Praėjus jau antrosioms Rusijos sukelto karo Ukrainoje metinėms, naujienų portalui lrytas.lt Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė papasakojo, kokios iš tiesų nuotaikos šiandien tvyro pačių ukrainiečių gretose ir kaip prie žiaurios kasdienybės jiems galiausiai pavyko prisitaikyti.
Prie sprogimo garsų priprato jau seniai
Nors iki pat lemtingosios 2022 metų vasario 24-osios taip ir nebuvo iki galo aišku, ar Rusija išdrįs užpulti savo kaimynę, Kijeve gyvenanti D.Makarova svarstė, kad tai buvo tik laiko klausimas.
„Ta karo nuojauta, kad karas gali būti, tvyrojo ore – buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Tuo metu buvo sutraukta kariuomenė Rusijos ir Baltarusijos teritorijoje, ir suprantama, kad tam buvo ruošiamasi, buvo įvardijamos įvairios datos.
Mes galvojome, kad gali pasikartoti scenarijus, kaip ir Gruzijoje buvo po olimpiados, kai buvo aneksuotos teritorijos. Čia irgi taip buvo: baigėsi olimpiada Pekine ir po kelių dienų, iš vakaro, vienas pažįstamas atsiuntė žinutę: „Saugokis – ryte gali būti apšaudomas Kijevas ir visa Ukraina“. Pati atsibudau kažkur apie 4 val. ryto, ir pusę 5 val. ryte prasidėjo intensyvus bumbsėjimas, buvo baugu, nesaugu, nežinomybė.
Mes augę taikoje, karą matėme per televiziją, bet tai, kas rodoma per televiziją ir kas yra realybėje – visiškai skirtingi dalykai“, – aiškino D.Makarova.
Pasak Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkės, pirmasis karo mėnesis buvo lyg „susipažinimas su didžiuoju karu“ – nors Rusija karinius veiksmus vykdo jau nuo 2014 metų, Kijevas tokio košmaro matęs nebuvo.
„Irpinės upelis nėra labai platus ar gilus, bet jo yra labai statūs krantai – tai jis antrą sykį išgelbėjo Kijevą, nes ir Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai taip pat negalėjo Kijevo tiesiai užimti ir pereiti, pravažiuoti per upelį, kadangi tiltai buvo susprogdinti. Dabar tas upelis praktiškai irgi sustabdė visas kolonas, kurios buvo nusidriekusios 30–60 kilometrų.
Aš miegu su atidarytu langu, tai girdėjosi patrankos – jei neartėja, vadinasi, galima eiti miegoti. Nors Ukrainoje karas vyksta nuo 2014 metų, vis dėlto jis buvo labiau regioninis, Donbaso srityje, mes negirdėjome tų garsų. Taip, tu girdi per televiziją, bet negali savo pojūčiais įvardyti, kaip tai atrodo. Dabar visą šitą pajutome“, – kalbėjo D.Makarova.
Ukrainos sostinės ji nepaliko nuo pat karo pradžios – tik vasaromis grįždavo į Trakus trumpam aplankyti mamos. Dalia prisipažino, kad psichologiškai prie pasikeitusio gyvenimo jau priprato – kitaip tiesiog neišgyventų.
„Organizmas suveikia psichologiškai – tu žinai, ką daryti, kaip elgtis, nes organizmas taip „persistatė“, kad, jeigu valandą ar kitą tylu, jau užmiegi. Pradžioje jeigu kas nors pažadindavo, žvaigždutes lubose skaičiuodavai iki paryčių.
Tai, matyt, žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie ekstremalių situacijų yra toks teigiamas požymis, nes kitaip būtų sunku išgyventi. Ir psichologai sako, kad reikia stengtis ekstremaliose situacijose daryti įprastus dalykus – tą, ką darai kiekvieną dieną. Ryte atsikeli, nueini į dušą, užsiverdi kavos, eini į parduotuvę, į parką pasivaikščioti – kasdieniai menkniekiai.
