Interviu Eltai į prezidentus kandidatuojantis Darbo partijos pirmininkas A. Mazuronis pripažino, kad tiek vadinamoji „MG Baltic“ politinės korupcijos byla, tiek ir naujas teisėsaugos tyrimas, galimai susijęs su „darbiečių“ atstovais Europos Parlamente, jau padarė neigiamą įtaką partijos įvaizdžiui. Tad, anot jo, šalies vadovo rinkimai yra šansas pasistengti šias temas išstumti iš viešo diskurso, vietoje jų pateikiant „darbiečių“ brandintas politines idėjas.
„Mes juk nenorime nuolat murkdytis istorijoje, kuri nėra maloni, kurios dalyviais nesame. Mes ateiname tam, kad dalyvautume politinėje diskusijoje. Dalyvavimas rinkimuose yra labai gera forma tą padaryti. Parašų rinkimas prezidento rinkimuose mobilizavo, suaktyvino partiją, jos skyrius. Parašų surinkimas tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis rodo, kad partijoje yra aktyvių žmonių, norinčių politinės veiklos“, – aiškino A. Mazuronis.
Darbo partijos kandidatas į prezidentus, vertindamas dabartinį šalies vadovą Gitaną Nausėdą, neslepia manantis, kad jis, veldamasis į konfliktus su Vyriausybe, elgiasi nebrandžiai. Tiesa, A. Mazuronio įsitikinimu, ne kartą vaikiškai elgėsi ir ministrų kabineto nariai.
„Galių balansas yra taip užprogramuotas, kad tiesiog reikia tartis, kas tai bebūtų: ar ambasadorių skyrimas, ar užsienio svečių vizitai, kurie virsta vaikiškomis istorijomis, kai, pavyzdžiui, į Lietuvą atvyksta V. Zelenskis su užsienio reikalų ministru, bet mūsų užsienio reikalų ministras nėra pakviečiamas į susitikimą“, – svarstė „darbiečių“ lyderis.
– Darbo partijoje būta svarstymų nekelti kandidato į prezidentus ir koncentruotis į Europos Parlamento (EP), Seimo rinkimus. Kodėl vis dėlto galiausiai nutarta su partijos kandidatu eiti ir į šalies vadovo rinkimus? Kodėl nebuvo nutarta, tarkime, pataupyti pinigų ir prezidento rinkimuose nedalyvauti, turint omenyje, kad partijai reikėjo sumokėti ir piniginę baudą, skirtą „MG Baltic“ byloje?
– Pinigus gali pataupyti ir eidamas į rinkimus. Kandidatuodamas nebūtinai turi išleisti visus pinigus arba daryti labai brangią rinkimų kampaniją. Mes, pavyzdžiui, apsisprendėme padaryti visiškai pigią kampaniją, minimalią – žadame prezidento rinkimams išleisti iki 20 tūkstančių eurų. (…) Natūralu, kad pilnavertės kampanijos tu neturėsi, bet tam mūsų atvejui yra pakankamai svarių priežasčių. Ne paslaptis, kad mes turėjome sumokėti 300 tūkstančių eurų baudą. (...) Sutinku, kad teismų sprendimai turi būti vykdomi, bet man ta bausmė atrodo keista. (...)
Dėl dalyvavimo rinkimuose buvo visokių diskusijų. Jos gal labiau buvo psichologinio žanro ar iššauktos psichologinės būsenos žmonių, esančių partijos vadovybėje. Mums nebuvo psichologiškai lengva priimti teismo sprendimą. Psichologinis klimatas buvo sudėtingas, kai tu kiekvieną dieną turi aiškinti, kad nesi vagis. (...) Bet džiaugiuosi, kad sveikas protas, nuslūgus emocijoms, nugalėjo.
