Kreipimąsi prezidentui Gitanui Nausėdai, premjerei Ingridai Šimonytei ir Seimo nariams pasirašė 25 atsargos karininkų, tarp kurių – buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas kapitonas Aurimas Navys, buvęs sausumos pajėgų štabo viršininkas pulkinininkas Vaidotas Malinionis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadas pulkininkas Gediminas Grina, buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų vadas pulkininkas Saulius Guzevičius ir kiti.
Tai – jau ne pirmas krašto apsaugos sistemos dalyvių kreipimasis dėl situacijos gynybos srityje. Penktadienį viešu laišku Lietuvos gynybos situaciją sukritikavo ir skubių veiksmų imtis ragino ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai.
„2023 m. pabaigoje Rusijos prezidentas patvirtino rekordinį, maždaug 30 proc. biudžeto padidinimą karinėms išlaidoms 2024 metams ir tai sieks 36,6 trilijono rublių (376,7 mlrd. eurų). Taigi, numatoma, jog bendra Rusijos išlaidų gynybai suma sudarys apie 7 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.
Ir tikėtina, kad ateityje šios sumos gali augti, kadangi Putinas atvirai kvestionuoja Ukrainos valstybingumą ir vadovaujasi genocidiniu požiūriu į ukrainiečius. Stebint tendencijas pačioje Rusijoje, esantį pritarimą karo politikai bei karinės pramonės įgalinimą veikti 24/7 režimu, pasiruošimas atremti Kremliaus agresiją NATO erdvėje tampa egzistenciniu klausimu“, – savo kreipimąsi pradėjo atsargos kariai.
Tuo pačiu jie pažymėjo, kad Europos šalys vis dar yra įstrigusios diskusijose.
„Nors ir kalbama apie grėsmes, susirūpinimą susiklosčiusia geopolitine situacija, pokyčiai gynybos srityje vyksta per lėtai. Gynybos pramonė toliau stagnuoja, nėra ilgalaikių užsakymų, trūksta investicijų tam, kad gamybos tempas galėtų būti didinamas.
Pokyčiai kariuomenėse, jų struktūrų peržiūrėjimas irgi vyksta ribotai, net tose valstybėse, kurios turėtų vesti Europos gynybos proveržio procesus. Panašu, kad susiduriame su rimtu iššūkiu keičiant dešimtmečius vyravusią taikos meto laikyseną, tarsi pasąmonėje atmetame realaus karo grėsmę, kuris gali vykti NATO valstybėse.
Į visą šį kontekstą reikėtų įterpti ir JAV vykstančius procesus, kurie taip pat didina nežinomybę dėl transatlantinės bendruomenės vienybės ateityje. Įvertinus visas šias tendencijas ir Lietuvos geopolitinę padėtį, turime siekti maksimalios savo piliečių ir suvereniteto apsaugos, todėl ir nepaisant fundamentalių NATO įsipareigojimų Lietuvai, reikalinga keisti savo laikyseną ir įtvirtinti filosofinę nuostatą – „jeigu reikės, turime būti pasirengę gintis patys“ – rašė jie.
Pirmiausiai, anot atsargos karininkų, reikia pradėti nuo vieningo grėsmių vertinimo.
„Nors viešojoje erdvėje atrodo, kad turime bendrą sutarimą dėl išaugusių grėsmių, atsakas, kaip šiuos iššūkius reikėtų spręsti, skiriasi. Skirtingi požiūriai kelia riziką, kad nepavyks adekvačiai ir laiku reaguoti bei pasiruošti kuo efektyviau atremti galimą karinę intervenciją“, – pabrėžė ekspertai.
Atsargos kariai atkreipė dėmesį, kad pirmąjį nesutarimą iliustravo prasidėjusi diskusija dėl vokiečių brigados.
„Krašto apsaugos ministras po susitikimo su tuo metu buvusia vokiečių gynybos ministre Christine Lambrecht teigė, jog, jei vokiečiai atvyks per 10 dienų, poreikiui esant, yra tenkinantis sprendimas. Tuomet, trūko ryžto pasakyti sąjungininkams, kad šios 10 dienų gali būti pražūtingos, todėl mums reikia jų pagalbos vietoje reaguojant iškart.
Ką turime daryti, kad pereitume nuo požiūrio „ateis NATO ir išgelbės“ prie koncepcijos „jei prireiks – ginsimės patys“? Norėtume atkreipti dėmesį, kad ši koncepcija, reikalui esant, žymiai geriau motyvuotų mūsų NATO sąjungininkus skirti mums reikalingą paramą“, – akcentavo kariai.
