Vėliau, kai buvo kilusi migrantų iš Baltarusijos krizė, šalies vadovas aiškino, kad fizinę valstybės sieną būtina pastatyti greičiau nei per porą metų. Ministrė linkčiojo galva ir žadėjo, kad taip ir bus padaryta. Atrodė, tokios vienybės reikėtų tik pavydėti.
Tačiau kai kalba vis dažniau pakrypdavo apie Rusiją ar šios šalies piliečius, bendrystė susvyruodavo.
Antai pernai vidurvasarį A.Bilotaitė ėmė baksnoti prezidentą, kad jis kuo greičiau atimtų pilietybę iš Rusijos ledo šokėjos M.Drobiazko, kuri kartu su partneriu P.Vanagu jau buvo išbraukta iš gavusiųjų valstybės apdovanojimus sąrašų.
G.Nausėda taip ir padarė, nors ir ne strimgalviais. Bet ministrė, regis, užsimojo įrodyti, kad ji gali kur kas daugiau nei šalies vadovas.
Prezidentas neseniai užsiminė, kad byla dėl Vilniuje sumušto Rusijos opozicionieriumi prisistatančio L.Volkovo yra politinė, o galimi užpuolikai jau sulaikyti Lenkijoje.
Ministrei tai buvo lyg raudonas skuduras – neva prezidentas taip kalbėti negali! Šis neliko skolingas: „Ne ponios Bilotaitės reikalas man nurodinėti, ką aš turiu šnekėti.“
Tai išgirdusi A.Bilotaitė nutarė kreiptis į Generalinę prokuratūrą, kad ši išsiaiškintų, ar G.Nausėda nepažeidė įstatymų kalbomis apie kaimyninėje šalyje sulaikytus įtariamuosius.
Prezidentui liko tik skėsčioti rankomis – negi atsakomybėn karingoji konservatorė žada patraukti ir Lenkijos premjerą D.Tuską, kuris taip pat pranešė apie tų užpuolikų sulaikymą?
Karo kirvis iškastas, lauksime ir daugiau naujienų. O juk viskas galėjo būti ramu, jei ne artėjantys rinkimai. Kam jau kam, o ministrei būtina įrodyti, kad bent šį tą veikia konservatorių labui.
Tiesa, slėptuvių, priedangų ir bunkerių, kuriais karinės grėsmės akivaizdoje turėtų pasirūpinti būtent Vidaus reikalų ministerija, nėra nė pusės tiek, kiek reikėtų.