Žmonės dalyvauja politikoje ne tam, kad nuolat aiškintų, jog nėra vagys, o tam, kad galėtų pristatinėti savo požiūrį, savo matymą, siūlyti savo idėjas. Mums labai norėjosi, kaip galima greičiau, pereiti savo politinėje darbotvarkėje nuo teisminių prie politinių temų. Dalyvavimas tokiuose rinkimuose, kaip prezidento rinkimai, kurie yra nemaža dalimi personaliniai, visuomenei įdomūs, yra geras būdas partijai pereiti nuo teisminių temų prie politinės darbotvarkės. Ir apskritai partijų vadovai, manau, dalyvauja politikoje tam, kad dalyvautų rinkimuose, eitų įtikinti visuomenę savo partijos idėjomis. Dėl to partija išrenka tave lyderiu. Nelabai suprantu kai kurių politinių partijų vadų, kurie pasirenka strategiją rinkimuose nusipirkti kažkokią žinomą žvaigždę ir viską vairuoti nuo galinės sėdynės, tapus frakcijos vadovu ar panašiai. Man atrodo, kad toks veikimo būdas yra nesąžiningas tiek politinės organizacijos, kuriai vadovauji, atžvilgiu, tiek ir visuomenės atžvilgiu. (...) Vakarietiškoje visuomenėje politinis lyderis eina į rinkimus, pasitikrina pasitikėjimą visuomenėje. Jei to pasitikėjimo nėra, tada tiesiog pasitrauki. Ateina kitas lyderis.
– Jei jums nepasisektų prezidento rinkimuose, atsistatydintume iš partijos pirmininko pareigų?
– Rodiklis yra Seimo rinkimai. Aiškiai identifikavau, ateidamas į partijos pirmininkus, kad mano tikslas – kad partija išliktų parlamentine partija. (...) Jeigu nepavyks pasiekti rezultato, tai natūralu, kad partija turės ieškoti kito lyderio, kuris formuluotų tikslus politinei organizacijai ir vestų ją.
– Grįžkime prie Darbo partijos sprendimo dalyvauti prezidento rinkimuose. Ar šiuo sprendimu taip pat siekiate ir išbraukti ar užgožti viešojoje erdvėje vyraujančią partijai nepalankią temą, tai yra apkaltinamąjį sprendimą politinės korupcijos byloje?
– Žinoma. Mes juk nenorime nuolat murkdytis istorijoje, kuri nėra maloni, kurios dalyviais nesame. Mes ateiname tam, kad dalyvautume politinėje diskusijoje. Dalyvavimas rinkimuose yra labai gera forma tą padaryti. Parašų rinkimas prezidento rinkimuose mobilizavo, suaktyvino partiją, jos skyrius. Parašų surinkimas tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis rodo, kad partijoje yra aktyvių žmonių, norinčių politinės veiklos.
– Kaip jūs pats vertinate savo galimybes prezidento rinkimuose? Apklausos rodo, kad susilaukiate tik kelių procentų rinkėjų paramos.
– Vertinu gerai. Tikiuosi, kad tie rinkimai mums bus sėkmingi pagal tai, kaip mes suprantame sėkmingus rinkimus.
– Kaip jūs suprantate sėkmingus rinkimus?
– Sėkmingi rinkimai gali būti ne tik rinkimų laimėjimas. Sėkmingi rinkimai gali būti priešrinkiminės inercijos pagavimas, judant su politine organizacija į Seimo rinkimus, reputacinių dalykų sprendimas, partijai nepalankių temų nustūmimas į antrą ar trečią planą ir savo politinių idėjų iškėlimas. (...) Vienas iš variantų – rinkimuose parodyti, kad partija yra gyvybinga, partijoje yra energingų žmonių, kurie turi, ką pasiūlyti visuomenei. (...)
– Kaip galvojate, ar neužtemdys jūsų dalyvavimo prezidento rinkimuose teisėsaugos tyrimas dėl galimo Europos Sąjungos biudžeto lėšų pasisavinimo, galimai susijęs su „darbiečių“ atstovais Europos Parlamente?
