Milijoninio turto apsauga – Temidės rankose

Atskleistos komercinės paslaptys, pas konkurentus išėję darbuotojai ir pervilioti klientai.

Su tokiomis situacijomis susidūrę verslininkai kreipiasi į teisėsaugą, tačiau pareigūnų dėmesio sulaukia ne visada. Nemažai jų metų metus aiškinasi civiliniuose ginčuose, o jų verslą žlugdantys asmenys dažnai išvengia bet kokios atsakomybės.

Nors teismų praktika dėl nesąžiningos konkurencijos Lietuvoje dar tik formuojasi, o ginčai teismuose gali užtrukti ne vienus metus, teisininkai neabejoja: savo teises ginti verta, o klientai ir įmonių paslaptys – didelis turtas.

Pastaraisiais metais Lietuvos teismuose bylų dėl nesąžiningos konkurencijos ėmė daugėti. Praėjusiais metais Lietuvos teismai nagrinėjo 29 tokias bylas. Daugiau jų yra buvę tik 2018 metais.

„Galima, matyt, išskirti lietuviško verslo brandą ir jau atėjusį suvokimą, kad verslo paslaptis ir kitas vertybes reikia ir verta ginti.

Be to, teismų praktika šioje srityje suteikia didesnį teisinį aiškumą. Teisinis aiškumas, kaip galima ginti pažeistus interesus, skatina nukentėjusias bendroves siekti realios teisinės apsaugos ar kompensacijos“, – kalbėjo advokatų kontoros „HubLegal“ vadovaujantis partneris advokatas Laurynas Lukošiūnas.

Teisininkas pastebėjo, kad nuo nesąžiningos konkurencijos nukentėjusiems asmenims vis dažniau pavyksta apsiginti teismuose, žalai įvertinti vis dažniau pasirenkami nauji, lankstesni skaičiavimo būdai.

Advokatas aiškino, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus už pažeidimus, susijusius su verslo komercinių paslaugų apsauga, numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys: drausminė, civilinė, administracinė ir baudžiamoji.

Paprastai dėl komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų patirtą žalą bandoma aiškintis civiline tvarka.

Baudžiamoji atsakomybė gresia tik už komercinės paslapties atskleidimą, bet įrodyti, kad tai padaręs asmuo nusipelnė baudžiamosios atsakomybės, nėra itin paprasta.

„Pirmiausia tai turi atitikti komercinės paslapties apibrėžimą. Tai iš tiesų turi būti komercinė paslaptis, o ne šiaip kažkokia neskelbtina informacija. Kitas dalykas – jos atskleidimas nukentėjusiam asmeniui turi padaryti didelę turtinę žalą“, – aiškino advokatas Mindaugas Dūda.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, didelė turtinė žala skaičiuojama nuo 20 tūkst. eurų. Tik įrodžius tokią žalą atsiranda galimybė baudžiamąja tvarka persekioti asmenį.

Tačiau įrodyti patį žalos padarymo faktą ir žalos dydį kai kuriais atvejais gali būti sudėtinga.

Anot advokato L.Lukošiūno, pastarojo meto sprendimai rodo, kad teismai yra linkę taikyti gana lanksčius nuostolių skaičiavimo būdus. Nukentėjusios įmonės žala gali būti skaičiuojama pagal pažeidėjo gautą naudą.

Advokato teigimu, kartais įrodyti, kokią pelno dalį teisės pažeidėjas gavo iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų, apskritai gali būti neįmanoma. Tada užtenka įrodyti pažeidėjo gautą bendrąjį pelną, o jei pažeidėjas nesutinka su pareikštu reikalavimu, privalo įrodyti, kad jo gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti. Taip nukentėjusiems verslininkams palengvinama įrodinėjimo našta.

L.Lukošiūnas aiškino, kad teismai pradėjo taikyti ir naujus negautų pajamų apskaičiavimo būdus. Apskaičiuoti negautų pajamų dydį galima ir pagal ankstesnių metų grynojo pelno vidurkį bei grynojo pelno maržą.

Spręsdami, ar pradėti baudžiamąjį procesą, ar patarti įmonėms aiškintis civiline tvarka, teisėsaugos pareigūnai, be patirtų nuostolių dydžio, vertina ir bendros situacijos kontekstą bei kaltininko veikimo mechanizmą.