Tu turi gyventi įprastą gyvenimą, kuriame negalima paspausti „stop“ mygtuko – kad dabar praeis karas, o aš gyvensiu paskui. Deja, gyvenimas yra vienas ir tu stengiesi gyventi“, – pasakojo Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Šių metų pradžioje D.Makarova pirmą kartą nukentėjo ir pati – rusų paleistos raketos nuolauža pataikė į daugiabutį, kuriame ji gyvena. Nelaimė nutiko antrąją naujųjų metų dieną.
„Išgirdau duslų bumbsėjimą ir, lyg žemės užtemimas, viskas įvyksta akimirksniu – užmerki, atmerki akis, ir viskas. Toks apokalipsinis vaizdas – viskas sugriauta, visur stiklai, langai, balkonas išsivertęs, bet šoko ar išgąsčio praktiškai nebuvo, nes tu kiekvieną dieną matai per televiziją tuos vaizdus, ir pasąmonėje žinai, kad tai gali įvykti.
Gal mes to garsiai neįvardijame, nesakome ir neprisipažįstame, kad mums gali taip atsitikti, bet pasąmonėje ši mintis yra. Todėl gal ir šoko nebuvo, žinojau, ką reikia daryti, kad reikia pasiimti daiktus, kostiumą, kuprinę, susidėti dokumentus, nes jau vaikščiojo policija ir prašė išeiti. Kadangi viskas degė, nebuvo atjungtos dujos.
Man pasisekė, kad likau sveika ir gyva, vis dėlto į mano virtuvę buvo įkritusi deganti nuolauža ant minkšto kampo, bet geros durys išlaikė sprogimo bangą, ir grįžtančioji banga, kuri atidarė šaldytuvo duris ir jas išvertė, užgesio tą nuolaužą. Jeigu durys nebūtų išlaikiusios ir oro banga būtų nuėjusi toliau, mano butas būtų degęs“, – svarstė pašnekovė.
Tiesa, D.Makarovai į pagalbą iškart suskubo gausi lietuvių bendruomenė – pinigus buto atstatymui rinko ir pasaulio lietuvių, ir Ukrainos, Kijevo lietuvių bendruomenės. Už jų lėšas Dalia jau įsistatė langus, nudažė ir suremontavo sienas, netrukus bus įstatytos ir naujos durys.
„Aš tikrai nesijaučiu vieniša – dar yra labai daug darbų, bet jau namai jaučiasi namais – visai kitas vaizdas. Mano sugriauta žalia virtuvė jau irgi tokia pati, kokia ir buvo“, – džiaugėsi ji.
Palikti Kijevą atsisakė
D.Makarovos teigimu, saugios vietos Ukrainoje nėra, tačiau minties palikti Kijevą ir grįžti į Lietuvą ji atsisakė ilgai nesvarstydama.
„Karo pradžioje sūnaus ir dukros apie tai paklausiau, bet dukra sako, kad aš turiu mažą berniuką, o sūnus – kad pas mane uošvis ir trys katinai. Tad nutariau niekur nevažiuoti.
Praeitais metais, kai buvau Lietuvoje, Kijevas buvo bombarduojamas raketų smūgiais, tada labai susirūpinusi skambinau dukrai ir sūnui, ir supratau, kad aš labai teisingai pasielgiau, pasilikdama Kijeve su vaikais – būti toje situacijoje ir žinoti, kas vyksta, yra žymiau lengviau negu būti už 800 kilometrų ir pergyventi, kas pas juos yra.
Kijeviečiai, mūsų bendruomenės nariai, pasilikome ir nutarėme būti čia ir sutikti pergalę čia“, – tikino Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Pasak D.Makarovos, nepaisant to, kaip sunku, kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti pozityvo – jį moteris sugebėjo rasti net ir stipriai apgriuvus jos butui.