– Gali. Ši istorija kenkia. Būtų kvaila tą neigti ar to nematyti. Bet reikia pasakyti, kad nei politinė organizacija, nei dabartinė partijos vadovybė nedalyvavo ir nedalyvauja jokiuose statusuose jokiuose procesuose šioje istorijoje. Ta istorija mus atsivijo, nors jos periodas yra 2014–2020 metai. Tuo metu aš net nebuvau partijos narys. Dėl tų aplinkybių turėtų aiškinti tie žmonės, kurie ir minimi tuose epizoduose, pavyzdžiui, buvęs partijos pirmininkas (Viktoras Uspaskichas – ELTA), kiti žmonės.
– Beje, o V. Uspaskichas tuomet, kai buvo partijoje sprendžiama dėl kandidato kėlimo prezidento rinkimuose, išsakė savo poziciją šiuo klausimu?
– Jis išsakė poziciją, kad aš turėčiau dalyvauti rinkimuose. Tuo metu aš, kai dar nežinojau apie tas aplinkybes, kurios išsirutuliojo į tam tikrus procesinius veiksmus, maniau, kad jis (V. Uspaskichas – ELTA) turi dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, vesti partijos sąrašą. (...) Bet kad atsitiks taip, kaip atsitiko, negalėjau žinoti.
– Kaip galvojate, ar paties V. Uspaskicho personalija turės įtakos Darbo partijos pasirodymui tiek prezidento, tiek ir kituose rinkimuose?
– Mes neneigiame fakto, kad jis įkūrė partiją, neneigiame fakto, kad jis buvo ilgametis partijos pirmininkas. V. Uspaskichas žmonėms asocijuojasi su Darbo partija. Mano, kaip naujo partijos vadovo, siekis yra padaryti taip, kad partija asocijuotųsi ne tik su V. Uspaskichu arba kad laikui einant asocijuotųsi ir su kitais žmonėmis.
– Jūs pats savo karjeroje dirbate jau trečioje partijoje. Ar partijų keitimą rinkėjai gali įvertinti neigiamai?
– Nemanau, kad tai galėtų pakenkti. Žinoma, neneigiu tų savo biografijos faktų. Bet norėčiau priminti, kad Vinstonas Čerčilis yra keletą kartų pakeitęs politines partijas. Kiek galėtumėte išvardinti Seimo narių, kurie per savo karjerą nepakeitė politinės organizacijos? Vienetai turbūt yra. Net partijų lyderiai yra buvę keliose partijose – Vilija Blinkevičiūtė, Saulius Skvernelis, Gintautas Paluckas, Algirdas Butkevičius. Atsitinka tokie dalykai gyvenime.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ yra išnykusi iš politinio žemėlapio. Su Liberalų sąjūdžiu yra kita istorija, į kurią mes esame susitarę su liberalų vadovais nesigilinti. Bet su buvusių partijų vadovybe mano santykiai yra išlikę puikūs. (...)
– Kuris iš kandidatų į prezidentus jums yra nepalankiausias? Galbūt yra toks, su kuriuo dėl ypač skirtingų pozicijų pagrindiniais klausimais diskutuoti yra sunkiausia?
– Nėra man sunku su niekuo diskutuoti. Aš per tiek metų buvimo politikoje suvokiau, kad reikia mažiau žiūrėti į kitus, reikia daugiau žiūrėti į save, mąstyti, kaip geriau, efektyviau visuomenei pateikti savo idėjas. Gerbiu visus konkurentus, jų siekį pristatyti savo mintis.
– Viešojoje erdvėje ne kartą kalbėta apie tai, kad šiuose prezidento rinkimuose yra kandidatas, kurio teiginiuose yra atkartojami Kremliaus naratyvai. Sutinkate su šia mintimi?