Baudžiamajame kodekse numatyta, kad komercinė paslaptis gali būti atskleista tik tyčia, o civilinio pobūdžio atsakomybė nėra siejama su kaltininko tyčiniais veiksmais.

„Be to, civilinio pobūdžio ginčuose ir baudžiamosiose bylose skiriasi įrodinėjimo standartas. Asmuo gali būti nepadaręs nusikalstamos veikos, tačiau pripažintas atsakingu už žalos padarymą civilinio proceso tvarka“, – aiškino advokatas L.Lukošiūnas.

Advokato M.Dūdos teigimu, norėdamos išsaugoti komercines paslaptis, o prireikus įrodyti, kad jos buvo pažeistos, bendrovės pirmiausia turi pasidaryti komercinių paslapčių sąrašą ir sąrašą darbuotojų, kurie jas gali ir turi žinoti: „Įmonė privalo turėti vidinį teisinį reglamentavimą. Negali būti taip, kad visa įmonės informacija yra komercinė paslaptis. Kad duomenys būtų pripažinti komercine paslaptimi, jie įmonei turi būti itin reikšmingi ir vertingi. Jie turi būti kažkuo unikalūs ir dėl to saugotini.“

Civiliniame procese įrodyti, kad buvo atskleista komercinė paslaptis, kiek paprasčiau. Civiliniame kodekse nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jei ji turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys.

„Trumpai tariant, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi būti slapta (nevieša), vertinga ir protingai apsaugota“, – teigė advokatas L.Lukošiūnas.

Jis nurodė, kad teismų praktikoje yra suformuoti konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties skirtumai: „Konfidenciali informacija yra tarpinė kategorija tarp komercinės paslapties ir lengvai pasiekiamos informacijos. Konfidenciali informacija neatitinka komercinės paslapties slaptumo lygio ir turi mažesnę vertę nei komercinė paslaptis.“

Bylų dėl nesąžiningos konkurencijos bei pasinaudojimo komercinėmis paslaptimis baigtis gali būti labai skirtinga.

„Viskas priklauso nuo nukentėjusio verslo subjekto pasirinkto teisių gynimo būdo. Teismai gali ne tiktai nutraukti komercinės paslapties naudojimą, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, bet ir pašalinti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes, uždrausti jas gaminti, siūlyti, pateikti į rinką“, – aiškino L.Lukošiūnas.

Be to, bylą pralaimėjusi šalis turi atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios tokiose bylose gali būti solidžios.

Todėl, anot L.Lukošiūno, įdarbindami konkurentų paslaptis žinantį darbuotoją verslininkai turi būti labai atsargūs, nes tam paaiškėjus galima ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė: „Komercinės paslapties atskleidimas baudžiamąja prasme numato atsakomybę ne tik asmeniui, paėmusiam komercinę paslaptį, bet ir asmeniui, ją gavusiam ir naudojusiam. Įstatymas tokiais atvejais numato laisvės atėmimą iki dvejų metų.“

Praėjusiais metais prokuratūra nėra pradėjusi nė vieno ikiteisminio tyrimo dėl komercinės paslapties atskleidimo.

Tačiau Lietuvos teismai aiškinasi net kelis galimai nesąžiningos konkurencijos atvejus sveikatos apsaugos srityje – Alytuje, Tauragėje ir Klaipėdoje.

Buvę vienos įstaigos vadovaujantys darbuotojai galimai įsteigė tiesiogiai konkuruojančią bendrovę, į kurią išsivedė dalį darbuotojų bei sunkiai sergančius pacientus, kuriems būtinos inkstų hemodializės paslaugos.

Bendrovių „Nefrida“ ir „Nefrovita“ žalos užsienio investuotojus pritraukusioms „Diaverum“ klinikoms klausimas nagrinėjamas aukščiausioje teismo instancijoje.

Praėjusiais metais Kauno apygardos teismas pripažino, kad alyva, tepalais ir automobilių priežiūros priemonėmis prekiaujanti Marijampolės įmonė „Dareda“ neteisėtai naudojosi savo konkurentės – Kauno bendrovės „Dasta“ – duomenimis ir nesąžiningai su ja konkuravo.

