Arūnas Karaliūnas. Naujausias švietimo strategų užmojis – žūtbūt sumažinti gimnazijų skaičių

Posakis „Kas moka, tas ir muziką užsako“ šiuo atveju netinka, mat
švietimo finansavimu pavesta rūpintis savivaldybių administracijoms, o
gaires braižo, naujus skambius šūkius kuria ir pavedimus dalija švietimo
reikalų žinovais pasivadinę strategai iš sostinės.

Šįkart pavojaus varpai nuskambėjo dėl Švietimo, mokslo ir sporto
ministerijos parengtų įstatymo pataisų, kurios reikalauja, kad gimnazijų
klasėse privalo būti ne mažiau kaip 21 mokinys.

Galima pamanyti, kad Lietuvos švietimo sistemoje nebeliko didesnių bėdų.

Socialiniuose tinkluose net pradėta dalintis informacija, neva nuo
rudens Lietuvoje bus uždarytos 86 mokyklos, tačiau ministerijos atstovai
paneigė šiuos teiginius – pertvarka esą palies tik tas mokyklas,
kuriose moksleivių skaičius sparčiai mažėja, galimai keisis ir jų
statusas.

Gimnazijoms, kurios nesurinks ministerijos nustatyto skaičiaus mokinių,
siūlomos dvi išeitys – savo klases uždaryti ir atidaryti kitos
gimnazijos skyrių, o jei skyrius nebūtų sudarytas, mokinius tektų vežti
į kitą gimnaziją.

Populiarios didžiųjų miestų gimnazijos jokių pokyčių nepajus – jose ir
dabar klasės braška per visas siūles, rikiuojasi įsilieti į bendruomenę
norinčių moksleivių eilės, o jų tėvai neriasi iš kailio ir ieško
siauriausių landų mėgindami prastumti atžalas į norimas švietimo
įstaigas.

Visai kitokia situacija mažosiose savivaldybėse. Net itin gyventojų
pamėgtas Kauno rajonas susidūrė su nenumatytais sunkumais.

Čekiškės (Kauno r.) P.Dovydaičio gimnazijos bendruomenė turi renovuotą
mokyklą, daugiafunkcį stadioną, naują laisvalaikio salę, jaukų sodą,
biblioteką, vieną moderniausių Baltijos šalyse kordinių automobilių
modelių lenktynių trasą, džiaugiasi gerais mokinių pasiekimais, tačiau
dėl naujos ministerijos užgaidos šio statuso gali netekti.

Gimnazijoje mokosi vaikai iš Raseinių, Jurbarko, Kėdainių savivaldybių,
todėl jie taip pat nerimaudami laukia sprendimų.

Čekiškės P.Dovydaičio gimnazijos vadovai neabejoja, kad, mokymo
įstaigoje nelikus kai kurių klasių, mokinių skaičius dar sparčiau
mažėtų, nes skirtingo amžiaus vaikų turintys tėvai rinktųsi kitas
mokyklas.

Įsteigus mokykloje kitos gimnazijos skyrių bendra veikla ir
administravimas dažniausiai suprastėja, o vežioti moksleivius 15–30
kilometrų į kitas gimnazijas ne tik neracionalu, bet ir žalinga vaikų
sveikatai, nes jiems tenka anksti keltis ir vėlai grįžti.

Tiek Čekiškės, tiek panašių rūpesčių turinčios Vandžiogalos gimnazijos
vadovai užtarimo ieškojo pas Kauno rajono merą V.Makūną. Jis
įsitikinęs, kad skubota ugdymo įstaigų pertvarka būtų žalinga socialiai
jautrioms miestelių ir kaimų bendruomenėms, kuriose dar sparčiau mažėtų
gyventojų, atskirtis tarp didžiųjų miestų bei atokesnių šalies vietovių
dar padidėtų.

Meras siūlė nedidelėms miestelių gimnazijoms nustatyti mažesnį minimalų
moksleivių skaičių – jis galėtų būti 15. Kartu reikėtų atidžiai
stebėti demografines tendencijas ir tik po to imtis sprendimų.
V.Makūnas tvirtino, kad tokia riba leistų savivaldybių vadovams
lanksčiau spręsti opią problemą.

Tiek Kauno miesto, tiek rajono valdžia daug investuoja į švietimą, kuria
infrastruktūrą, optimizuoja ugdymo įstaigų tinklą vertindama kiekvieną
situaciją, tačiau Seimo bei Vyriausybės atstovai nepasitiki savivalda ir
mano geriau žinantys vietos bendruomenės poreikius.

Nors švietimo sistemos strategai pastaraisiais metais gavo gausybę
kritikos, jie nenori girdėti balsų, kurie kartais siūlo gerą išeitį.

Kas blogo atsitiks, jeigu dviejose Kauno rajono gimnazijose klasėse bus
mažiau negu 21 moksleivis? Visiškai nieko. Priešingai – mokymo kokybė
tokiose klasėse turėtų tik pagerėti, nes moksleiviai gaus daugiau
pedagogų dėmesio.

Jeigu Kauno ar kito šalies rajono savivaldybės administracija pajėgi
finansuoti gimnazijų veiklą, jos galėtų sėkmingai veikti net ir tuo
atveju, jeigu klasėse liktų tik 10 mokinių.

Meras V.Makūnas neprašė jokių dotacijų ar lengvatų. Jis tik norėtų
atsiliepti į bendruomenių poreikius ir juos turbūt geriau žino negu
ministerijos virtuozai, svajojantys apie prestižinę pedagogo profesiją
ir braižantys teorinius projektų planus, kurie vėliau brukami
savivaldybėms.