– Sutinku, kad yra kandidatas, kurio teiginiuose yra atkartojami Kremliaus naratyvai. Bet jis surinko parašus. Reiškia, kad buvo tiek žmonių, kurie rėmė jo kandidatūrą. Kiek matau reitingus, yra dalis žmonių, kurie balsuos už kandidatą. Matyt, čia reikėtų kelti klausimą ne apie tai, kodėl toks kandidatas yra, o apie tai, kodėl dalis visuomenės palaiko tokias idėjas, kodėl jas palankiai vertina, priima, toleruoja. Manau, kad ir valstybiniu mastu reikėtų galvoti, ką reikėtų daryti, kad tokia dalis visuomenės mažėtų. O kad toks kandidatas yra, tai nesistebiu. Jei šito nebūtų, būtų kitas kandidatas. Nedramatizuočiau šitos situacijos, džiugu, kad tokio kandidato palaikymas nėra didelis.
– Kalbant apie užsienio politiką, norėčiau paklausti, ar jūs matote padarytų klaidų santykiuose su Rusija, šalies pozicijoje Rusijos atžvilgiu?
– Rusijos atžvilgiu turbūt jokių klaidų nepadaryta, nes tiesiog ne mes nusprendėme, kad negalime turėti santykių. Tiesiog pačios Rusijos veiksmai, retorika, agresyvumas, nežmoniškumas, tarptautinių normų paminimas, žmonių žudymas, ekonomikų griovimas, grasinimas branduoliniais ginklais, imperinės idėjos, svajonės atstatyti Sovietų sąjungą nesudaro kažkokių prielaidų, kad mūsų veiksmai jų atžvilgiu galėtų būti kitokie. Mes jau turime patirties su šia valstybe. Mes žinome jų neva įsivaizduojamus draugiškus santykius, kai vienintelis draugiškas santykis yra paklusimas jų diktatui. Rusija tiesiog yra valstybė, kuri gyvena praeitimi, skiria daug lėšų ir energijos tam, kad atstatytų praeities šlovę, negalvojant apie ateitį.
– Per debatus esate kritikavęs dabartinę valdžią dėl to, kad esą Lietuvai nepavyko sukurti strategijos, kaip turėtume bendrauti, kokį santykį palaikyti su Baltarusija. Kokią strategiją jūs pats pasiūlytumėte?
– Reikėtų turėti dvi strategijas, kai kalba eina apie Baltarusiją. Visų pirma, vienos strategijos kryptis yra į režimą, kuris yra nusikalstamas, neteisėtas, pažeidinėjantis teisės normas, paėmęs įkaitais visuomenę. O antra strategija turėtų būti nukreipta į Baltarusijos visuomenę, kuri yra paimta įkaite. Kas vyko po praėjusių prezidento rinkimų Baltarusijoje, labai aiškiai parodo, kad visuomenėje yra ta kritinė masė arba nesutikimas su tuo, kas vyksta. Tiesiog, deja, šiai dienai galios struktūros ir jėga yra rankose to neteisėto, save valstybės vadovu vadinančio asmens rankose. Natūralu, kad žmogus svarsto, ar jam verta išeiti į gatvę, išreikšti savo nuomonę ir už tai atsidurti kalėjime, ar jam geriau trim vaikais ir sergančiais tėvais pasirūpinti. Mums labai lengva čia sėdint saugioje aplinkoje mokinti, kaip ten žmonės turėtų ginti savo teises. Bet praktikoje tai padaryti yra sunku, kai tau gresia žvėriškos sankcijos. Taigi, tos visuomenės nenustatymas prieš save turėtų tapti pagrindiniu mūsų tikslu.
– O ką daryti su tais Baltarusijos žmonėmis? Turėtume juos kviesti į Lietuvą?
– Jie pakankamai aktyviai į Lietuvos rinką dabar įsilieja. Mums tiesiog reikėtų bent palikti tas sąlygas, kurios dabar galioja. Kai mūsų užsienio politikos formuotojai vieną dieną išeina su žinia, kad Baltarusijos visuomenei ribojimai bus vienokie, Rusijos visuomenei – kitokie, tai pasiunčia aiškią žinią. Kai po kelių mėnesių vienam baltarusiui Vilniaus bare prisigėrus ir neadekvačiai pasielgus, mes kardinaliai keičiame savo politiką – uždarome sienas, įvedam baltarusiam tokius apribojimus kaip Rusijos visuomenei. Manau, kad tokiu būdu sukuriame negatyvią baltarusių visuomenės reakciją į mus, juos uždarome į režimo spąstus, nepalikdami žmonėms galimybės pasirinkti.