Teismas kaltais dėl komercinės paslapties atskleidimo pripažino septynis „Daredos“ – buvusius „Dastos“ – darbuotojus, įskaitant vadovą Dalių Jablonską. Jiems skirtos 4,9–6 tūkst. eurų baudos.

Teismo nutartyje teigiama, kad visi 7 nuteistieji anksčiau dirbo „Dastoje“ ir 2015 metų birželį savo noru išėję iš šios įmonės įsidarbino „Daredoje“, kurią įsteigė D.Jablonskas, Dainius Bublys ir Regimantas Lipnevičius. Įmonė vertėsi tokia pat veikla kaip ir „Dasta“, veikė tuose pačiuose regionuose ir perviliojo klientus siūlydama patrauklesnes sąlygas, tarp jų – ir mažesnę produkcijos kainą.

„Dasta“ teismuose siekė įrodyti, kad dėl to jos pelnas ir apyvarta sumažėjo apie 350 tūkst. eurų. Kitoje – civilinėje byloje bendrovė norėjo prisiteisti 300 tūkst. eurų 2015–2016 metais negautų pajamų.

Kauno apygardos teismas pernai vasarį įpareigojo D.Jablonską, D.Bublį ir R.Lipnevičių „Dastai“ solidariai atlyginti beveik 110 tūkst. eurų žalą ir sumokėti palūkanas.

Pretenzijos dėl neteisėtų veiksmų kopijuojant gaminius, pažeidžiant autoriaus teises ir klaidinant vartotojus buvo reiškiamos ir vienai didžiausių buitinės chemijos ir kosmetikos gamintojų Lietuvoje „Koslitai“.

Praėjusių metų vasario mėnesį „Koslita“ gavo pretenziją iš „Biologico“, kurioje pareikšti kaltinimai dėl skalbimo priemonių „Le Row“ pakuočių bei etikečių imitavimo, galimo vartotojų klaidinimo ir nesąžiningo „Biologico“ reputacijos naudojimo.

Į gautą pretenziją „Koslita“ atsakė, kad nepažeidė ir nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų, su pretenzija ir jos keliamais reikalavimais nesutinka.

„Koslita“ nurodė, kad savo produkciją su pretenzijoje nurodytos stilistikos etiketėmis į rinką išleido anksčiau nei „Biologico“.

Prekės ženklas IEVA Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazėje užregistruotas dar 2002 metais. 2020 metais pradėtas atnaujinti gaminių dizainas, o atsiradus poreikiui bendrovė sukūrė naujus produktus: kūno prausiklius, skystąjį rankų muilą IEVA, lyginimo skystį „Ūla“. Teigiama, kad naujos stilistikos etiketėmis žymėti gaminiai rinkai pradėti teikti 2021 metų pradžioje.

Nesąžininga konkurencija ir tyčiniu vartotojų klaidinimu tąkart apkaltinta „Koslita“ pažymėjo, kad pačios „Biologico“ prekės ženklas „Le Row“ galimai klaidina vartotojus ir pažeidžia intelektinės nuosavybės teisę.

Kurdama savo prekės ženklą „Le Row“ bendrovė pasirinko beveik identišką jau egzistuojantį prekės ženklą, pakeisdama tik artikelį iš angliško „The“ į prancūzišką „Le“. EUIPO (ES Intelektinės nuosavybės biurui) buvo pateiktas „Le Row“ prekės ženklo registracijos protestas.

Prieš keletą metų teismai nagrinėjo duomenų vagystės iš vienos nekilnojamojo turto priežiūros bendrovės ir galimo jų perdavimo kitai šioje rinkoje konkuruojančiai įmonei „SOL Baltic“ bylą.

Skandinavų kapitalo bendrovė „SOL Baltics“ teikė nekilnojamojo turto priežiūros paslaugas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Į šią įmonę perėjo vienoje Lietuvos bendrovėje ilgiau kaip 10 metų dirbęs specialistas. Išeidamas pas konkurentus jis išsinešė ne tik šioje įmonėje įgytą patirtį, bet ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją: klientų kontaktus, plėtros planus, darbuotojų duomenis, kainų skaičiavimo metodus.

Gal tai tik sutapimas, bet netrukus konkuruojanti įmonė, kurioje įsidarbino vyras, iš jo buvusios darbovietės perėmė itin stambų klientą. Nukentėjusi įmonė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą.