„O kas yra Lietuvoje [gero]? Jų politika, valdžia tokia pat, vieni kvaileliai. Jų įstatymai tokie pat, jų kainos – tiesiog kosminės, pailsėti nėra kur išvažiuoti. Man čia nepatinka. Ir tie patys lietuviai man nepatinka.
Jaunimo iki 30 metų pasaulėžiūra, pažiūros ne tokios, jie žiūri į tave kaip į (keiksmažodis), mes tokie kieti, mes Europos Sąjungoje, tu, jų požiūriu, esi niekas, ir kokio velnio atsibeldei pas mus į Lietuvą?“, – skundėsi baltarusis.
Taip jis kalbėjo „YouTube“ kanale „Mylimiausia Lietuva“, bendraudamas su taip pat Lietuvoje gyvenančia Julija, kuri rusakalbių auditorijai esą pristato Lietuvą.
Migracijos departamento atstovė Evelina Gudzinskaitė naujienų portalą lrytas.lt ketvirtadienį informavo, kad vaizdo įraše kalbėjęs asmuo jau identifikuotas, departamentas atlieka tyrimą.
„Esame pradėję tyrimą – tiek galiu pasakyti. Tikrinsime, ką jis čia veikia, kuo jis užsiima, ir žiūrėsime, kokią informaciją surinksime.
Nuo to priklausys, ar vis dėlto ten viskas gerai, ar yra priežasčių, kad reikėtų imtis prieš jį kažkokių priemonių. Kol kas galimybių laukas neribotas, nes dar nebaigta tirti informacija“, – aiškino E.Gudzinskaitė.
Ar šis vyras turi nuolatinį leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje, Migracijos departamento vadovė neatskleidė, kadangi jis, pasak E.Gudzinskaitės, yra privatus asmuo.
Migracijos departamento vadovė pridūrė, kad tokių atvejų, kai departamentas apie tam tikrus netinkamus užsieniečių veiksmus sužino iš viešosios erdvės ar pačių gyventojų, pasitaiko neretai.
„Periodiškai vienas kitas pasitaiko, ir džiugu, jeigu taip galima pasakyti, kad visuomenė taip aktyviai reaguoja ir informuoja mus, dalinasi informacija. Tai yra labai geras sveikos visuomenės ženklas“, – sakė E.Gudzinskaitė.
Pateikiame baltarusio ir tinklaraštininkės pokalbį:
– Tu iš kur?
– Iš kur norėtum?
– Iš kokio Rusijos miesto?
– Aš ne iš Rusijos, o iš Baltarusijos.
– Tai kodėl pas tave Rusijos vėliavėlė pastatyta?
– Aš apskritai esu Lietuvoje.
– Jau seniai čia dirbi?
– Na, ne metus, ne dvejus, ne trejus. Daugiau. Atvažiavau 2019 metais.
– Tau patinka gyventi Lietuvoje?
– Ne. (purto galvą)
– Kodėl?
– O kas yra Lietuvoje [gero]? Jų politika, valdžia tokia pat, vieni kvaileliai. Jų įstatymai tokie pat, jų kainos – tiesiog kosminės, pailsėti nėra kur išvažiuoti. Man čia nepatinka. Ir tie patys lietuviai man nepatinka. Jaunimo iki 30 metų pasaulėžiūra, pažiūros ne tokios, jie žiūri į tave kaip į (keiksmažodis), mes tokie kieti, mes Europos Sąjungoje, tu, jų požiūriu, esi niekas, ir kokio velnio atsibeldei pas mus į Lietuvą?
– Tu su jaunimu bendravai?
– Ne, mano kolektyve vaikinų amžius 30–35 m. 35–40 m. – jau adekvatūs žmonės, kurie gali tau patarti, padėti, jie tave supras, jie tiesiog kitaip galvoja ir mąsto.
– Tu kalbą jau pramokai?
– Na, aš rusiškai, angliškai, ir viskas.
– Lietuviškai nemoki?
– Ne, o kam man lietuvių kalba? Aš lietuvių iš viso negerbiu ir man tai ne kalba.
– Tu nesiruoši čia pasilikti? Todėl nesimokai?
– Ne (purto galvą). Turiu nuolatinę gyvenamąją vietą, bet man kalbos nereikia.
– Kur planuoji iš Lietuvos važiuoti?
– Į Baltarusiją. Pas mus ramu.
– Lietuvoje, man atrodo, taip pat labai ramu.
– Man Lietuva nepatinka. (pakartoja kelis kartus) Kaip sakoma, kur gimei, ten tinki.
– Gyvenamosios vietos atsisakysi ar nori ją išsaugoti, kad būtų galima keliauti po Europą?
– Žinoma, aš ją išsaugosiu, nes mėgstu keliauti, keliauju labai daug, man tai pats vertingiausias dalykas. Nes su Europos Sąjunga neaišku, kaip bus.
– O aš maniau, kad tau patinka Lietuva. Man čia patinka, gamta švari, daug ežerų, miškų...
– Šiuo atžvilgiu taip. Bet, palyginus su Baltarusija, pas mus dar švariau, dar gražiau, ir dar daugiau ežerų, miškų. Manęs Lietuva nenustebino. Neturiu ką įdomaus apie ją pasakyti, man Lietuva... (purto galvą).
– Tu dabar anglų kalbą mokaisi, moki rusiškai, o baltarusiškai moki?
– Moku baltarusiškai, ukrainietiškai.
– Kaip tau pavyksta Lietuvoje dirbti nemokant lietuvių kalbos?
– Lietuviai puikiai moka rusų kalbą.
– Vilniuje lengviau su rusų kalba, o Kaune mažai kas moka rusų kalbą.
– Taip, už Vilniaus sunkiau, mažai kas iš lietuvių moka rusiškai. Arba moka, bet nenori su tavim kalbėti ta kalba. Tai kaip italai. Tu jam sakai, jis tave supranta, bet su tavim nekalbės, kalbės lietuviškai. Tu Lietuvoje, pas mus, tai kalbėk lietuviškai.
– Užėjęs kur nors sveikiniesi lietuviškai ar rusiškai?
– Visada rusiškai.
– Kodėl? Gal reikia pasisveikinti lietuviškai, parodyti pagarbą, po to jau pereiti prie rusų kalbos?
– Aš sakiau, kad negerbiu lietuvių kalbos ir apskritai lietuvių.
– O kodėl tu negerbi lietuvių kalbos? Iš kur toks priešiškumas?
– Yra priežasčių. Aš pykausi su daug lietuvių, nes jie sako, tu atvažiavai, turi būti kokia nors pagarba. Aš pagarbą turiu. Bet kai tu man kalbi lietuviškai, pats mokėdamas rusų kalbą, aš klausiu, kodėl? Tu gi žinai, kad aš ne lietuvis.
– Jis galvoja, kad tu mokaisi lietuvių kalbą, jeigu jau atvažiavai į jo šalį.
– Kokio velnio man ta lietuvių kalba? Man jos nereikia. Jeigu pasilikčiau gyventi – taip, nori, nenori, tektų išmokti. Nes tau reikia čia gyventi, priimti jų kalbą, kultūrą. O aš nenoriu, kam man smegenis apkrauti jų... Dieve, Dieve... (imasi už galvos) Kvailystė.
– Tu lietuviams taip tiesiai ir sakai, nenoriu mokytis, dėl to pykaisi?
– Mes pykomės, mes net mušėmės. Aš tiesmukas žmogus. Nepatinka – ir sakau, aš netylėsiu. Jie žiūri tokiomis akimis į tave, tu ką, kvailas?
– Nemanai, kad tokiu elgesiu tu rodai savo kultūrą ir jie gali pagalvoti, kad baltarusiai visi tokie, negerbiantys kalbos, negerbiantys žmonių?
– Ne, apie tai nesusimąsčiau. Bendrauju su žmonėmis, kurie man padeda, palaikau gerus santykius. Kodėl padeda? Nes tu Lietuvoje nieko nežinai, kur kreiptis, ką, kaip teisingai padaryti. Reikėjo atlikti mašinos techninę apžiūrą.
Aš nežinau, kaip ją atlikti. Yra žmonės. Kai bendrauju su lietuviais, rusiškai kalbu, ir jie mane gerbia, ir aš juos gerbiu, ir ne dėl kalbos, mes gerbiam vieni kitus dėl žmogiško požiūrio vienas į kitą. Jiems kalba nerūpi. Kur tu begyventum, kuo bebūtum, jiems vienodai. Tiesiog jie vietiniai, jiems lengviau. Aš kreipiuosi, sakau, man reikia to, patark man aną – be problemų, reikia, atvažiuok, viską padarysim.
– Sakai, kad vietiniai lietuviai tau padeda. O tu dėkingas už tą pagalbą, juos gerbi. Dėl to nekyla noro geriau pažinti jų kultūrą, tradicijas?
– Ne, nematau prasmės.
– Tiesiog dėl akiračio. Sakai, kad keliauji į Ispaniją ar kokią kitą šalį.
– Bet man Lietuva nepatinka. Aš geriau apie Ispaniją paskaitysiu, Prancūziją. Aš mėgstu politiką. Bet Lietuva man – niekas. Tai tik... (smiliumi ir nykščiu pavaizduoja nulį). Paimkim Rusiją ir Lietuvą... Žinau Lietuvos istoriją, žinau kultūrą – minimaliai. Apie LDK viską žinau puikiai. Bet daugiau žinoti nematau prasmės. Man to nereikia. Nenoriu čia gyventi, būti ateityje.
– Nesijauti veidmainis, kad tau nepatinka Lietuva, ja nesidomi, bet leidimas gyventi Lietuvoje tau patinka, jis tau suteikia galimybę keliauti.
– Teisingai, tai mano privalumas.
– Nėra veidmainystė taip naudotis šia šalimi?
– Supranti, aš jiems taip pat įnešiau savo įnašą.
– Kad butą nusipirkai?
– Butą nusipirkau, bet aš dar ir dirbu lietuviams. Butą nupirkau savo sąžiningu darbu. Nuo 2019 m. kiekvieną dieną dirbau, mokėjau mokesčius.