Pažiūrėkime į mūsų pačių atvejį, iliustruojantį sovietinė okupacijos laikotarpį. Nemaža dalis šviesių žmonių buvo išvykę iš Lietuvos, kūrė savo gyvenimus JAV, Vokietijoje, kitur. Tas pats Valdas Adamkus, pasikeitus situacijai Lietuvoje, į ją grįžo ir kūrė savo šalį čia, prisidėjo prie jos kūrimo. Tai lygiai taip pat turėtume tikėti, kad taip atsitiks ir Baltarusijoje. Mes tiems žmonėms turime parodyti vertybes, demokratinius principus, pagal kuriuos gyvename, mes jiems galime parodyti, kaip veikia rinkos ekonomika, ką reiškia pagarba žmogui. A. Lukašenka numirs, ateis tas laikas, kai žmonės galės sugrįžti į Baltarusiją, ją vėl statyti, vystyti ten demokratinę, vakarietišką visuomenę ir mes turėsime stabilų, nuspėjamą kaimyną. (...)
Turime kartu suprasti, kad mūsų šalyje auga iš kažkur atvykstančių žmonių poreikis. (...) Darbo jėgos poreikis yra išaugęs, neturime pakankamai žmonių, kad dirbtų statybų, paslaugų sektoriuose. Čia yra ne atlyginimų, o žmonių trūkumo klausimas. (...)
– Jei mes aktyviai pradėtume kviesti baltarusius į Lietuvą, dar plačiau atvertume jiems duris, ar mūsų žvalgybos, teisėsaugos tarnybos būtų pajėgios tą žmonių srautą patikrinti? Kaip teigiate, žmonių negalima tapatinti su Baltarusijos režimu, bet turbūt dalis jų gali būti su juo susiję.
– Bet sienų uždarymas nepadės išspręsti tų problemų. Prisiminkime, kad esame Šengeno erdvėje. Jei yra kokie tarnybų užverbuoti žmonės, kurie nori čia atvykti ir vykdyti ar žvalgybinę, ar diversinę veiklą, tai sienų uždarymas jų nesustabdys. Jie gali laisvai nuskristi į Varšuvą ir iš ten autobusu atvykti pas mus. Jeigu mes vieni uždarysime sieną, tai neišspręs tų saugumo iššūkių, apie kuriuos jūs kalbate. Taip, jie yra, bet tada reikia stiprinti tarnybas: tai Migracijos departamentą, Valstybės saugumo departamentą. (...) Kaip galvojate, ką lengviau tarnyboms patikrinti – baltarusį ar asmenį iš Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ar Šiaurės Afrikos? Manau, kad baltarusius patikrinti yra lengviau. Jei pas mus trūksta dirbančių lietuvių, natūralu, kad jos (darbo vietos – ELTA) užsipildys, tik klausimas, kuo jos užsipildys, kaip mes kontroliuosime tuos migracijos srautus, kokią migracijos politiką turėsime. (...)
– Jūs nepritariate gynybos mokesčių įvedimui, taip pat prieštaraujate siūlymams įvesti visuotinį privalomą šaukimą į karo tarnybą. Kokiu tada būdu jūs siūlytumėte stiprinti mūsų krašto apsaugą?
