Prezidentą rinko beveik 60 proc. Lietuvos piliečių – daugiausia nuo 1997 metų rinkimų. Kiek mažiau žmonių dalyvavo referendume, bet balsavimų sujungimas galėjo paskatinti rinkėjų aktyvumą.
Manoma, kad konservatoriams nenaudinga, kai rinkėjai būna aktyvūs, nes jie remiasi ištikimu, visada balsuojančiu piliečių sluoksniu, kurį sutelkti ne itin sudėtinga.
Vienaip ar kitaip, beveik 45 proc. rinkėjų paramos sulaukusio prezidento G.Nausėdos įtikinama pergalė pirmajame rinkimų ture buvo iš anksto nuspėjama.
Konservatorių kandidatės premjerės I.Šimonytės rezultatai irgi geresni, negu buvo prognozuota, nors opozicija teigia, kad ji patyrė triuškinamą pralaimėjimą, nes gavo 160 tūkst. mažiau balsų negu per 2019- ųjų prezidento rinkimus.
Aritmetiškai vertinant, tai tiesa, bet sumenkęs visuomenės pasitikėjimas Vyriausybės vadove pagrįstai leido abejoti, ar jai iš viso pavyks patekti į antrąjį rinkimų turą, jei jo prireiks.
Viena vertus, keistokai skamba jos šnekos, kad premjerei dėl objektyvių priežasčių labai sunku gerai pasirodyti rinkimuose, ypač dėl krizių, kokios ištiko Lietuvą ir visą pasaulį per jos vadovavimo Vyriausybei metus.
Jei ji tai žinojo, kodėl iš viso kėlė savo kandidatūrą? Juk konservatorių gretose buvo bent keli asmenys, norėję rinkimuose išmėginti laimę.
Kita vertus, per krizes ypač gerai atsiskleidžia lyderių savybės ir rinkėjai tai įvertina. I.Šimonytė jau vien pareikšdama, kad atsistatydina, vėliau taip pat lengvai persigalvojusi, nebuvo panaši į tikrą lyderę, kuri nepraranda savitvardos ir atlaiko smūgius.
Kad ir kaip bebūtų, I.Šimonytei, užuot skundusis sunkia premjerės dalia, ko gero, vertėjo pasidžiaugti, kad jai dar labai pasisekė pakliuvus į antrąjį rinkimų turą, nes tai aukščiausios lubos, kurių ji galėjo tikėtis.
Surinkusi apie 20 proc. rinkėjų balsų konservatorių atstovė toliau varžysis su G.Nausėda dėl prezidento posto, nors jos galimybės laimėti minimalios ir pergalė prilygtų kone stebuklui.
Tuo metu valstiečių remiamam advokatui I.Vėgėlei dažniau nei I.Šimonytei prognozuota antroji vieta rinkimuose, bet realiai jis nemažai atsiliko nuo premjerės.
Akivaizdu, kad I.Vėgėlė nesugebėjo tapti pagrindiniu G.Nausėdos varžovu iš dalies dėl geresnio, nei prognozuota, R.Žemaitaičio pasirodymo, nepaisant to, kad pastarasis ir pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir vengdamas apkaltos, po kurios 10 metų nebūtų galėjęs kandidatuoti į priesaikos reikalaujančius postus, pats pasitraukė iš Seimo.
Konstitucinio teismo sprendimas, kaip ir neįvykusios apkaltos priežastimi tapę antisemitiniai R.Žemaitaičio pareiškimai, apžvalgininkų vertinimu, ko gero, netgi padėjo jam laimėti daugiau balsų per rinkimus.
Lietuvai tai nemaloni išvada, bet realybę tenka pripažinti ir į tai turi atsižvelgti demokratines vertybes ginančios politinės jėgos.
Matyt, panašiai reikėtų vertinti ir neprognozuotai 7,32 proc. rinkėjų balsų gavusio, o Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse net geriausiai pasirodžiusio mediko E.Vaitkaus rezultatus, nors jis atvirai teisino V.Putino agresiją prieš Ukrainą ir kaltino JAV sukėlus karą.
Šie rezultatai nėra netikėti atsižvelgus į visuomenės nuotaikų pjūvį – dalis gyventojų, ypač nelietuvių kilmės, nepritaria šalies politikai Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu.
E.Vaitkui galėjo pridėti balsų ir tai, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vedlys W.Tomaszewskis nedalyvavo rinkimuose.
Bet prorusiškumas buvo svarbiausias E.Vaitkaus masalas. Juk ne visiems patinka tvirta Lietuvos parama Ukrainai, prieš Maskvą ir Minską nukreiptos sankcijos.
Nesunku suprasti, kodėl E.Vaitkus sulaukė itin daug paramos Šalčininkų ir Vilniaus rajono savivaldybėse, kur vietos gyventojai neslepia pasipiktinimo didžiulėmis kliūtimis kertant sieną su Baltarusija.
Buvo galima iš anksto numatyti, kad nebus sėkmingas ir antrasis referendumas dėl lietuvių teisės išsaugoti Lietuvos pilietybę tapus kitos šalies piliečiu.
Nors trys ketvirtadaliai balsavusių žmonių pasisakė už galimybę svetur gyvenantiems lietuviams turėti daugybinę pilietybę, vis viena nepavyko įveikti labai aukštos referendumo kartelės.
Reikia pripažinti, kad Konstitucijos kūrėjų sumanymas pripažinti referendumų sprendimus tik jeigu jiems pritartų didesnė pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių dabartinėmis sąlygomis šį politinį instrumentą paverčia visiškai neveiksniu – demokratinėje visuomenėje tiesiog beviltiška tikėtis tokių aukštų rezultatų.
Konservatorė D.Asanavičiūtė jau registravo Pilietybės įstatymo pataisas, kuriomis siekiama bent iš dalies išplėsti galimybes turėti daugybinę pilietybę, tačiau dar neaišku, ar toks įstatymas atitiktų Konstitucijos reikalavimus.
Vis dėlto ne tik dėl teisės į dvigubą pilietybę reikėtų svarstyti, kaip būtų galima nuleisti referendumų kartelę, antraip telieka visai atsisakyti šio tiesioginės demokratijos instrumento.
Regis, į šią ir kitas rinkėjų balsavimu pateiktas užduotis politikams nereikėtų po rinkimų numoti ranka.
