Trečiadienį pristatytame 2023 metų Pilietinės galios indekso tyrime atskiras dėmesys buvo skirtas Lietuvos visuomenės pasirengimui ekstremaliosioms situacijoms ir supratimui apie savo vietą valstybės gynyboje.
Pirmiausiai šalies gyventojų buvo klausiama, ar jų namų ūkis yra pasiruošęs maisto ir vandens atsargų bent trims paroms.
Politologė A.Ramonaitė pripažino, kad rezultatas nenudžiugino – 42 proc. apklaustųjų į šį klausimą atsakė neigiamai, 31 proc. apklaustųjų nurodė, kad „iš dalies turi, bet nepakankamai“.
„Tai, kad tik 24 proc. mąstė apie tai ir yra gerai pasiruošę, sakyčiau, yra tikrai per mažai“, – pabrėžė A.Ramonaitė.
Politologė pastebėjo, kad Lietuvos gyventojų grėsmės pojūtis ir jų pasirengimas ekstremalioms situacijoms gerai koreliuoja su dviem dalykais: jų tautybe ir politinėmis pažiūromis.
„Skirtumai matosi pagal tautybę: blogiausiai pasiruošę yra rusų ir lenkų tautybės žmonės. Ir taip pat matosi pagal politines pažiūras – tai, už ką balsuotų, koreliuoja su grėsmės pojūčiu“, – nurodė A.Ramonaitė.
Tiesa, pasirengimas ekstremaliai situacijai, anot mokslininkės, yra susijęs ir su šalies gyventojų socialine padėtimi – žemesnę padėtį užimantys žmonės yra gerokai blogiau pasiruošę.
„Jeigu, neduok Dieve, ištiks karo situacija, tai labiausiai turime kreipti dėmesį į bedarbius, darbininkus, žemesnio socialinio statuso žmones, nes jie neturės atsargų. Vadinasi, tie, kurie yra turtingesni, jie patys savimi pasirūpins, bet neturtingi žmonės patys nepasirūpins savimi“, – pažymėjo ji.
Kitas tyrimo klausimas buvo susijęs su priedangomis – ar asmuo turi arba žino greitai pasiekiamą vietą, kur būtų galima saugiai pasislėpti karinės agresijos ar kitos ekstremalios situacijos atveju.
„Įdomus pastebėjimas, kad 10 proc. nurodė, jog žino kolektyvinę slėptuvę arba priedangą, kurioje galėtų slėptis. Čia daug ar mažai? Šiaip tai būtų labai mažai, kita vertus, aš stebiuosi, kad bent 10 proc. tokių yra.
Nes, gerai paieškojus, atrasime žemėlapius, kur sužymėti kolektyvinės apsaugos statiniai ir priedangos, bet aš asmeniškai ieškojau tos priedangos, kuri yra pažymėta arčiausiai mano namų, tai aš jos ten neradau. Nežinau, kiek tie žemėlapiai yra tikslūs“, – suabejojo politologė.
Taip pat 41 proc. apklaustųjų nurodė, kad iš viso nežino, kur apskritai galėtų slėptis karo atveju. Geriausiai žino, kur slėptųsi, specialistai ir aptarnaujantys, techniniai darbuotojai, bet darbininkai, pensininkai, bedarbiai mažiausiai žino, kur reikėtų slėptis.
Kitas tyrimo klausimas buvo susijęs su evakuacija, jeigu asmens gyvenamajai vietovei iškiltų pavojus – ar asmuo turėtų, kur evakuotis.
18 proc. nurodė turintys kitą būstą, kur galėtų evakuotis, apie 25 proc. pabėgtų pas artimuosius, tačiau 40 proc. žmonių atsakė neturintys jokios vietos, kur galėtų evakuotis.
„Santykinai nemažai žmonių, kurie turėtų kitą būstą Lietuvoje, kai kas net ir užsienyje, arba tikisi, kad galėtų prisiglausti pas artimuosius ar draugus. Tokių žmonių pakankamai nemažai. Bet apie 40 proc. žmonių neturi tokios vietos, nežino vietos, kur jie galėtų evakuotis“, – įvardijo A.Ramonaitė.
Mokslininkai taip pat gyventojų klausė, ar šie su savo šeimos nariais ar savo namų ūkiu yra aptarę veiksmų planą, ką darytų iškilus ekstremaliai situacijai.
28 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai, tačiau net 62 proc. nėra to aptarę, kaip elgtųsi karo atveju. Toks rezultatas politologę itin nustebino.
Tyrimo metu mokslininkai taip pat klausė, ar gyventojai žino, koks vaidmuo jiems numatytas karo atveju.
„Atsakė, kad žino – 9 procentai. Apie trečdalis numano, o 60 proc. faktiškai pasakė, kad jie nežino, koks yra jų vaidmuo“, – įvardijo politologė.
Visgi, politologė pasidžiaugė, kad šalies gyventojų paklausus, ar jie norėtų žinoti savo vaidmenį, tai virš 70 proc. žmonių atsakė teigiamai.
„Šis skaičius atrodo visai neblogas – nėra taip, kad jiems vienodai rodo. Jiems rūpi, jie nori žinoti savo vaidmenį, tiesiog jie nežino, kur apie tai sužinoti“, – pabrėžė ji.
Taip pat tyrimo metu gyventojų buvo klausiama, ar jie mano, kad visuomenė turėtų dalyvauti gynyboje ir pasipriešinime.
„Vėlgi, skaičiai yra pakankamai geri – didžioji dauguma žmonių mano, kad taip, visuomenė turi dalyvauti“, – nurodė ji.