Anot jų, labai svarbi užduotis – karinio rezervo didinimas ir organizavimas.
„Siekiant apginti valstybę, nepaisant technologinės plėtros, žmogiškosios jėgos įgalinimas yra kertinis gynybos elementas. Kariavimo teorija teigia, jog sėkminga simetrinė gynyba prieš simetrinį puolimą galima tuomet, kai priešininkų santykinės kovinės galios santykis nėra didesnis nei 1 prie 3.
Todėl net ir pasirinkus kitus gynybos būdus, pavyzdžiui, manevrinę gynybą, mūsų kariuomenės personalo dydis nėra pakankamas siekiant įtvirtinti nuostatą, minėtą šio dokumento pradžioje“, – rašė ekspertai.
Dėl šios priežasties ekspertai ragina didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių, ir to siekti skirtingais būdais:
– Šaukimo reformos įgyvendinimas. Plataus masto karas Ukrainoje vyksta jau dvejus metus. Jam prasidėjus buvo pradėta galvoti apie šaukimo mechanizmų peržiūrėjimą Lietuvoje, visgi, pati šaukimo reforma vis dar nėra priimta. Krašto apsaugos ministerija Seimui numatomus dalinius kompromisinius pokyčius pristatė praeitų metų vasario mėnesio pabaigoje.
Tuo tarpu šaukimo reformos projektas Seimo salėje buvo pateiktas tik 2023 gruodžio 21 d. Nors ir viešojoje erdvėje pats šaukimo reformos klausimas atrodė kaip vienas prioritetinių, toks laiko tarpas kelia klausimą – kas buvo daroma visą tą laiką, nuo to momento, kai buvo parengta ir pristatyta šaukimo reformos koncepcija? Tai liudija rimtą politinės lyderystės krašto apsaugos sistemoje trūkumą.
Kaip politinės lyderystės stokos pavyzdį norėtume paminėti neseniai įvykusį balsavimą Vilniaus miesto savivaldybėje, kur buvo nutarta tęsti jau 30 metų statomo stadiono statybą. Manome, kad šiandieninių grėsmių kontekste, šio ir panašių projektų prioritetas turėtų būti vertinamas kaip labai žemo lygio. Resursai turėtų nukreipiami į tas sritis, kurios didintų civilinių piliečių saugumą ar valstybės apginamumą, pvz. Lietuvos šaulių sąjungos apginklavimas dabar tikrai yra didesnis prioritetas.
– Karinį parengimą turinčių žmonių įtraukimas į gynybos planus. Turime 108 tūkst. žmonių Lietuvoje, kurie priklauso kariniam rezervui, bet tik dalis jų žino, kur reikėtų atvykti karo padėties metu. Ta dalis yra aktyvusis rezervas, kurį sudaro apie 28 tūkst. piliečių. Likusi dalis yra neišnaudotas potencialas, į kurį raginame atkreipti dėmesį.
Suprantami esantys apribojimai dėl jų aktyvesnio įtraukimo, kadangi susiduriama su instruktorių trūkumu, infrastruktūros apribojimais, bet šiuo metu būtų tikslinga išnaudoti laiką parengtojo rezervo organizavimui – sąrašų atnaujinimui, turimų duomenų peržiūrėjimui ir priskyrimui konkretiems daliniams. Prastai paruošti ir spontaniškai surinkti piliečiai, niekada savo efektyvumu neprilygs organizuotam kariniam vienetui.
Karinį rezervą turėtų sudaryti organizuoti, aprūpinti bei apmokyti ginti kraštą piliečiai, kurie yra priskirti į skyrius, būrius, kuopas, batalionus, žinantys savo vadus, įtraukti į ginkluotos gynybos planą ir nuolatos besitreniruojantys – sugebantys per trumpą laiką vykdyti priskirtą užduotį. Skatiname įvertinti ir galimybę formuoti rezervines brigadas, kurios užpildytų kariuomenės dalinius iki numatytos struktūros bei būtų skirtos nuostolių atstatymui. Manome, kad rezervo organizavimo tempas turėtų būti sparčiai didinamas.
Dar viena kertinė valstybės gynybos dalis – visuomenės dalyvavimas visuotinėje gynyboje. Tai ypatingai aktualu Lietuvai neturint strateginio gynybinio gylio ir visa apimančios karinės kovinės galios.
Džiugu, jog Lietuvoje matome pozityvias tendencijas įgyvendinant visuotinę gynybą: pradėtas komendantinių vienetų kūrimo procesas, stiprinama Lietuvos šaulių sąjunga, kuriamas dialogas dėl NVO ir privataus sektoriaus dalyvavimo. Siekiant efektyvaus procesų įgyvendinimo reikalinga atkreipti dėmesį į šiuos elementus, kur vis dar trūksta proveržio ir ryžtingų žingsnių.
– Komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas. 2021 m. kariuomenėje buvo atnaujinta komendantūrų koncepcija, pagal kurią už karo komendantūras yra atsakingi profesinės karo tarnybos karininkai, o jų pavaduotojais skiriami Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantys karininkai.
Visgi, kas konkrečiai įgyvendins šių karininkų paskirtas užduotis nėra aišku, kadangi niekaip nepriimamas sprendimas, kad toks darinys, kaip karo komendantūra, turėtų būti formatuojama dar taikos metu.
Bet karo Ukrainoje pamokos rodo, kad tokiems vienetams suformuoti reikia laiko, todėl aiški komendantinių vienetų struktūra turėtų būtų suformuota su konkrečiai jai priskirtais žmonėmis būtent dar taikos metu.
Šie komendantiniai vienetai turėtų būti sudaryti iš Lietuvos kariuomenės parengtajam rezervui priklausančių piliečių ir šaulių. Būtina, kad šios karinės komendantūros būtų integrali šalies gynybos sistemos dalis, atliekant tokias funkcijas, kaip kova su diversinėmis grupėmis, kritinės infrastruktūros bei viešosios tvarkos apsauga joms priskirtoje teritorijoje.
– Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje. Rimtą impulsą proveržiui suteikė priimta nauja Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įstatymo redakcija. Visgi, nors pokyčiai pačioje organizacijoje jau yra matomi, integracija gynybos struktūrose stringa. Kol kas tik koviniai ir komendantiniai šauliai turi vietą (nors de facto, pastarųjų integracija irgi nėra iki galo išvystyta dėl stringančio komendantinių vienetų steigimo proceso) gynybos sistemoje.
Deja, nekinetiniai šauliai, kurie galėtų vykdyti daug skirtingų kariuomenę remiančių užduočių, nėra priskirti konkrečioms funkcijoms atlikti. Siekiant tikslingai panaudoti šaulių sąjungoje telkiamą piliečių potencialą, būtina įvairių sričių specialistams atrasti vietą valstybės gynybos architektūroje.
Tiesa, atsargos karinininkai taip pat pastebėjo, kad Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo taip aprūpinta, kaip dabar.
„Kalbant apie valstybės kovinės galios stiprinimą, kariuomenės aprūpinimas ir įsigijimų procesas yra ta sritis, kuriai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo taip aprūpinta, kaip dabar.
Per šią kadenciją buvo pasirašytos ir svarbios įsigijimų sutartys, kurias įvykdžius, mūsų ginkluotosios pajėgos pasipildys aukšto lygio kovine ginkluote. Tarp jų HIMARS reaktyvinės artilerijos sistemos, savaeigės ratinės haubicos „Caesar Mark II“, koviniai dronai „Switchblade 600“. Pažymėtina, kad tai susiję su nuo kadencijos pradžios dvigubai padidintu gynybai skiriamu biudžetu.
Bet stebint karą Ukrainoje būtina peržiūrėti tam tikras įsigijimų sritis ir jas atnaujinti/pakeisti. Dabartinės geopolitinės dinamikos ir potencialių ateities scenarijų kontekste, kai kurios gynybos investicijos tampa nepakankamomis tiek apimtimi, tiek jų įgyvendinimo sparta.
Viena šių sričių – bepiločių orlaivių ir dronų pajėgumo didinimas. Neturime paaiškinimo, kodėl kariuomenėje taip lėtai vyksta dronų integracija, kuri turi apimti įvairaus tipo bepiločius orlaivius ir dronus, skirtus tiek žvalgybai, tiek kovinėms operacijoms. Turint ribotą biudžetą, kariuomenės pirkimai privalo remtis kaštų naudos analize, o kai kurie sprendimai kelia abejonių, ar pasirinktos gynybos plėtros kryptis yra tuo pagrįstos“, – dėstė jie.
Tačiau kariai taip pat pastebi, kad ir visuomenei trūksta aiškumo.
„Tai labai svarbu, kadangi būtent Lietuvos piliečių lėšomis yra formuojamas valstybės biudžetas, o dabar vyksta diskusijos dėl papildomo tvaraus gynybos finansavimo. Deja, paskelbus apie planus įsigyti tankus ir kurti tankų batalioną, viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų. Visuomenė nebuvo įtikinta, kad tai yra pajėgumas, kurio mums šiuo metu labiausiai reikia.
Kadangi toks numatomas pirkimas yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir taps rimtu įsipareigojimu, paaiškinimas visuomenei yra būtinas. Ne todėl, kad pateisinti pačią priemonę, bet paaiškinti, kodėl ją planuojama įsigyti, kaip ir kada tai bus daroma ir ar nenukentės (nenusikels į ateitį) nuo to kiti svarbūs prioritetiniai įsigijimai ir projektai. Mes įsitikinę, kad turi būti vystomi visi reikalingi pajėgumui ir, jei kažkurio naujo pajėgumo finansavimas gali turėti įtaką kitų prioritetinių pajėgumų vystymui, tada, turi būti keliami klausimai dėl papildomo finansavimo gynybai.
Dar viena kryptis – per paramą Ukrainai stiprinti Lietuvos gynybos potencialą. Galime pasiekti proveržį sutelkiant mokslininkus ir verslininkus bendriems gynybos pramonės vystymo projektams. Nors tam tikri procesai vyksta ir turime pajėgių gynybos pramonės įmonių veikiančių Lietuvoje, šio turimo potencialo iki galo neišnaudojame, o taip toliname ne tik technologinį proveržį Lietuvos ginkluotosios pajėgose, bet ir Ukrainos pergalę.
Svarbu stiprinti ryšius ir Lietuvoje kurti bendras karinės pramonės gamyklas su Ukrainos partneriais. Tai padėtų patenkinti bent jau dalį esamų Ukrainos gynybos poreikių ir perimti iš Ukrainos partnerių patirtį modernių ginklų gamyboje ir panaudojime karo sąlygomis. Šis žingsnis leistų Lietuvai sukurti pramoninę bazę, pritaikytą šiuolaikinio karo reikalavimams, ir gaminti reikiamą įrangą bei šaudmenis šalyje“, – argumentavo ekspertai.
Susirūpinimą, pasak atsargos karininkų, kelia ir Vidaus reikalų tarnybų, kurios karo padėties atveju priklausytų ginkluotosioms pajėgoms, įgalinimas, jų karinis aprūpinimas ir sąveika su Lietuvos kariuomene.
„Viešojo saugumo, Valstybės sienos apsaugos ir Vadovybės apsaugos tarnybos turėtų vykdyti kariuomenės pavestas užduotis, bet jos susiduria su ekipuotės ir ginkluotės trūkumu. Aprūpinimas yra tik viena sudedamoji karinio standarto, kuris turėtų būti taikomas šioms tarnyboms. Kita – specialus karinis rengimas, veiksmų suderinamumas ir sugebėjimas vykdyti deleguotas užduotis. Tai kompleksiška problema, kuriai turėtume skirti daugiau dėmesio, nes kai kurios tarnybos, kaip Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tikėtina, būtų pirmoji, kuri turėtų pasitikti priešą.
Apibendrinant, visa ši esminė proveržio stagnacija slypi reaktyviame procesų valdyme. Kai matome, kad kažkur tikrai atsiliekame, kai kyla atviros diskusijos ir matomas tam tikras nepasitenkinimas, tik tada inicijuojami pokyčiai. Bet šiuo metu nebegalima taip elgtis. Procesai turi vykti iniciatyviai ir aktyviai, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvoje, įgalinant visuomenę, telkiant nevyriausybinį ir privatų sektorius prisidėti prie gynybos.
Krašto apsaugos sistemos vadovybė turėtų tapti lydere – inicijuojančia, telkiančia ekspertinę, verslo, nevyriausybinių organizacijų bendruomenę svarbiausiems Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkiams spręsti, papildomam finansavimui užtikrinti ir spartesniam gynybinių pajėgumų vystymui. Geopolitiniai iššūkiai, blogėjanti saugumo padėtis ir reali, Rusijos keliama grėsmė, reikalauja žymiai spartesnių, ne biurokratinių, bet adekvačių dabartinei saugumo situacijai, spartų proveržį skatinančių, veiksmų“, – įsitikinę jie.
Atsargos karininkai pabrėžė, kad būtina konsoliduoti visuomenės pastangos esminiam reikalui – Lietuvos apginamumui didinti.
„Siūlome skubiai įgalinti atsakingas valstybės ir savivaldybių institucijas, svarbiausių ir esminių valstybės funkcijų vykdymui valdant ekstremalias ar karo meto situacijas. Tam, kad būtų pasiektas reikalingas tempas, valstybės lyderiai turi nepertraukiamai orientuoti ir informuoti valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausios svarbos prioritetus. Raginame surasti būdų kaip didinti krašto apsaugos ir civilinės saugos/gynybos sistemų finansavimą, o neprioritetinių (pvz. Vilniaus stadiono statyba) projektų įgyvendinamą atidėti vėlesniam laikui“, – pasiūlė jie.
