Pastaruoju metu daug kas skamba kvailokai, pavyzdžiui, duoti pilietybę sportininkams ar menininkams, kurie mainais garsins Lietuvą, ar neduoti. Mano nuomonės niekas neklausia, ji nieko nelemia, tai pasakysiu: neduoti. Lietuvos garsinimas – kvaila banalybė, klišė, kuri gyva tik konservatyvių atsilikėlių galvose. Lietuva – labai maža valstybė, ir sporto entuziastai, sėdintys tribūnose ar prie TV ekranų, išgirdę jos pavadinimą tikrai nepuola ieškoti turistiniuose giduose ir žemėlapiuose, kur ta Lietuva. Juo labiau jei sportininkas iš Lietuvos užima keturioliktą ar trisdešimt antrą vietą. Ar mums labai rūpi, kelintą vietą užima Trinidadui ir Tobagui ar Seišelių Respublikai atstovaujantys sportininkai? Tai kad mums nusispjauti.
Jeigu norite duoti kam nors pilietybę, duokite naudingam žmogui. Tam, kas turi daug pinigų. Labai daug pinigų. Pavyzdžiui, suteikiame pilietybę su sąlyga, kad pastatysite slėptuvę, į kurią tilptų trys šimtai tūkstančių žmonių.
Dar geriau – trys milijonai. Ateina rusas, o mūsų nėra. Mes sėdime po „Akropoliu“ ir po „Maxima“. Ir papūsk. Arba labai protingam žmogui, kuris sukurs ką nors prašmatnaus. Deja, tokiems žmonėms mūsų pilietybė nereikalinga. Sportininkai ir menininkai kuria mažos vertės garsą, kurį girti sirgaliai ir gerbėjai akimirksniu užmiršta.
Beje, prisimenant akciją su G tašku – gal Vilnių reikėtų pavadinti Vagina, Kauną – Klitoriu? Lietuva ir vėl kokią valandą būtų garsi.
Tiesą sakant, ir dvigubos pilietybės klausimas atrodo gana dviprasmiškas. Dvigubos pilietybės šalininkų argumentas toks, kad turėdamas du pasus lietuvis kur kas labiau stengtųsi dėl Lietuvos nei turėdamas vieną. Hm. Jei jau esi lietuvis, jeigu jau myli Lietuvą, gyvenk Lietuvoje. Nepasisekė, išvykai – būk širdyje (ar dar kokiame nors vidaus organe) lietuvis, mylėk Lietuvą iš tolo.
Kodėl pilietybė žmogui suteikia daugiau meilės? Tai prekeivio, o ne patrioto argumentai. Mainai, prakeikti mainai – tu man, aš tau.
Nemanau, kad dėl piliečių stygiaus kas nors uždarytų Lietuvą, kaip uždarinėjamos poliklinikos ir gimdymo namai dėl neįvykdytų planų. Na, nebent rusai kagėbistai.
Taigi skiesti, kad reikia kuo daugiau piliečių ir tada Lietuva bus garsesnė pasaulyje, – kliedesys.
Ir mano rūsti širdis neprisipildo džiaugsmingos šviesos, kai matau kur nors pasaulio krašte grupę žmonių, mekenančių Lietuvos „Tautišką giesmę“.
Štai nesena istorija: su žmona kylame keltuvu į kalną, nieko nekalbame, nes žiūrėdami į kalnus netekome žado, greta sėdi pora, kalba lietuviškai. Tokia jau taisyklė – jei lietuviai kalba garsiai, o greta esantys žmonės nepradeda klykti – iš kur jūs, kaip nuostabu, ar jūs čia pirmąkart, o ten buvote, o tą ragavote!? – lietuviai akimirksniu nusprendžia, kad greta jų sėdi užsieniečiai. Ir kad galima juos apkalbinėti. Ar tai mažos, kompleksuotos tautos, ar mažos smegeninės požymis? Nežinau. Tiesiog yra žmonių, kurie panašūs į utėlę su blusos sąžine, kaip sakė, regis, rašytojas Ianas MacEwanas.
Kuo labiau žmogus prisiriša prie smulkių dalykų (pvz., savo išvaizdos, parduotuvės, paso), tuo daugiau baimių jį kankina, kad gali tai prarasti, arba kas nors tą dalyką pademonstruos geriau, gražiau, reikšmingiau. Tuštybių tuštybė, kaip sakė, regis, Jahvė.
Mes gyvename milžiniškame turguje. Pasaulis – didžiulis turgus, ypač šiuo metu, dėl interneto, dėl socialinių tinklų pasaulis tapo milžiniška turgaviete, kur visi pardavinėja viską, o pirmiausia save.
Šis turgus nuo klasikinio skiriasi tuo, kad klasikiniame turguje buvo pardavėjai, prekiautojai ir pirkėjai. Ir pardavėjai niekada nepardavinėdavo prekių vieni kitiems.
O štai šiuolaikinis, internetinis, socialinių tinklų ir kito mėšlo turgus kaip tik toks – čia visi pardavėjai ir visi pirkėjai tuo pat metu. Ir niekam nerūpi kito prekė, nes kiekvienas nori prastumti savo prekę, dažniausiai pats save. Ir kito prekę giriame tik tokiu atveju, jeigu norime, kad ir mūsų prekę pagirtų.
Žinoma, yra išimčių, visuomet visur yra sumautų išimčių, bet ar tai guodžia? Nežinau. Gal ir guodžia, bet kur kas labiau pykina, tai yra verčia vemti. Nužudė Navalną, nušovė rusų pilotą dezertyrą Ispanijoje, ir žiniasklaidoje toks smagus sujudimas, toks mielas ir jaukus sambrūzdis – kaip įdomu, o kaip nužudė, o kas ką sakė, o kas kaip reaguos, labiausiai rūpi kažkokios niekingos pikantiškos detalės. Bet juk svarbiausias dalykas – kas kaltininkas ir ar galima tą kaltininką nubausti.
Kas kaltininkas, žinome. Nubausti – negalime. Todėl visas šis sambrūzdis – tik apgailėtinas bejėgiškumo liudijimas, tik mostagavimas kumšteliais ekranuose.
Taigi ar aš pavargau nuo karo? Pavargau nuo tuščių plepalų apie karą. Ar Europa, Amerika pavargo nuo karo? Žinoma, pavargo. Ir tai žmogiška.
Pagalvokime ramiai: mesti milijardus dolerių ar eurų į karo krosnies nasrus – kam tai gali atrodyti protinga mintis? Rusija gali sau leisti, nes jai nusispjauti į žmones ir į pinigus (nes ir pinigų, ir žmonių ji vėl pasigamins), jai į viską nusispjauti, nes Rusiją valdo ne politikai, Rusija yra saugumiečių rankose. Ir tai tikrai baisu, tai kelia didžiausią bejėgystės jausmą: Rusija – valstybė, kurios valdžią tikslingai ir, matyt, ilgam užgrobė saugumo pajėgos, ir ne šiaip saugumas, tai viena baisiausių, kruviną ir klaikią istoriją turinti, nuo pat 1917 metų revoliucijos tobulinusi žmonių bauginimo, persekiojimo ir naikinimo įgūdžius saugumo organizacija.
Saugumiečiai ne politikai, jiems nereikia sukti galvos dėl rinkimų ir rinkėjų. Todėl kalbos apie kokią nors rusų tautos ar liaudies kovą kvailos ir beprasmiškos.
Kalbos apie Ukrainos pergalę – taip pat nerimtos. Labai norisi guostis ir puoselėti viltis, bet jokios pergalės nebus. Bus arba sunkios, nemalonios Ukrainai ar net visai Europai derybos, arba toks mėšlas, kad nesinori net kalbėti.
Piktinamės, kad Vakarai nesupranta, kas yra Rusija, ir neskuba padėti Ukrainai. Na, nesupranta, nenori. Ir jie turi tokią teisę. Paprasčiausiai turi, ir tiek. Arba jie nemano, kad jiems gresia realus pavojus. Gal jie mano, kad Rusiją valdanti saugumiečių chunta siekia atkurti įtaką tik buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje?
Mes nežinome, ką iš tiesų mano vakariečiai. Ir niekada nesužinosime. Bet jie gerai žino, kas yra mainai, ir kad būties turguje gyvybė visuomet paklausesnė už sąžinę.
Aišku, galima priekaištauti prelegentui, kad per daug niūru, kad reikia daugiau šviesos.
Bet ar pastebėjote, kas dažniausiai ir garsiausiai kalba apie šviesiąją žmogaus prigimties pusę? Ne išminčiai, – prekeiviai. Priviso labai daug pardavinėjančių šviesą (gerą nuotaiką, pozityvias mintis, patogų gyvenimo būdą ir kitą šūdą), bet jie, tie pardavėjai, neskleidžia šviesos, jie tik atspindi ją, jie kaip Mėnulis, negyvi satelitai, ir atspindi jie ne amžinybės, ne išminties ar gerumo skleidžiamą šviesą, tai tik šou prožektorių šviesa, dirbtinė, bergždžia ir lėkšta.
Vasario pabaigoje beveik visi Vilniaus taksistai sužino, kad mieste vyksta Knygų mugė. Prie „Litexpo“ parodų rūmų savo transportu nuvykti jau seniai neįmanoma. Viena vertus, puiku, kad žmonės išsiilgę kultūros, kita vertus, Knygų mugė – dar vienas turgus. Knyga galutinai virto preke. Na, gerai, knyga yra prekė, bet aš nenoriu, kad preke būtų ir literatūra.
Velniai griebtų, tiesiog norisi, kad kas nors šiame pasaulyje nebūtų prekė. Norisi naiviai ir begėdiškai. Žinau, leidėjai švelniai šantažuoja rašytojus, gąsdina: jeigu neisi į mugę, būsi nežinomas, tavo knygos niekas nepirks ir pan. Leidėjus suprasti galima, jiems reikia iš to gyventi. Taip pamažu rašytojas tapo tam tikra pridėtine verte, tam tikru savo knygos PVM – su rašytoju knygą lengviau prastumti, sako leidėjai. Todėl vargšai rašytojai sėdi scenoje, tauškia nesąmones, stypso leidyklų stenduose, kuria savo knygų pridėtinę vertę.
Yra rašytojų, kuriems tai patinka, – šiaip ar taip, jie irgi žmonės, reikia kartais papildyti savo tuštybės atsargas. Yra ir tokių, kurie eina į mugę drebėdami ir prakaituodami lyg Jėzaus kiaušai. Bet iš esmės turguje rašytojas atrodo kvailokai, kaip priedas prie prekės. Žaislas. Lipdukas. Šiame negailestingame turguje rašytoją su knyga sieja tik pavardė ir (kartais) nuotrauka. Visa kita – sumanymai, idėjos, procesas, talentas, įkvėpimas, meistriškumas ir kūrybos ekstazė – liko kažkur ten, už laiko horizonto. Ir tai niekam neparodoma, nepaliudijama, nebeegzistuoja. Tik jau ne šiame turguje. Liko tik prekė.
Piniginiai prekiniai mainai. Reklama, legenda, gandai, apkalbos – visa tai, kas kuria knygos pridėtinę vertę turguje. Sumauta rinkos ekonomika, jo Banalybė Turgus tiesiog galingesnis. Jis galingesnis net už karą. Ginklai, kraujas, viltis – visa tai tik turgaus dalis.
