Po ilgos okupacinės žiemos Lietuvos pavasario laiku G.Kirkilas buvo naujos kartos pradedantis politikas, sujudusios Lietuvos aktyvus dalyvis, tarpininkas tarp Sąjūdžio ir žmonių, iš dalies formaliai buvusių dar senoje valdžioje, bet jau apsisprendusių už nepriklausomą valstybę.
Kol kas vienoje geriausių knygų apie Sąjūdį V.Čepaičio „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ (2007 m.) rašoma: „Rugpjūčio 11 d. (1988 m.) į Vilnių turėjo atvykti TSKP CK Politinio biuro narys, TSKP CK sekretorius ideologijai A.Jakovlevas.
Prieš tai Vilniuje apsilankė keli pareigūnai iš Maskvos, ruošę vizitą.
Vienas jų, TSKP CK kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas A.Cvetkovas, Lietuvos kultūros fondo patalpose, dalyvaujant LKP CK kultūros skyriaus vedėjui J.Paleckiui ir instruktoriui G.Kirkilui, susitiko su septyniais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais – B.Genzeliu, V.Landsbergiu, A.Medalinsku, R.Ozolu, K.Prunskiene ir G.Songaila.“
Kadangi anais laikais ir ne aukščiausio rango valdininkų iš Maskvos vizitai daug ką reiškė, A.Cvetkovo Sąjūdžio vertinimai gal net sustabdė bręstantį valdžios norą „ištrinti neaiškų judėjimą“.
Kitoje V.Čepaičio knygos vietoje sakoma: „LKP CK biuras paskyrė savo atstovą ryšiams su Sąjūdžiu – kultūros skyriaus vedėją J.Paleckį.
Šis pasakė, kad smulkius einamuosius reikalus galėsime spręsti su to paties skyriaus instruktoriumi G.Kirkilu – esą šis turėtų būti mums (Sąjūdžiui. – Aut.) priimtinas, nes tik porą metų dirba CK, anksčiau buvęs paminklų restauratoriumi ir nėra iš senosios kompartijos nomenklatūros.“
Kadangi anuo metu buvau Sąjūdžio Seimo tarybos narys, prisimenu G.Kirkilą kaip organizuotą ir išmintingą politiką.
Jo politinis apsisprendimas dėl jau laisvos Lietuvos ateities niekam nekėlė abejonių.
Vėliau G.Kirkilo politinę karjerą teko stebėti iš „depolitizuotos zonos“ – dirbant VSD, diplomatinėje tarnyboje.
Ryškėjo tos G.Kirkilo asmenybės savybės, kurios pastarosiomis dienomis iškeliamos žiniasklaidoje.
Įsigilinimas į siūlomus sprendimus, kokios galimos pasekmės, tolerancija kitaip manantiems ir matantiems. Nepasipūtęs. Parašyta ar ne, bent iki šiol tokio dalyko neužtikau, tai yra atsiskyrusios LKP istorija, jos vidinės diskusijos, santykiai su Sąjūdžiu.
Politikai, atsidūrę aukštuose postuose, kažin kokiu būdu staiga tampa visažiniai. G.Kirkilas nuolatos save tobulino – ir mokydamasis kalbų, ir plėsdamas akiratį. Teko su juo dalyvauti tarptautinėse konferencijose, daugiausia Europos saugumo temomis. Jis atidžiai klausėsi ir po to mėgo aptarti, kas girdėta.
Dėmesys neatbukdavo ir antrą ar trečią konferencijų dieną. Domėjosi, kas naujo politologinėje lektūroje.
Man būnant ambasadoriumi Ispanijoje G.Kirkilas joje lankėsi jau kaip premjeras su darbo vizitu. Svarbiausias rūpestis – investicijos į Lietuvą. Diskutavome, kas yra valstybės užsienio politika. G.Kirkilo manymu, tai ekonominiai, saugumo, kultūriniai Lietuvos interesai.
Mano požiūriu, G.Kirkilas galėjo išlikti didelės politinės grupės lyderiu ir šiuo metu pretenduoti į premjerus ar prezidento postą. O kuo jis būtų blogesnis už dabar pretenduojančius?
Išklausiau pirmą kandidatų į Lietuvos vadovus debatų seriją apie užsienio politiką – apie svarbiausią prezidento veiklos sritį. Ką išgirdau? Du trečdaliai svarstymų apie tai, kaip padėti Ukrainai įveikti Rusiją. Trečdalis skirtas santykiams su Kinija, Taivanu ir net Baltarusija, nors pastaroji jau apibrėžta kaip Rusijos dalis. Parama Ukrainai ore, žemėje ir vandenyse yra kilnus, svarbus ir būtinas dalykas, bet ar tuo ir baigiasi Lietuvos užsienio politika?
Pasaulyje yra 203 valstybės, iš kurių Lietuva pripažįsta 195-ias. Koks Lietuvos santykis su jomis? Ir su tomis, su kuriomis egzistuoja oficialūs diplomatiniai santykiai, ir tomis, su kuriomis jie planuojami?
Kadaise girdėtas šūkis – Lietuva drąsi. Paskui – Lietuva pasaulyje. Dar vėliau – Lietuva į šiaurę. Užsidarius rytams – Lietuva į šiaurę ir pietus. Kuriomis kryptimis dabar einama? Ko siekiama? Trumpiau tariant, ką veikia nemenka institucija – Užsienio reikalų ministerija?
Vienintelė daugeliui iki šių dienų įstrigusi istorija – Taivanas. Vos ne pusvalandį šios temos aptarimas vyko ir per debatus.
Tačiau ką kiekvienas pretendentas į prezidentus šiuo klausimu asmeniškai nutartų tapęs Lietuvos vairininku, liko neaišku. ES raida ir Lietuvos pozicija dėl jos – taip pat užsienio politikos dalis. O gal jau ne? Nei klausimų šia tema, nei atsakymų.
Viena, ką įsiminiau iš debatų, tai konkretus (bent jau žodžiais) kandidato į prezidentus I.Vėgėlės pažadas išimti iš apyvartos Stambulo konvenciją. Kas šį kandidatą remia, tas išgirdo.
Vienas jaunas kandidatas, daug mokslų (tarp jų karinių) baigęs ir Vakaruose, pasiūlė bet kuriam Lietuvos piliečiui, norinčiam užsiimti aukštuoju politikos pilotažu, pirmiausia pagyventi užsienyje. Tikriausiai turimas omeny „teisingas“ užsienis. O jeigu pilietis susumuotų ne vienų metų atostogas Tenerifėje, jau galėtų kandidatuoti?
Dar vienas pretendentas, apsimetęs balta varna (beje, iš anksto žinantis, su kokia valstybe jo kalbėjimas bus tapatinamas), panūdo pasakyti tiesą apie tikrąsias karo Ukrainoje priežastis, bet čia jam ir nutilus paaiškinimą užbaigė premjerė I.Šimonytė. Kandidatas nusprendė netęsti.
Laukiame kitos debatų serijos – apie gynybą. Tikriausiai užvirs mūšis tarp dronų ir tankų. Tačiau kuo čia dėta užsienio politika?
