentas nešdamas gėlių vainiką demonstruoja, kad jam laisvė yra brangi ir šalies nepriklausomybė yra didžiausia vertybė, dėl kurios jis ir toliau dirbs“, – pridūrė specialistė.
Po šios ceremonijos išrinktas prezidentas A.Stulginskis palydėtas į Prezidentūrą, kur jį sveikino ir reziduojantys užsienio atstovai, ir Vyriausybė, ir kariuomenė, ir visuomenės atstovai. Visgi, nors naujovių inauguracijoje ir atsirado, didelio pokylio šią dieną tikrai nebuvo.
„Kai buvo išrinktas A.Stulginskis, jokių pokylių, vaišių, jeigu jos ir buvo, tai buvo labai nedidelės“, – pasakojo muziejininkė.
Ar patys prezidentai inauguracijoms turėjo savo atskirų pageidavimų? Anot I.Jakubavičienės, nors su jais ir buvo pasitariama, ceremonijos vykdavo ne pagal prezidentų pageidavimus. Tiesa, čia išsiskyrė vos šešis mėnesius šalies vadovo kėdėje prabuvęs Kazys Grinius.
„Jeigu priesaiką priima arkivyskupas ir tavo priesaikoje yra žodžiai „Dieve, man padėk“, tai reiškia, kad prezidentas aiškiai deklaruoja, jog yra tikintis, religingas žmogus, ir Dievas jam yra labai svarbus. Tuo tarpu laisvamanis K.Grinius davė ne priesaiką, o pasižadėjimą, nes pasižadėjime nėra žodžių apie Dievą. Jis pozicionavo save kaip laisvą nuo tikėjimo žmogų“, – aiškino specialistė.
Visgi kaip įspūdingiausias inauguracijas Istorinės LR Prezidentūros Kaune muziejininkė išskiria tas, kurios vyko jau ketvirtajame dešimtmetyje, šalį vėl valdžius A.Smetonai. Tada ceremonijos nė iš tolo nebepriminė 1919-ųjų.
„Įdomiausia buvo tada, kai A.Smetona buvo išrinktas 1931-aisiais ir 1938-aisiais metais. Ten jau buvo gerokai daugiau įvairiausių ceremonijų sugalvota, pavyzdžiui, eisenos su deglais.
Buvo išrikiuota daugybė Kauno įgulos karių tam, kad jie stovėtų be tarpų ir toje vietoje būtų gyva siena, pro kurią prezidentas važiuoja į prisaikdinimo ceremoniją. Jau išvakarėse miestas buvo papuoštas vėliavomis, tad nuo ketvirto dešimtmečio mes jau tikrai galime pasakyti, kad prezidento inauguracija tampa švente ir jau mieste vizualiai galime matyti, kad tai neįprasta ir nepaprasta diena.
Būtent 1931 m. gruodžio mėnesį po inauguracijos, vakare, vyko patriotinės manifestacijos, buvo eisena su deglais, bet kartu A.Smetona išlaikė ir tą ceremonijos dalį, kad po priesaikos su gėlių vainiku jis taip pat vyko į Karo muziejaus sodelį ir ten padėjo gėlių prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę“, – pasakojo I.Jakubavičienė.
Antroji A.Smetonos inauguracija jau pažymėta ir pokyliu – atsiranda gausios vaišės.
„Jau užsakoma didžiulė banketinė salė, vyksta didelės iškilmės, vaišės. K.Griniaus ar A.Stulginskio išrinkimo atveju tokių didelių priėmimų nematome – nors būdavo priimami sveikinimai Prezidentūroje, tai buvo gerokai mažesnės vaišės ir gerokai mažesnis iškilmių ir ceremonijų mastas“, – pažymėjo muziejininkė.
Tiesa, 1931 metais įvyksta dar vienas lūžis – Kaune atsiradus radiofonui prezidento priesaiką gyventojai jau gali klausyti ir tiesiogiai per radiją.
Inauguracijų transformacija
Kaip pačią didžiausią ir skambiausią inauguraciją per tarpukario Lietuvos istoriją I.Jakubavičienė vadina A.Smetonos 1938 metų ceremoniją.
„Kas yra panašu, lyginant su šiomis dienomis, yra tai, kad prisiekiama Seime, kaip ir dabar. Prezidentas atvyksta į Seimą ir Seimo pirmininkas priima prezidento priesaiką. Įdomus momentas tas, kad po priesaikos žodžių prezidentas ją pasirašė, greta stovėjo raudona vėliava su Vyčiu centre – ši prezidento vėliava buvo naudojama būtent inauguracijoms ir prezidentas turėdavo ją pabučiuoti.
Šiandien mes jau tokios ceremonijos neturime. Neturime ir vainiko nešimo nežinomam kariui, bet tikrai turime tai, kad vyksta naujai inauguruoto prezidento priėmimas ir diplomatiniam korpusui, ir Vyriausybės nariams, ir kitiems svarbiems visuomenės atstovams, tai lygiai tą patį matėme ir 1938 metų A.Smetonos inauguracijos metu, kad po oficialios ceremonijos visi atvyksta į Prezidentūrą ir jau čia sveikina prezidentą su nauja kadencija“, – dėstė pašnekovė.
Pasak I.Jakubavičienės, svarbu suprasti, kad per visą šį laiką labai keitėsi ir pati Lietuvos visuomenė – ji modernėjo, o aukščiausi šalies pareigūnai žvalgėsi ir į kitų valstybių praktikas, stebėdavo jų inauguracijų ceremonijas.
„Todėl tos inauguracijos ceremonijos palaipsniui vis keitėsi. Nuo 1919 metų, kai įvyksta pati paprasčiausia, kukliausia ir trumpiausia ceremonija, mes jau galime matyti 1938 m. gruodžio 12 dieną – prezidentas išrenkamas lapkričio 14-ąją, o inauguracija įvyksta beveik po mėnesio. Tai reiškia, kad norima suruošti, kaip ir dabar, kad tai būtų ceremonija, visi būtų pasiruošę, reikia įveiklinti labai daug žmonių“, – paaiškino ji.
Kuo toliau, tuo labiau šios šventės pritraukdavo ir paprastus lietuvius – jie užplūsdavo gatves norėdami pamatyti naujai išrinktus savo vadovus.
„Netgi pirmojoje A.Smetonos išrinkimo ceremonijoje salė buvo pilnut pilnutėlė, buvo galima patekti tik su specialiais kvietimais.
Būdavo skelbiama ir spaudoje, kad vyks prezidento rinkimai ir bus priesaikos ceremonija, tai žmonės būriuodavosi ir gatvėje, laukdavo, kada čia pamatys jau išeinantį naują prezidentą.
Visuomenės susidomėjimas tikrai buvo nemažas“, – kalbėjo I.Jakubavičienė.