Apibendrinti siūlymai:
1. Valstybės vadovų lyderystė: Užtikrinti, kad valstybės vadovai aktyviai orientuotų ir informuotų valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausius svarbius prioritetus, siekiant didinti Lietuvos apginamumą.
2. Šaukimo reformos įgyvendinimas: Įvykdyti šaukimo reformą siekiant stiprinti karinį rezervą ir padidinti pasirengimą gynybai. Turi būti skatinami spartesni veiksmai šioje srityje ir užtikrintas tinkamas laiko naudojimas.
3. Karinio rezervo didinimas ir organizavimas: Skubiai įgyvendinti veiksmus, skirtus didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių ir organizuoti karinį rezervą. Tai apima sąrašų atnaujinimą, duomenų peržiūrėjimą ir priskyrimą konkretiems daliniams, taip pat galimybę formuoti rezervines brigadas.
4. Visuomenės dalyvavimas: Skatinti visuomenės dalyvavimą realizuojant gynybos planus ir procesus, stiprinti dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi, siekiant efektyviau įgyvendinti visuotinę gynybą.
5. Komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas: Skubiai pradėti formuoti komendantinius vienetus ir vykdyti su jais pratybas dar taikos metu, kad jie galėtų veiksmingai veikti karo atveju, apsaugant kritinę infrastruktūrą ir viešąją tvarką.
6. Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje: Užtikrinti, kad Lietuvos šaulių sąjunga būtų apginkluota, aprūpinta ir efektyviai integruota į gynybos struktūras, įskaitant įvairių sričių specialistų įtraukimą į valstybės gynybos sistemą.
7. Parama Ukrainai: Didinti paramą Ukrainai bei stiprinti bendradarbiavimą su Ukraina gynybos pramonės srityje, perimti iš Ukrainos modernių ginklų gamybos patirtį.
8. Vidaus reikalų tarnybų sukarinimas: Užtikrinti, kad vidaus reikalų tarnybų ginkluotė ir aprūpinimas būtų pakankamas ir kad jos būtų pasirengusios vykdyti priskirtas užduotis karinio konflikto atveju.
9. Procesų valdymo tobulinimas: Inicijuoti ir skatinti proaktyvius veiksmus, skirtus spartinti būtinus pokyčius gynybos sistemoje, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvos sąlygoms.
10. Regioninio bendradarbiavimo skatinimas: Ieškoti naujų ir efektyvių sprendimų, su artimiausiomis NATO kaimyninėmis valstybėmis, kaip didinti atgrasymą vienijantis, gerinti sąveiką, automatizuoti sprendimų priėmimą ir bendrą organizuotą karinį atsaką grėsmės atveju.
11. Valstybės resursų optimizavimas: Būtinas efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas, atsisakant investicijų į neprioritetinius ar mažiau svarbius projektus. Projektai, kurie gali būti laikomi antraeilės svarbos arba nesuderinami su dabartiniais saugumo reikalavimais, neturėtų konkuruoti su gynybos sektoriaus finansavimu. Būtina identifikuoti ir skubiai finansuoti gynybinius-prioritetinius projektus, kurie būtų tiesiogiai susiję su valstybės saugumo stiprinimu (infrastruktūros modernizacija, rezervo organizavimu, kovos su kibernetiniais išpuoliais stiprinimu, ir ginkluotės bei technologijų įsigijimais), ir kurie būtų kuo labiau pritaikyti potencialioms grėsmėms atremti.
12. Civilinė gynyba ir civilinė sauga: Per bendruomenes, Lietuvos šaulių sąjungą ir informavimo priemones įtraukti daugiau visuomenės į civilinės gynybos rengimą. Visuomenė turi suprasti, kad ji yra neatskiriama valstybės gynybos dalis.
13. Didinti amunicijos ir kuro atsargas: Valstybės lygiu padėti ginkluotosioms pajėgoms sukaupti reikalingus kiekius kuro, amunicijos ir kitų būtinų priemonių aprūpinant resursais ir infrastruktūra.
14. Priimančios šalies parama: Reikalingas skubus priimančios šalies paramos infrastruktūros paruošimas, sandėlių, parkavimo aikštelių, kelių, bei darbo jėgos numatymas ir jos treniravimas.