„Taip, nelaimė, bet kiekvienoje situacijoje tu ieškai mažų dalykų. Pasisekė, kad tai man įvyko sausio 2, o ne sausio 1 dieną, nes sausio 1-ąją pas mane nakvojo sūnus. Kai pamačiau to kambario vaizdą, su siaubu pagalvojau, kas būtų, jei tai būtų nutikę vakar. Aš ten vaiko būčiau nesurinkusi. Tai pasisekė – gyvi ir sveiki, o namus galima atstatyti“, – svarstė lietuvė.
Ją pačią iki šiol stebina žmonės, kurie net ir netekę namų sugeba išlaikyti orumą – nesisvaido pykčiu ir agresija.
„Absoliučiai nebuvo isterijų, riksmų, prakeiksmų, kodėl čia mano namai sugriauti. Buvo tokia tyli neapykanta rašistams. Netgi senos močiutės, kurių namai sugriuvo, sakė: „Kad jie tik prapultų skradžiai žemę“.
Toks tylus pasipiktinimas, bet labai taikus, be isterijos. Pasąmonė suveikia taip, kad mes esame pasiruošę, todėl nėra šoko būsenos – tu pasilikęs čia priimi visas gyvenimo sąlygas“, – kalbėjo D.Makarova.
Įvardijo didžiausią bėdą
Kalbėdama apie pačių ukrainiečių būseną po dvejų karo metų, lietuvių bendruomenės pirmininkė pripažino, kad nusivylimo yra daug. Tačiau jis kyla tikrai ne dėl Ukrainos karių, o dėl Vakarų šalių veiksmų ir neva stiprėjančio jų abejingumo.
„Tikėjimas tikrai yra, bet yra nusivylimas Vakarais, ypač JAV, dėl ginklų tiekimo ir amerikietiškais kalneliais dėl jų rinkimų. Tas tūpčiojimas niekada istorijoje nepasiteisino. Taip atsitiko su Gruzija, taip atsitiko su Ukraina, kai Krymas buvo tiesiog padovanotas.
Ne veltui sakoma, kad apetitas kyla bevalgant, tai prasidėjus karui, kai rudenį pradėjo byrėti frontas, kai buvo išvaduotas Charkovas, Chersonas, jeigu tada būtų laiku suteikta didžiulė ginkluotės dalis, būtų buvusi visai kita istorija, nes jie nebūtų spėję per žiemą užsikasti ir užminuoti kelias dešimtis kilometrų.
NATO kariškiai yra pripratę kovoti pagal taisykles – rusai niekada nekovoja pagal taisykles. Niekada. Jie bombarduoja miestus tam, kad patenkintų savo ego. Tai tas tūpčiojimas padaro vieną žingsnį į priekį, bet du – atgal“, – aiškino D.Makarova.
Pasak jos, iki galo neveikia ir Rusijai pritaikytos sankcijos, o tai leidžia rusams elgtis taip, kaip jie nori.
„Mūsų kariai daro neįmanomus dalykus su tuo, ką jie turi. Eiti į atakas pilnai neturint ginkluotės yra savižudybė, dėl to ginamės taip, kaip galime. Žiūrėsime, kovosime, bet pasiduoti ukrainiečiai tikrai nesiruošia“, – pabrėžė Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Paklausta ir apie šiandieninę situaciją fronte, D.Makarova aiškino, kad Rusija niekur per daug nesistumia, tad kai kada išgirstamos mintys, kad ukrainiečiams nebesiseka gintis, nėra teisingos.
„Fronto linija beveik nesikeičia. Taip, Avdijivka buvo palikta, bet ji keturis mėnesius išstovėjo, kiek ten rusų žuvę. Ten jau gavosi toks apendicitas, kad mūsų kariai nepapultų į apsuptį.
Bet faktas tas, kad visa fronto linija niekur labai nejuda, rusai neužima didelių gyvenviečių. Mes ginamės su tuo, ką turime. Jeigu prasidės normalus ginkluotės tiekimas, su kuria galima pulti ir turėti jos daug, tada gali būti visai kita istorija“, – spėjo ji.
