Tų įvykių amžininkai dar negalėjo gerai įsivaizduoti, kokius privalumus šios narystės suteiks Lietuvai. Netrūko ir stojimo į NATO bei ES priešininkų, abejonių išsakė net dalis Sąjūdžio kūrėjų.
Jie manė, kad Lietuvai bus naudingiau likti neutraliai, tapti savotišku tiltu tarp Rytų ir Vakarų.
Narystė ES baugino dar ir dėl dalies valstybingumo delegavimo Briuseliui, bijota, kad mūsų šalis praras suverenitetą ir ilgainiui ištirps pusės milijardo gyventojų Bendrijoje.
Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą tapo akivaizdu, koks pavojus būtų kilęs Lietuvai, jei ji nebūtų tapusi NATO nare. Ne mažiau svarbi ir narystė ES, suteikianti ne tik ekonominį ir socialinį saugumą, bet sustiprinanti Lietuvą ir gynybiniu požiūriu.
Dabar nauja geopolitinė situacija keičia ES pasitelktus saugumo įrankius: planuojama sukurti gynybos eurokomisaro postą, plėtojami bendri ginkluotės pirkimai, jau neatmestinas ir karinių pajėgų steigimas.
Dėl tolesnės plėtros ES neišvengs ir institucinių pokyčių.
Ypač daug ginčų kelia federalizacijos idėja. Mažosios ES narės bijo, kad praras savo suverenitetą vis daugiau galių perleisdamos Briuseliui.
Bet Vengrijos premjero V.Orbano akibrokštai atskleidė, kad vienbalsiškumo principas gali paralyžiuoti ES, todėl būtina apriboti veto teisę.
Lietuvai teks laviruoti tarp mūsų šaliai itin svarbios galimybės stabdyti mums nepriimtinus ES sprendimus ir intereso, kad Bendrija būtų kuo veiksmingesnė.
Vienokį ar kitokį kompromisą šalys privalės pasiekti, nes dėl priešiškos Rusijos ir dėl stiprėjančios globalios konkurencijos nėra kitos išeities.
Vadinasi, būtina stiprinti sanglaudą, Briuselis linkęs sukti federalizacijos keliu.
Suprantama, labiau centralizuota ES daugiau galių suteiks didžiosioms šalims, bet tam tikra pusiausvyra irgi įmanoma.
Kartu su panašių interesų sąjungininkėmis Lietuva gali išsaugoti ir savarankiškumą, ir įgalinti ES veikti efektyviau. Kitu atveju ES narėms grėstų išsivaikščioti arba Lietuvai reikėtų iš jos pasitraukti.
Tačiau toks posūkis būtų katastrofa, nes mums narystė ES svarbi ne vien dėl tiesioginės finansinės paramos iš sanglaudos fondų. Tai ir milžiniška rinka lietuviškai produkcijai bei paslaugoms, europinės teisės normos, didesnės užsienio investicijos, ekonominio ir socialinio stabilumo skėtis kilus pasaulinėms krizėms.
Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių poros dešimtmečių ekonominė plėtra laikoma sėkmės istorija. Lietuvos bendrasis vidaus produktas augo bene sparčiausiai ir dabar priartėjo prie ES vidurkio pagal perkamąją galią vienam gyventojui.
Stodamos į ES Baltijos šalys pagal šį rodiklį vilkosi 2004 metais priimto naujų narių dešimtuko uodegoje, o dabar Lietuva – viena šios grupės pirmūnių ir atsilieka tiktai nuo Slovėnijos ir Čekijos, netgi šiek tiek lenkdama dažnai sektinu pavyzdžiu įvardijamą Estiją.
Baltijos tigrais vadinamos šios trys šalys buvo labai nelengvai įsileistos į ES.
Bendrijos plėtra didžiulių abejonių kėlė Prancūzijai, bijojusiai, kad Rytų ir Vidurio Europa atsidurs Vokietijos įtakos zonoje ir Berlynas įgis galios persvarą prieš Paryžių.
Net 83 proc. prancūzų nepritarė plėtrai, nes laikė posovietines šalis labai korumpuotomis, baiminosi, kad iš jų atplūs nusikalstamumas, pigi darbo jėga.
Panašių baubų būta ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Europos Sąjungos lyderiams prireikė daug politinės valios, kad įvyktų didžiausia per istoriją Bendrijos plėtra. Net tam pasiryžus Lietuva ir Latvija dar galėjo būti nustumtos į kitą plėtros etapą, kuris įvyko 2007 metais. Estija laikyta pasirengimo lydere ir ją ketinta pakviesti kartu su atrinktomis 5 Vidurio Europos šalimis, o tuomet estai būtų įgiję pranašumą.
Lenkijai irgi grėsė nesulaukti pakvietimo, nes tai buvo skurdi, daugiausia gyventojų ir didžiausios paramos pareikalausianti Vidurio Europos šalis, bet ES lyderiai galiausiai apsisprendė ją priimti suprasdami, kad antraip regionas vis viena liktų nesuvienytas.
Sutarus dėl Lenkijos, Lietuva ir Latvija jau atrodė menka našta ES.
Lietuvai papildomų sunkumų kėlė Kaliningrado sritis, kuri tapo ES supamu ekslavu.
Vis dėlto mūsų šalies derybininkai sugebėjo labai sėkmingai suderinti Lietuvos teisę su ES reikalavimais, baigti visus derybų etapus ir susitarti dėl tranzito į Kaliningrado kraštą.
Baltijos šalys įrodė, kad ES neapsiriko jas priimdama, – jos neprieštarauja Briuselio sprendimams, laikosi vakarietiškų vertybių, pritaria Bendrijos teisiniams susitarimams ir išvengia rimtesnių politinių sukrėtimų.
Šitokia nekonfliktinė politika ne susilpnino, o sustiprino Baltijos šalių autoritetą. Žinoma, įtaką riboja menki ištekliai, bet Rusijos agresija parodė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos balsas girdimas, nuomonės paisoma.
Karas Ukrainoje kada nors baigsis, bet Baltijos šalims ir toliau liks galimybė išlikti svarbiomis regiono politikos žaidėjomis.