– Šiai dienai krašto apsaugos sektoriuje vyrauja filosofija, kad reikia vystyti šiandien viską ir 100 procentų. Aš pasigendu prioritetų kažkokių, darbų eiliškumo. Kai sakoma apie poreikio dydį, įtraukiami profesionalios kariuomenės aprūpinimas su įsigijimais, tarptautinio kontingento buvimas ir visuotinis šaukimas. Pirmiems dviem aš pritariu. Gerai, kad diskutuojame, ko mums reikia daugiau – tankų ar oro gynybos. Tiesa, gal ta diskusija turėtų būti mažiau vieša, labiau paremta pokalbiais su kariškiais.
Visuotiniam šaukimui nepritariu, nes tai yra labai brangus dalykas. Kad jis duotų pridėtinę vertę, turi būti šaukimo trukmė ne 6 mėnesiai, kaip siūloma dabar. 9 mėnesiai, kaip galioja ir dabar, yra minimalus laiko tarpas, kad galėtumei žmogui suteikti bent kažkokius bazinius įgūdžius, nors karinė vadovybė sakydavo, kad ir tiek laiko neužtenka. (...) Mes visuotiniam šaukimui neturime ir tinkamos infrastruktūros, neturime jos pakankamai. Dar prisiminkime, kad tuos išmokytus žmones kas kelis metus reikės vėl iš naujo permokinti, o tų žmonių skaičius vis didės. Taigi, jei pritartume visuotiniam šaukimui, kitiems dviem anksčiau įvardintiems prioritetams krašto apsaugos sferoje gali nelikti nei lėšų, nei infrastruktūros.
Manau, kad svarbiau, visų pirma, stiprinti mūsų profesionalią kariuomenę. Reikėtų kariuomenę papildyti žmonėmis, tinkamai ekipiruoti, stiprinti oro gynybos sistemomis, tankais, dronais. Antras prioritetas – tarptautinio kontingento buvimas čia. Tai galėtų būti Vokietijos brigada. Nepamirškime, kad brigada yra 5–6 tūkstančiai žmonių, kurie atvažiuoja su šeimomis. Dėl to reikalingi ir poligonai, ir apgyvendinimas. Nepamirškime, kad oro policijos misija Šiaulių oro uoste yra, kurią, mano įsitikinimu, reikia pervadinti į oro gynybos misiją.
Taip pat akcentuočiau visuotinio pasipriešinimo principą, pavyzdžiui, siūlyčiau stiprinti šaulius, kurie pritraukia įvairių specialybių žmones.
– Bet kas turėtų būti lėšų šaltiniai, kurie būtų nukreipti į jūsų įvardintus prioritetus krašto apsaugos sistemoje?
– Visų pirma, efektyvus esamų lėšų panaudojimas. Nueinantis krašto apsaugos ministras pasisakė apie skaidrumo klausimus, tad tai turbūt aiškiai indikuoja faktą, kad gynybai skirtoms lėšoms per pastaruosius keletą metų padidėjus dvigubai, su šių lėšų efektyviu panaudojimu dar reikia padirbėti.
Antras finansinis šaltinis – galimybė skolintis. Pagal fiskalinės drausmės taisykles, Europos Komisija leidžia šalims narėms viršyti 3 procentų (biudžeto – ELTA) deficito rodiklius, jeigu tos skolintos lėšos eina gynybos finansavimui. Mūsų skola per pastaruosius keletą metų yra stipriai sumažėjusi, tad dar skolintis turime galimybę. Dabar man labiausiai nepatinka, kad visas šias finansavimo problemas siūloma spręsti iš principo mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių sąskaita. Kai kalbama apie mokesčių didinimą, tai pirmiau reikėtų kalbėti apie sąžiningesnį mokesčių sistemos subalansavimą tam, kad nebūtų taip, kad, kai tu gauni 1,5 tūkst. eurų algą, sumoki 20 proc. pajamų mokesčio, o kai gauni 2 mln. eurų metinių pajamų, sumoki tik 5 proc. pajamų mokesčio. Taip neturėtų būti, mokesčių sistema turėtų būti aiški, lengvai administruojama ir visiems suprantama. (...)
