„Karo tema yra susijusi su labai stipriomis emocijomis. Bijome, kai karas vyksta visai šalia, kad karas gali persimesti į mūsų teritoriją. Natūralu, kad žmonės to bijo – baimė yra viena stipriausių emocijų, su kuria yra labai sunku susitvarkyti. Dabar ši tema yra tarsi centrinė, pamatinė. Deja, egzistuoja žmonės ar organizacijos, kurios skleidžia dezinformaciją. Kuo baisesnė informacija skleidžiama, kuo daugiau emocijų sukelia, tuo daugiau reakcijų ši informacija sukelia“, – pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė prof. dr. Margarita Šešelgytė.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad karas ir tarptautiniai santykiai yra labiausiai viešojoje erdvėje Lietuvoje aptarinėjama tema, taip mano net 73 proc. apklaustųjų.
Nors 65 proc. respondentų teigia manantys, kad įvairūs mitai yra grėsmingiausi ar žalingiausi būtent karo ir tarptautinių santykių srityje, daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų negali atskirti tikros ir melagingos informacijos.
Karo tema jaudina
Karas Ukrainoje mums yra labai artimas, jaudina didžiąją dalį žmonių, o pagrindinę informaciją apie jį gauname iš žiniasklaidos ir socialinių tinklų. Profesionali lietuviška žiniasklaida įvykius Ukrainoje nušviečia objektyviai, tačiau nevaržoma informacijos sklaida terpę skleisti žinias sukuria ir tokiems kanalams, kurie turi priešiškų tikslų.
„Karo temomis labai dažnai yra manipuliuojama, kadangi žmonės neturi visos informacijos, neįsivaizduoja, kaip kas veikia. Daug politinių sprendimų yra priimami už uždarų durų, o šia informacija dėl jos trūkumo yra lengva manipuliuoti. Tokiame kontekste žmonės pasimeta. Be to, atsiranda tam tikrų organizacijų ar politikų, kurie naudojasi situacija ir įvairiais būdais į savo pusę bandydami patraukti rinkėjus dar įpila žibalo į ugnį“, – pastebi prof. dr. M.Šešelgytė.
Anot jos, populizmu užsiimantiems politikams bandymas rinkėjus mobilizuoti baime yra vienas geriausiai veikiančių būdų – akcentuojami radikaliausi scenarijai, sutirštinamos spalvos. Įdėmiai klausyti, ką kalba politikai prieš rinkimus, ypač svarbu.
„Bijoti ima net tie žmonės, kurie iki tol mąstė kritiškai ir nebijojo. Vienas pagrindinių tikslų – kurti, kelti paniką, kurioje žmonės nepastebi faktų, esminės informacijos, kuria reikia tikėti. Dažniausiai naudojami naratyvai, kalbant apie karo grėsmę, yra susiję su gąsdinimu, kad prie Lietuvos sienos yra telkiamos priešų pajėgos, kad Lietuva su jomis kovoti yra nepasiruošusi, jai stinga ginkluotės, kad mūsų negins visuomenė ir t.t.“, – dėsto mokslininkė.
Be to, anot jos, nuolat bandoma manipuliuoti NATO korta – esą sąjungininkai negins Lietuvos, nes nenori arba nėra pasirengę.
„Visi šitie naratyvai kelia baimę, skatinamos emocijos, kurių keldamos paniką nori priešiškos jėgos“, – pabrėžia prof. dr. M.Šešelgytė.
Kaip atpažinti dezinformaciją
Prof. dr. Margarita Šešelgytė teigia, kad dezinformaciją pažaboti nors ir labai sudėtinga, vis dėlto yra įmanoma. Anot jos, vienas pagrindinių dalykų yra švietimas, mat kai nežinai, nuo ko saugotis, apsisaugoti yra nepalyginamai sudėtingiau.
„Kai daug žinai, kas, pavyzdžiui, yra hibridinės atakos, gali bent jau pradėti mąstyti, kokiu būdu esi pažeidžiamas. Dėl to labai svarbus ir medijų raštingumas, kuriam reikia kritinio mąstymo. Savęs visada turime paklausti – o iš kur ta informacija ateina? Koks šios informacijos šaltinis? Ar tai legalus ir patikimas šaltinis? Ar tai gerbiama ir patikima žiniasklaidos priemonė? Ar tai tėra kažkoks socialinis tinklas? Socialiniuose tinkluose irgi yra gausu netikrų žiniasklaidos priemonių. Jeigu kažkoks vienas pilietis kažką paskelbė ir jis tik vienas tai pasakė ir niekas daugiau to nesako, tuomet reikia tiesiog įjungti savo kritinį mąstymą ir klausti: „O kodėl apie tai kiti nešneka? Galbūt visa tai, ką jis sako, yra netiesa?“ Visuomet būtina patikrinti, ką rašo kiti šaltiniai, kokia informacija yra vieša ir pan.“, – mokėjimo kritiškai vertinti gaunamą informaciją svarbą išskiria pašnekovė.
