Abu pretendentai per debatus nevengė pažnaibyti vienas kito įvairiomis temomis.
Bet dėl vieno G.Nausėda ir I.Šimonytė sutarė – abu prisipažino, kad yra pasirengę išvykimo krepšį nenumatytoms situacijoms. Kitaip tariant, karo atvejui.
Aišku, jiems paprasčiau nei gausesnėms šeimoms.
Premjerė vaikų neturi, dabartinio prezidento dukros jau suaugusios, tad nereikia krautis nei sauskelnių, nei žaislų, kaip rekomenduoja tokio krepšio sudarytojai.
Svarbu prigriebti maisto ir vandens bent kelioms dienoms, drabužių, grynųjų pinigų ir asmens dokumentus.
Žinoma, atsarga gėdos nedaro. Tik kaip čia išeina, kad prasidėjus karui vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas jau bus pasirengęs palikti šalį ir jos kariuomenę be galvos?
Kas tada šeimininkaus S.Daukanto aikštės rūmuose, jei prasidėtų kokia hibridinė ar reali ataka? Gal jau ir kariuomenei reikia išvykimo krepšius krautis?
O gal vis dėlto vertėtų prisiminti Ukrainos vadovą V.Zelenskį, kuris net nepagalvojo krautis išvykimo krepšio? Nors prezidentui ir buvo siūlyta trauktis bent į šalies vakarus, jis ir toliau liko sostinėje, negana to, dažnai lankosi ties fronto linija.
Bet mūsiškiai lyderiai galbūt mokosi iš savo istorijos ir prisimena, kaip pasiraitojęs kelnes per upelį į Vokietiją nuo SSRS kariuomenės spruko tuometis prezidentas A.Smetona.
Ar gerai jis padarė, iki šiol nesutaria net istorikai. Bet įsiamžinti A.Smetonai pavyko.
Antai Kybartuose stovi didžiulė lenta, kurioje parašyta, kad šioje vietoje prezidentas 1940 metų birželio 15 d. 23 val. 30 min. per Lieponos upelį išvyko iš Lietuvos.
Karo, suprantama, nenori niekas. Bet jei taip nutiktų, valstybės vadovas bent turėtų progą ateityje būti pagerbtas panašia lenta.
Žiūrėk, koks nagingas skulptorius gal jį pavaizduotų net ir nešiną išvykimo krepšiu.