Jei žiūrėtume į trumpalaikę perspektyvą, tai manau, kad turėtų būti pratęstas bankų solidarumo mokesčio galiojimas. Matome, kad bankų finansiniai rodikliai yra įspūdingi ne dėl nuo bankų priklausančios veiklos, o dėl kitų aplinkybių. Taigi, tą solidarumo mokestį metams ar dvejiems metams dar galima būtų pratęsti. Šias lėšas galima panaudoti išskirtinai krašto apsaugai.
– Jūs savo programoje nurodote, kad sieksite, jog valstybė taikytų finansinius skatinimo mechanizmus šeimoms, auginančioms vaikus, taip pat sieksite, kad jaunoms šeimos būtų suteiktos finansinės paskatos pirmajam būstui įsigyti.
Ar Jums atrodo, kad tokius siekius galite įgyvendinti, būdamas prezidentu? Kitaip tariant, ar šalies vadovas pajėgus tokius darbus nudirbti, turint omeny, kad įstatymų pataisos priimamos Seime balsų dauguma?
– Jūs teisingai pasakėte, bet prezidentas turi labai stiprų instrumentą, kurį gali aktyviai naudoti, ir, deja, dabar prezidentas jo visiškai nenaudoja. Turiu omeny ministrų skyrimą. Juk prezidentas skiria ministrus. Skirdamas ministrą tu išeini ir visuomenei labai aiškiai pasakai, kokius tris tikslus ministrui formuluoji per ateinančių ketverių metų kadenciją. Tarkime, tvirtini ekonomikos ir inovacijų ministrą ir pasakai, kad šitam ministrui kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministru duodu užduotį padaryti taip, jog sąlygos šeimoms, auginančioms vaikus, per ketverius metus pagerėtų.
– Įsivaizduojate, kad prezidentas galėtų kelti tokius reikalavimus, neperžengdamas savo įgaliojimų ribų?
– O jūs prisimenate, kai ponia D. Grybauskaitė buvo prezidente, kokius tikslus ji keldavo ministrams, kaip kontroliuodavo jų įgyvendinimą ir kaip lengvai surasdavo būdus, kaip vėliau pakeisti tuos ministrus, kurie neįgyvendindavo vienų ar kitų jos iškeltų tikslų? Čia visi šneka apie prezidento galių stygių. Bet apie tai kalbama šiuo metu, o kai prezidente buvo D. Grybauskaitė, prisimenu, buvo kalbama apie per dideles prezidento galias. Matyt, šie du pavyzdžiai labai gerai iliustruoja, kad prezidento galios priklauso nuo žmogaus, kuris yra pareigose, nuo to, kaip jis sugeba veikti, kaip jis sugeba tomis pareigomis pasinaudoti, siekdamas savo vizijų.
– Prezidento Gitano Nausėdos kadencijos metu ne kartą keltas klausimas dėl šalies vadovo įgaliojimų, institucijos galios ribų. Turbūt aštriausiu klausimu šia tema tapo atstovavimas Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Jums yra aišku, kur prasideda ir baigiasi prezidento įgaliojimai?
– Manau, kad didžiausia problema yra ne klausime dėl prezidento galių, ne tų galių aprašymo detalume. Gali vieną ar kitą sritį aprašyti labai detaliai, bet, jei žmonės nesuvokia, kad einant aukščiausias pareigas, turi padėti savo asmeninį ego, asmeninį politinį interesą į antrą arba trečią vietą, į pirmą vietą kelti valstybinį interesą, tai niekas nepadės. Valstybinis interesas reikalauja, kad net, jei tau nepatinka vienas ar kitas ministras, ar ministras pirmininkas, tu turi tartis. Galių balansas yra taip užprogramuotas, kad tiesiog reikia tartis, kas tai bebūtų, ar ambasadorių skyrimas, ar užsienio svečių vizitai, kurie virsta vaikiškomis istorijomis, kai, pavyzdžiui, į Lietuvą atvyksta V. Zelenskis su užsienio reikalų ministru, bet mūsų užsienio reikalų ministras nėra pakviečiamas į susitikimą. Kai prezidentas dėl asmeninių ambicijų ar antipatijų nesugeba perlipti per save ir padaryti tai, ko jo reikalauja diplomatinis protokolas, (...) tai joks detalus įgaliojimų aprašymas nepadės.