Dezinformacija viešojoje erdvėje šiandien skleidžiama įvairiai: vieni žmonės tai daro kryptingai, vedami savo įsitikinimų arba už tai gaudami atlygį, kiti yra vadinami „naudingais idiotais“, kurie net ne visuomet tai suprasdami platina realybės neatitinkančią informaciją.
„Dažniausiai tai yra išorės valstybių samdomi veikėjai arba Rusijos valdomos žiniasklaidos priemonės, įvairios nevyriausybinės organizacijos, kurios yra suinteresuotos skaldyti visuomenę, kelti paniką, galbūt turinčios politinių tikslų“, – sako prof. dr. M.Šešelgytė.
Žiniasklaida ir švietimo sistema mokant gyventojus atskirti tiesą nuo melo turi itin didelį vaidmenį, kuris neretai dar ne iki galo išnaudojamas. Pavyzdžiui, jaunoji karta jau iš mokyklos turėtų atsinešti žinias, kas yra kibernetinis saugumas, kaip nepasiklysti milžiniškame informacijos internete sraute.
„Kiekvienas žmogus turėtų suvokti, kokios grėsmės jam kyla ir kaip nuo jų apsisaugoti“, – priduria pašnekovė.
Ekonominis projektas su saugumo potekste
Vienas iš naratyvų, kuris viešojoje erdvėje bandant klaidinti visuomenę dažnai naudojamas, – Europos Sąjunga (ES) negali savarankiškai užtikrinti savo saugumo ir gynybos.
Prof. dr. Margarita Šešelgytė teigia, kad kalbėti apie Europos Sąjungą kaip silpną tarptautinių santykių veikėją negalima.
„Nors ES kūrėsi kaip ekonominė bendrija, ji visą laiką turėjo savyje saugumo elementą sujungti Europos valstybes į bendrą sąjungą, kad jos ekonomiškai klestėtų ir, prisimenant labai liūdną pirmojo, antrojo pasaulinio karo ir dar ankstesnę istoriją, tarpusavyje nekariautų. Tai ekonominis projektas, bet su saugumo potekste“, – pabrėžia prof. dr. M.Šešelgytė.
Europos Sąjunga savo galią parodė ir prasidėjus karui Ukrainoje – vos per keturias dienas priėmė sprendimą panaudoti priemones ir pinigus, kurie buvo skirti visiškai kitoms reikmėms. Lėšos nedelsiant buvo panaudotos pirkti ginklus ir tiekti juos Ukrainai.
„Tokiu būdu ES sulaužė bent du tabu. Visų pirma, ilgai buvo kalbama, kad Europos pinigai negali būti naudojami ginklams gaminti, pirkti, nes tai ne ES reikalas. Antra, tie ginklai buvo tiekiami Ukrainai kovojant prieš Rusiją tiesioginėje kovoje. <...> Ši ES ginklų tiekėjos Ukrainai rolė yra labai svarbi siekiant, kad Ukraina laimėtų. Ji pastaruoju metu augo ir kalbant apie bendrą finansinę paramą Ukrainai, ES kartu su valstybėmis narėmis aplenkė JAV“, – pažymi profesorė.
Jos teigimu, nereikėtų abejoti ES galimybėmis apsisaugoti nuo informacinių, ekonominių, kibernetinių grėsmių.
„Prasidėjus karui Ukrainoje pamatėme, kad būdami vieningi sugebame ir sankcijas priimti, ir rasti sprendimus dėl paramos Ukrainai tiekimo. Tad ES galimybės gintis yra tikrai nemažos“, – konstatuoja prof. dr. M.Šešelgytė.
Europos Sąjunga (ES) aktyviai kovoja su dezinformacija taikydama įvairius teisės aktus ir įrankius nuo 2015 m. Skaitmeninis paslaugų aktas ir Kovos su dezinformacija praktikos kodeksas yra svarbiausios Europos Komisijos kovos su dezinformacijos plitimu ES priemonės. Skaitmeniniu paslaugų aktu nustatytas naujas, precedento neturintis interneto platformų atskaitomybės kovojant su neteisėtu ir žalingu turiniu standartas. Šiuo aktu praktiškai įgyvendinamas principas, kad tai, kas yra neteisėta realiame gyvenime, turėtų būti neteisėta ir internete. Tuo tarpu Praktikos kodeksas yra pirmasis tokio pobūdžio įrankis, kuriuo didžiausios interneto platformos susitarė dėl kovos su dezinformacija savireguliavimo standartų. ES kovos su dezinformacija modelis neatsiejamas nuo saviraiškos laisvės apsaugos ir atvirų demokratiškų diskusijų užtikrinimo.