Jeigu žmonės mano, kad gali tarpusavyje nesišnekėti, jei gali taikyti buldozerio principą, gali asmenines ambicijas ar simpatijas kelti į pirmą vietą, tai jokie įgaliojimų aprašymai nepadės, bus užprogramuotas konfliktas bet kokiu atveju.
– Esate ir anksčiau G. Nausėdą kritikavęs dėl neva negebėjimo susikalbėti su kitais politikais? Kodėl taip galvojate, kas lemia, kaip sakote, negebėjimą susikalbėti?
– G. Nausėda yra didelis narcizas. Vaikiškumas, nebrandumas. Beje, buvo atvejų, kad ir Vyriausybė bandė taikyti buldozerio principą, primetinėti kažkokias savo pozicijas prezidentūrai. Tada prezidentūra duoda atgal. Toks elgesys rodo nebrandumą, narciziškumą. Galutiniame rezultate tokie veiksmai yra nenaudingi valstybei.
– Jūs savo programoje žadate didinti teismų nepriklausomumą. Kokiais būdais ketinate to siekti?
– Matau ydingą praktiką, kai teisėjų atrankos komisija pateikia savo vertinimą, o prezidentas pasirenka ne pirmą, ne antrą, ne trečią, o, tarkime, ketvirtą ar penktą kandidatą. Tai suponuoja labai paprastą dalyką – politikų kišimąsi į teismų korpusą ir teismų savivaldos, nepriklausomumo mažėjimą. Negali taip būti, negali politikas, vedinas savo simpatijų ar antipatijų, kvestionuoti profesinius, kompetencijos dalykus. Kai į teisėjus paskiriamas prasčiausiai įvertintas kandidatas, jis jaučiasi labai skolingas ir prasideda galimi interesų konfliktai, įtakos darymas. Manau, to reikia vengti, turi būti aiškūs, objektyvūs kriterijai, kuriuos atitinkant, teisėjas bus teikimas tvirtinti Seimui.
Taip pat įžvelgiu problemą tais atvejais, kai teisėjai, turėję specialaus liudytojo statusą tyrimuose dėl korupcijos, patys dalyvauja korupcinių bylų nagrinėjime. Mano nuomone, to neturėtų būti. Kai teisėjui suteikiamas specialaus liudytojo statusas, tai teisėjas tampa nevisiškai nepriklausomas, atsiranda galimybė teisėsaugos institucijoms, kurios tą statusą suteikė, daryti įtaką teisėjui, jo sprendimams kitose bylose. (...)
Taip pat siūlyčiau teismų sistemoje įtvirtinti tarėjų institutą. Jis galiotų ne visoms, o tam tikro pobūdžio byloms. Tarėjai padėtų nuimti krūvį nuo teisėjų, jie taip pat padėtų visuomenei įsitraukti į teismų veiklą, suprasti ją. Jei visuomenės atstovai dalyvautų teismų sprendimų priėmime, manau, ir patys teismų sprendimai būtų labiau suprantamesni. Tarėjų institutas egzistuoja tiek Europos Sąjungos, tiek ir ne Europos Sąjungos valstybėse.
– Kokiose bylose, jūsų manymu, sprendimus galėtų priimti tarėjai?
– Sudėtingas, korupcinio pobūdžio bylos galbūt geriau reikėtų palikti teisėjams, bet, tarkime, nagrinėjant civilinius santykius, kažkokius lengvus nusikaltimus, visuomenės atstovai sprendimus galėtų priimti.
Pokalbis su A. Mazuroniu – ciklo, skirto prezidento rinkimams, dalis. Interviu su visais kandidatais į šalies vadovo postą rengiami Eltos iniciatyva.
